Autizmas ir savo elgesio kontroliavimas

Home / NAUDINGI PATARIMAI TĖVAMS / Autizmas ir savo elgesio kontroliavimas
Autizmas ir savo elgesio kontroliavimas

Mokymas kontroliuoti savo elgesį – tai efektyvus būdas, leidžiantis autistiškiems vaikams tapti labiau nepriklausomais. Daugumai žmonių tai yra palaipsnis procesas, kuris tęsiasi i suaugus. Daugumai autistiškų žmonių perėjimas prie savarankiško ir nepriklausomo gyvenimo neįmanomas be sisteminio ir tęstinio mokymo. Nors pagrindinis autistiškų žmonių ugdymo tikslas padėti jiems tapti kiek įmanoma labiau nepriklausomais ir savarankiškais, daugelis mūsų veiksmų iš tiesų nukreipti į tai, dėl ko šie žmonės tampa labiau priklausomi nuo išorinių veiksnių ir kontrolės.

Dažniausiai autistiškų vaikų ugdymas sukoncentruotas į tai, kad jie išmoktų visų būtinų įgūdžių kiekvienai mokomajai situacijai, kadangi autistiškiems vaikams dažnai sunku apibendrinti ir generalizuoti (taikyti praktikoje skirtingomis situacijomis) įgūdžius. Gaila, bet toks ugdymas reikalauja pernelyg didelių pastangų ir nėra efektyvus žiūrint į ilgalaikę perspektyvą. Vietoje to efektyviau būtų šiuos vaikus mokyti tų elgesio modelių, kuriuos, potencialiai, po to būtų galima taikyti skirtingose situacijose. Prie tokių modelių priskirtinas ir įgūdis kontroliuoti savo paties elgesį.

Kas yra savo elgesio kontroliavimas?

Savo elgesio kontroliavimas – tai metodas, vadovaujantis kuriuo žmogus mokomas atpažinti savo paties tikslinį elgesį ir fiksuoti ar šis elgesys einamuoju momentu yra ar nėra (Koegel, Koegel, & Parks, 1995).

Savo elgesio kontroliavimas – tai naudingas metodas siekiant padėti skirtingų ypatumų, taip pat ir autizmo, turintiems žmonėms. Šis metodas leidžia pasiekti didesnės nepriklausomybės ieškant darbo ir darbinantis, mokantis, laisvalaikio metu ir socialinėse situacijose. Technikų valdyti savo elgesį mokymas padeda žmonėms išmokti išsikelti sau tikslus ir savarankiškai jų pasiekti, o taip pat sumažinti priežiūros poreikį.

Savo elgesio kontroliavimo metodas įrodė savo efektyvumą siekiant sumažinti skirtingą probleminį elgesį. Šis metodas gali būti taikomas žmonėms su raidos sutrikimais ar be jų, vaikams ir suaugusiems, metodą galima adaptuoti atsižvelgiant į skirtingų ugdytinių ypatumus.

 

Kaip mokyti kontroliuoti savo paties elgesį?

Koegel, Koegel ir Parks išskyrė penkis žingsnius išmokyti kontroliuoti savo paties elgesį. Šiuos žingsnius sudaro: (1) apsibrėžti tikslinį elgesį; (2) numatyti funkcionalų elgesio paskatinimą; (3) adaptuoti ar parinkti metodą arba prietaisą elgesio kontroliavimui; (4) išmokyti vaiką naudotis šiuo prietaisu arba metodu; (5) išmokyti savarankiškumo kontroliuojant savo elgesį.

Kiekvienas iš šių žingsnių detaliau aprašyti žemiau.

Tikslinio elgesio apsibrėžimas

Pirmiausia būtina aprašyti elgesį taip, kad tas žmogus, kuris mokosi kontroliuoti savo elgesį, o taip pat visi žmonės, kurie jam tame padeda, galėtų nustatyti ir sutiktų, buvo tikslinis elgesys ar ne. Pavyzdžiui, apibūdinimas “gerai elgtis valgykloje” – pernelyg nesuprantamas ir išplaukęs, leidžiantis pačias įvairiausias interpretacijas. O štai “stovėti eilėje valgykloje, neliesti kitų mokinių, sėdėti prie stalo, kol visi nepabaigs valgyti” – tai jau konkretesnis elgesio aprašymas, jį galima stebėti, matuoti ir skirtingi stebėtojai gali sutikti su tuo, ar jis vyko, ar ne.

Jei ugdytinis pradeda mokytis kontroliuoti savo elgesį, tai geriausia pasirinkti pradžioje patį paprasčiausią elgesį, kad ugdytinis galėtų lengvai pasiekti tikslą ir gauti apdovanojimą. Po to kai ugdytinis buvo sėkmingas, galima imti mokyti kontroliuoti kito pobūdžio elgesį.

Numatyti funkcionalų elgesio paskatinimą

Sąvoka “paskatinimas” – tai yra tai, kas padidina elgesio, po kurio buvo suteiktas paskatinimas, kiekį ir dažnį. Paskatinimas – labai individualu. Siekiant nustatyti reikšmingą paskatinimą geriausia tai padaryti, leidžiant pačiam žmogui jį išsirinkti. Tačiau net ir tokiu atveju parinkti efektyvų paskatinimą gali būti sudėtinga. Tam egzistuoja skirtingos strategijos. Pirmiausia galima stebėti ugdytinį ir fiksuoti, ką jis daro ar renkasi. Antra, galima išanalizuoti galima elgesio funkciją, ir tokiu atveju pačioje funkcijoje gali slypėti užuomina, kas gali būti funkcionalus paskatinimas. Pavyzdžiui, jei probleminis elgesys tai būdas išvengti nuobodžios arba sunkios pamokos, tai galimybė gauti laisvo laiko gali tapti puikiu paskatinimu.

Pradžioje labai svarbu, kad paskatinimas būtų suteikiamas kaskart, kai vyko tikslinis elgesys, ir ugdytinis fiksavo jį savo paties elgesio kontroliavimo sistemoje. Be to, galima padaryti taip, kad ugdytiniai patys pasiimtų paskatinimą be išorinio įsikišimo.

Adaptuoti ar parinkti metodą arba prietaisą elgesio kontroliavimui

Metodai ar prietaisai savo paties elgesio kontroliavimui būtini, kadangi ugdytiniui reikia turėti kažką matomo ir jaučiamo, kad galėtų užfiksuoti savo elgesį. Tai gali būti tiesiog popieriaus lapas su nubraižytais langeliais, kuriuose ugdytinis rašo paukščiuką kaskart, kai jis įvykdo savo tikslinį elgesį. Arba ugdytinis gali klijuoti lipdukus į mažą užrašų knygelę, kurią nešiojasi su savimi. Arba mokinys gali turėti prie diržo pritvirtintą mechaninį klikerį, kurį turi paspausti kaskart, kai jis pastebi tikslinį elgesį. Arba jis gali naudoti apsą ar specialų įrenginį, kuris leidžia garsinį signalą kas tam tikrą laiko intervalą, ir tuomet ugdytinis pažymi, ar jis daro tikslinį elgesį ar ne.

Parenkant metodą ar įrenginį būtina atsižvelgti į vaiko įgūdžius, naudojimosi paprastumą, patogumą (kiek patogu tai nešiotis su savimi, kadangi savo paties elgesio kontroliavimas turėtų vykti skirtingomis sąlygomis), kiek metodas atitinka ugdytinio amžių, koks būtent elgesys yra tikslinis. Pavyzdžiui, planšetė vargu ar tiks užsiėmimams sporto salėje.

Išmokyti vaiką naudotis šiuo prietaisu arba metodu

Dažniausiai mokymo pradžioje ugdytojas naudoja modelingą, parodydamas ugdytiniui kaip teisingai naudotis metodu ar prietaisu. Pagrindinis šio žingsnio tikslas – išmokti teisingai atpažinti ir pažymėti ar tikslinis elgesys buvo, ar ne. Šiame žingsnyje ugdytinis turi būti skatinamas ne už tikslinį elgesį, o už tai, kad teisingai fiksuoja duomenis apie jį. Ugdytiniui suteikiama pagalba atlikti tikslinį veiksmą, o tuomet pažymėti, kad tikslinis elgesys buvo. Tam, kad nebūtų skatinamas probleminis elgesys, ugdytojas suteikia didesnį paskatinimą už epizodus, kai elgesys tinkamai fiksuotas be probleminio elgesio, ir mažesnį paskatinimą tais atvejais, kai elgesys buvo fiksuotas teisingai, tačiau buvo fiksuojama, kad tikslinis elgesys nevyko.

Mokymas kontroliuoti savo elgesį, kaip ir bet koks kitas mokymas, reikalauja individualaus požiūrio. Tačiau labai svarbu, kad ugdytinis išmoktų stebėti ir fiksuoti savo elgesį realiose kasdienėse situacijose. Įdomu tai, kad tyrimai rodo, kad net tais atvejais, kai žmonės ne visai teisingai fiksavo tikslinio elgesio epizodus, tai vis tiek teigiamai veikė jų elgesį. Todėl labai svarbu, kad ugdytojai užtikrintu dvi sąlygas:

  • Vaikas turi suprasti kaip atliekama užduotis
  • Vaikas turi nesukčiauti tam, kad gautų paskatinimą

Atidus ugdytojo stebėjimas iš šono padeda užtikrinti abi šias sąlygas.

Išmokyti savarankiškumo kontroliuojant savo elgesį

Šiame žingsnyje ugdytojas ima mažinti savo pagalbą ir leidžia ugdytiniui pačiam stebėti savo elgesį ir skatinti tikslinį. Šis žingsnis atrodo taip:

  • Palaipsniui mažinama pagalba, skirta mokyti ugdytinį kontroliuoti savo paties elgesį.
  • Laiko intervalai, kai vaikas kontroliuoja savo paties elgesį ilginami.
  • Padaugėja užrašų apie elgesį, kuris skatintinas.
  • Paskatinimas retėja, t.y., laikas, kurio metu stebimas elgesys siekiant gauti paskatinimą ilgėja.
  • Ugdytinis mokomas savarankiškai paskatinti save už tikslinį elgesį.

Metodo taikymo pavyzdžiai

Adamas – devynerių metų berniukas, kuriam diagnozuotas autizmas ir sunkus intelekto sutrikimas. Jis labai aktyvus, ir mokydamasis ketvirtoje klasėje nuolat juda po klasę. Atlikus vertinimą nustatyta, kad Adamas (geriausiu atveju) sėdi savo suole maždaug tris minutes. Adamo mokytojus ir tėvus neramina, kad tai sumažins vaiko galimybes mokytis ir įsitraukti į įprastos klasės procesą. Jie nori pabandyti pakeisti  berniuko elgesį prieš imdamiesi svarstyti galimybę taikyti medikamentinį gydymą, skirtą kontroliuoti hiperaktyvumą. Buvo nuspręsta išmokyti Adamą savo paties elgesio kontroliavimo metodo. Kiekvienas žingsnis aprašytas žemiau.

1 žingsnis. Tikslinio elgesio apsibrėžimas

Pradžioje Adamo elgesiui buvo iškeltas tik vienas tikslas – likti savo suole. Kadangi jo klasėje pamoka trunka 20 minučių, tad ilgalaikis tikslas – išmokyti Adamą sėdėti savo suole 20 minučių. Tam, kad Adamui būtų paaiškinta, kas yra jo tikslinis elgesys, jam buvo paruošta nuotrauka, kurioje jis sėdi savo suole su trimis kitais mokiniais.

2 žingsnis. Funkcionalių paskatinimų nustatymas

Adamo stebėjimas greitai parodė, kad galimybė tiesiog laisvai judėti po klasę yra jam kaip paskatinimas. Kadangi jis tiesiog greitai vaikščiojo po klasę netrukdydamas kitiems, buvo nuspręstą, kad Adamas “užsidirbs” savo laisvą laiką, kad galėtų pasivaikščioti po klasę.

3 žingsnis. Adaptuoti ar parinkti metodą arba prietaisą elgesio kontroliavimui

Adamas pažįsta įprastą virtuvinį taimerį. Jo tėvai sėkmingai naudojasi šiuo prietaisu namuose, kad parodytų vaikui, jog atėjo laikas pereiti prie kitos užduoties. Buvo nuspręsta, kad virtuviniame taimeryje jam bus nustatytas laiko intervalas, kuriam pasibaigus jis turi stebėti savo paties elgesį. Be to, Adamas labai mėgo filmukus. Todėl tam, kad pažymėtų savo tikslinį elgesį (sėdėjimą suole) jis turėjo klijuoti lipdukus su mėgstamų filmukų herojais.

4 žingsnis. Mokymas naudotis prietaisu arba metodu

pradžioje mokytojas pasitelkė Adamo bendraklasius, kurie sutiko parodyti modelį. Pasitelkus pagalbą Adamas žymėjo, ar jo bendraklasiai sėdi savo suoluose (klijavo lipdukus po fotografija, kur visi sėdi suoluose, arba neklijavo lipduko, kai kažkuris jų nesėdėjo). Kai Adamas teisingai žymėjo 8 iš 10 epizodų, mokytojas ėmė naudoti taimerį.

Pirmiausia taimeris buvo užstatytas dviem minutėms (viena minute mažiau nei įprastai išsėdi Adamas) pamokų metu. Mokytojas nenaudojo jokios fizinės ar žodinės pagalbos, kad užtikrintų, jog Adamas sėdėtų suole pamokos metu. Kiekvieno intervalo gale Adamo buvo klausiama, ar jis sėdi suole. Jei jis sėdėjo ir teisingai nustatydavo, kad sėdi, tai jis gaudavo lipduką. Jei jis sėdėjo, bet įvardydavo neteisingai, jam buvo sakoma, kad atsakymas taip, jis sėdi savo suole ir užsidirbo lipduką. Vaikas klijuodavo lipduką po savo fotografiją, po to mokytojas sakydavo, kad Adamas užsidirbo pertrauką. Jam leisdavo vaikščioti po klasę vieną minutę.

Jei Adamas taimerio intervalo pabaigoje nesėdėjo suole, tai jį nuvesdavo prie suolo, bet ne sodindavo. Jo klausdavo, ar jis sėdi. Jei jis atsakydavo teisingai, kad nesėdi, tai jį gyrė ir prašė sėstis ir imtis darbo. Po to Adamui sakė, kad jis liktų suole iki skambučio.

5 žingsnis. Savarankiškumo ir savo elgesio kontroliavimo mokymas

Bėgant laikui Adamas išmoko sėdėti suole gerokai ilgesnį laiko tarpą. Laiko intervalai buvo palaipsniui ilginami ir po 6 savaičių jis galėjo likti savo suole iki 10 minučių, o kartais net iki 15 minučių! Akademinių užduočių, kurias gaudavo Adamas, skaičius žymiai padidėjo. Atsižvelgiant į 5 žingsnį bus tęsiamas mokymas, kaip išmokyti berniuką savarankiškai naudotis savo elgesio kontroliavimo sistema. Nors Adamui iki šiol reikia, kad mokytojas ar mokinio padėjėjas jam padėtų, skambant taimeriui jis ėmė tiksliau nustatinėti savo elgesį.

Pabaigai

Savo elgesio kontroliavimas – tai plačiai naudotinas metodas. Nors ją galima suskirstyti nuosekliais žingsniai, labai svarbu užtikrinti individualų požiūrį, kas dar labiau padidina sėkmės tikimybę. Lygiai taip pat svarbu, kad savo elgesio kontroliavimo metodas nebūtų naudojamas kaip individualios ugdymo programos pakaitalas. Visos užduotys ir mokymo planai visiems vaikams turi būti įdomūs, o jų tikslai turi būti svarbūs.

Šaltinis: https://www.iidc.indiana.edu/pages/dont-forget-about-self-management

Klauskite

s2Member®