Tarp autistiškų žmonių, kaip ir tarp įprastos raidos, sutinkamas antropomorfizmas – žmogaus savybių suteikimas ne žmonėms, kuris rodo socialinių santykių poreikį.
Nedidelis kiekis tyrimų, paremtų interviu, parodė, kad autistiški žmonės gali “sužmoginti” negyvūs daiktus tiek pat, kiek ir neautistiški, ir tai gali vaidinti svarbų vaidmenį jų gyvenime kaip būdas kompensuoti nepakankamą bendravimą arba “pasitreniruoti” jame. Tyrimo rezultatai buvo išspausdinti spalio 30, žurnale “Autism in Adulthood”.
Antropomorfizmas – išskirtinai žmogiškų savybių suteikimas gyvūnams, augalams, negyviems daiktams ir net abstrakčioms sąvokoms. Tai paplitęs ir normalus reiškinys, kuris taip pat gali būti būdas susidoroti su vienišumu ir nepakankamu bendravimo lygiu. Manoma, kad antropomorfizmo priežastis – aukšta socialinė motyvacija, kuri skatina žmones matyti socialinę sąveika net ten, kur jos iš principo nėra. Dėl šios priežasties tradiciškai manoma, kad pas autistiškus žmones antropomorfizmas nepasireiškia arba pasireiškia labai retai. Tačiau naujausi tyrimai, o taip pat asmeniniai autobiografiniai autistiškų žmonių kūriniai rodo, kad taip nėra, ir antropomorfizmas gali būti paplitusi patirtis turint autizmo spektro sutrikimą.
Pavyzdžiui, yra įrodymų, kad tarp autistiškų žmonių paplitusi taip vadinama “daiktų personifikacija” – jausmas, kad turi ypatingą santykį su konkrečiais negyvais daiktais. Tokie jausmai gali būti savyje turėti pojūtį, kad, pavyzdžiui, knygų spintai nepakanka meilės arba akmenukui kišenėje vieniša. Daiktų personifikacija taip pat savyje turi tokiems objektams kaip baldai, elektroniniai prietaisai arba rūbai priskyrimą tokių savybių, kaip lytis ar charakteris.
Šiame tyrime autoriai atliko interviu su 16 suaugusių žmonių, 8 kurių buvo diagnozuotas autizmas, likę 8 dalyviai autizmo spektro neturėjo. Dalyviai atsakinėjo į pusiau struktūruoto interviu klausimus apie asmeninę patirtį, susijusią su antropomorfizmu. Po to autoriai palygino autistiškų ir neautistiškų dalyvių antropomorfizmo paternus.
Išanalizavus tyrimo rezultatus paaiškėjo, kad žmonėms iš abiejų grupių galėjo pasireikšti antropomorfizmas, ir abiem atvejais jie suteikė nusiraminimą, saugumo ir draugystės jausmą, o taip pat buvo susijęs su simpatija ir atjauta negyviems daiktams.
Autistiški žmonės ypač pabrėžė, kad daiktai, kuriuos jie sugyvino, vaidino labai svarbų vaidmenį jų gyvenime, ypač vaikystėje. Tai padėjo jiems sumažinti vienišumo jausmą, o taip pat buvo būdas “pasitreniruoti” ant negyvų “draugų” geriau suprasti savo emocijas ir santykius. Vis dėlto, abiejų grupių dalyviai užsiminė ir apie negatyvias antropomorfizmo pasekmes, iš esmės, polinki jaudintis dėl sužmogintų daiktų “jausmų” ir saugumo, kas galėjo tapti streso ir obsesinio nerimo šaltiniu.
Tyrimai rodo, kad autistiški žmonės ne tik linkę į antropomorfizmą, tačiau jis gali vaidinti svarbų vaidmenį jų socialinėje raidoje, padedant geriau suprasti santykius tarp žmonių. Vis dėlto, tyrimas buvo atliktas su labai maža autistiškų žmonių imtimi, taip kad sunku pasakyti, kiek tokios tendencijos paplitusios tarp autistiškų žmonių.
Tyrimas atskleidė socialinių santykių vaidmenį autistiškų žmonių gyvenime, kuris paneigia paplitusią nuomonę, kad socialiniai santykiai neturi reikšmės žmonėms, turintiems autizmo spektrą. Pats antropomorfizmo buvimas rodo motyvaciją bendrauti ir palaikyti santykius. Gauti tyrimo rezultatai rodo, kad autistiški žmonės gali jausti stiprų poreikį bendrauti ir palaikyti santykius, ir kad jie turi empatiją.
Šaltinis: https://www.liebertpub.com