Funkcionalios komunikacijos mokymas, mažinantis probleminį elgesį

Home / NAUJIENOS / Funkcionalios komunikacijos mokymas, mažinantis probleminį elgesį
Funkcionalios komunikacijos mokymas, mažinantis probleminį elgesį

Save žalojantis elgesys (saviagresija) – tai labai rimta elgesio problema, kuri neigiamai veikia vaiko sveikatą ir bendrą gyvenimo kokybę (Symons, Thompson, & Rodriquez, 2004). Skirtingos savoagresijos formos apima pliaukšėjimą sau per veidą, galvos daužymą į įvairius paviršius, rankų kandžiojimą, sunkias odos draskymo ir trynimo formas. Nors saviagresija yra ne pas visus autistiškus žmones, ji kur kas dažniau sutinkama kalbant apie autizmą nei kalbant apie populiaciją apskritai, ypač dažnai ji sutinkama pas autistiškus žmones su intelekto sutrikimais (Matson & LoVullo, 2008).

Žmonės gali imtis savęs žalojančio elgesio dėl daugybės įvairių priežasčių, kurios gali būti ir fiziologinės, ir socialinės. Šiame straipsnyje mes apžvelgsime tik saviagresiją, susijusią su socialiniais faktoriais.

Tyrimai rodo, kad kai kuriais atvejais saviagresija – tai reakcija į sąveiką su kitais žmonėmis (Durand & Moskowitz, 2016). Pavyzdžiui, autistiškas vaikas sėdi prie pietų stalo ir netikėtai ima daužyti galvą į sieną. Mama ir tėtis prie jo pribėga, kad įsitikintų, kad jam viskas gerai, apkabina jį ir ima raminti. Nors tėvų elgesys natūralus, dabar pas vaiką susiformuoja ryšys tarp galvos daužymo į sieną ir padidintu tėčio ir mamos dėmesiu. Įprastos raidos vaikas, greičiausiai, nebenaudos saviagresijos, kad gautų dėmesį, nes jam lengviau tai padaryti pasinaudojant kalba ir socialiniais įgūdžiais. Tačiau autistiško vaiko kalbiniai ir socialiniai įgūdžiai atsilieka, ir, galimai, saviagresija taps jam pačiu paprasčiausiu būdu gauti dėmesį. Ir tai gali tapti rimta problema, kai vaikas ims praktikuoti saviagresiją šalia artimųjų, kurie apkabins jį ir paprašys daugiau taip nedaryti. Nors atrodo, kad tai normali rūpesčio apraiška, artimieji gali nesuvokdami to paskatinti šį pavojingą elgesį, ir tuomet bus sunkiau jį pakeisti.

Šiame pavyzdyje vaikas daužo galvą vardan dėmesio – tai viena iš keturių funkcijų, kuri gali skatinti ir palaikyti saviagresiją, kaip ir bet kokį kitą elgesį. Kitos trys funkcijos – tai galimybė išvengti arba nutraukti sunkią užduotį ar kitus nepageidaujamus stimulus, gauti priėjimą prie pageidaujamų daiktų ar veiklų ir siekis gauti tam tikrą sensorinį pojūtį.

Tokiu būdu, prieš priimant sprendimą, kaip sumažinti saviagresiją, būtina išsiaiškinti, kokios funkcijos palaiko šį elgesį. Po to mes galime, pagal galimybes, nustoti skatinti pavojingą elgesį ir tuo pačiu metu išmokyti vaiką tinkamų būdų gauti tai, ko jis nori, arba išvengti to, kas jam nepatinka.

Kai kuriose situacijose saviagresija atlieka komunikacijos vaidmenį – tai veiksmas, kuriuo vaikas išreiškia savo pageidavimus ir poreikius. Tokiu būdu, logiška, jei mes pabandysime pakeisti jo elgesį, mokydami jį komunikacijos. Egzistuoja metodas, kuris dažnai naudojamas siekiant sumažinti saviagresiją – funkcionalios komunikacijos mokymas (Durand & Moskowitz, 2016).

Funkcionalios komunikacijos mokymas – tai metodas, sukurtas Carr ir Durand 1980 metų viduryje (Carr & Durand, 1985). Daugybiniai tyrimai parodė aukštą šio metodo efektyvumą koreguojant probleminį elgesį. Tai vienas iš 27 metodų, kurie Nacionalinio profesionalaus vystymo centro autizmo srityje pripažinti kaip metodai su įrodytu efektyvumu. (Daugiau apie šiuos metodus galima pasiskaityti čia: https://autismpdc.fpg.unc.edu/evidence-based-practices).

Žingsniai taikant funkcionalios komunikacijos mokymo metodą

  1. Funkcinis elgesio vertinimas. Tai pats svarbiausias žingsnis, be kurio tolesnis metodo taikymas neįmanomas! Būtina atlikti elgesio funkcijos vertinimą, kadangi, jei elgesio tikslas bus nustatytas neteisingai, intervencija bus bevertė. Elgesio funkcionalus vertinimas susidaro iš daugelio komponentų, ir yra skirtingi būdai kaip jį atlikti. Tokio vertinimo tikslas – nustatyti, kas vyksta prieš elgesį (antecedentai), ir kas eina po elgesio (pasekmės). Vertinimui įprastai naudojami tokie metodai kaip klausimynas “Motyvacinių priemonių vertinimas”, kurį gali užpildyti tėvai ir pedagogai, o taip pat tiesioginis elgesio stebėjimas pildant lentelę “ABC” (Iki elgesio– Elgesys– Pasekmė). Vertinimui būtina susipažinti su papildoma literatūra, pageidautina pasikonsultuoti su taikomosios elgesio analizės specialistu.
  1. Komunikacijos modalumo parinkimas. Po to, kai nustatoma funkcija (vengimas/pašalinimas, dėmesio gavimas/norimo daikto ar veiklos gavimas, sensorinė stimuliacija), mūsų užduotis tame, kad išmokytume vaiką gauti ar išvengti to paties pasitelkiant priimtiną komunikaciją. Būtina nuo pradžių nustatyti, kokią komunikacijos formą naudos vaikas. Pavyzdžiui, jei vaikas kandžioja ranką, kad darželyje išvengtų grupinės užduoties, auklėtoja gali mokyti jį pranešti: “Aš noriu pertraukos”. Komunikacinė reakcija gali būti tik viena! Jei mes vienu metu vaiką mokysime iškart kelių komunikacinių reakcijų, tai vaikas gali nesuprasti ir nepamatyti ryšio tarp naujos reakcijos ir pageidaujamomis pasekmėmis. Taip pat reikia nustatyti, kokią komunikacijos formą vaikui lengviausia naudoti. Jei vaikas nekalba, o taip pat jei jam gali kilti sunkumų su kalba, jam reikia alternatyvios komunikacijos. Tai gali būti kortelė su paveikslėliu, kurią vaikas gali atiduoti kitam žmogui (pavyzdžiui, kortelė su mėgstamu vaiko maistu, kai jis nori jo paprašyti), arba tai gali būti komunikatorius, kuris atkurs iš anksto parašytą frazę, kai vaikas paspaus mygtuką, arba tai gali būti programa planšetėje, kuri atkuria žodžius, kai vaikas spaudžia paveikslėlius ekrane. Kokią komunikacijos formą jūs bepasirinktumėte, ji turi būti pati paprasčiausia ir efektyviausia vaikui. Nesirinkite to modalumo, su kuriuo vaikui gali kilti sunkumų, pavyzdžiui, nesirinkite kalbos, jei vaikas retai naudoja kalbą – priešingu atveju, vaikas tuojau pat grįš prie saviagresijos kaip žymiai paprastesnio būdo.
  1. Mokymo situacijos sukūrimas. Tam, kad išmokytumėte vaiką naujos komunikacijos, pedagogai turi specialiai kurti situacijas komunikacijos mokymui. Pavyzdžiui, pedagogas gali permąstyti, kokiose situacijos per dieną vaikas dažniausiai griebiasi saviagresijos. Po to pedagogas gali specialiai atkurti tokias situacijas, kurios eina iki elgesio (antecedentai). Pavyzdžiui, paimti mėgstamą vaiko žaislą, duoti jam sunkią užduotį, paprašyti kito vaiko patriukšmauti arba imti rodyti dėmesį kitiems vaikams ir vaiką ignoruoti.
  1. Pasufleravimas/pagalba komunikacijai. Mokydamas naujos komunikacijos pedagogas turi iš anksto apsirašyti planą, kaip jis parodys vaikui komunikacinę formą, pakeičiančią saviagresiją. Pagalba gali būti gestas, žodinė, vizualinė, modeliavimas, dalinė fizinė arba pilna fizinė (“ranka rankoje”). Pirmose keliose mokymo situacijose pageidautina, kad mokinio lydintysis arba kitas pedagogas stovėtų tiesiai už vaiko ir suteiktų pilną žodinę (sakytų frazę, kurią turi pakartoti vaikas) arba pilną fizinę pagalbą, pavyzdžiui, padėtų vaikui paimti kortelę ir duoti ją kitam žmogui. Tas pedagogas, į kurį nukreipta komunikacija, tuojau pat paskatina vaiką, suteikdamas jo pageidaujamą pasekmę.
  1. Pagalbos mažinimas. Po daugkartinių sėkmingų mokymo sesijų, kurios taikyta pilna pagalba, būtina palaipsniui pagalbą mažinti tol, kol vaikas neims visiškai savarankiškai naudotis komunikacijos būdu. Pavyzdžiui, jei vaiko lydintysis stovi už vaiko ir suteikia pagalbą “ranka rankoje”, jis gali pagalbą mažinti iki dalinės (lengvas prisilietimas ir rankos nukreipimas), po to prie gesto (parodyti paveikslėlį). Tikslas tame, kad palaipsniui būtų sumažinta vaiko priklausomybė nuo pagalbos.
  1. Generalizacija. Kai vaikas visiškai savarankiškai naudojasi komunikacijos forma vietoje saviagresijos konkrečioje mokymo situacijoje, reikia mokyti jį taikyti tą pačią komunikacijos formą skirtingose vietose, su skirtingais žmonėmis ir skirtingais daiktais.
  1. Tolesnis komunikacijos mokymas. Kai mes mokome naujos komunikacinės reakcijos, mums labai svarbu mokyti vaiką tik vienos reakcijos, kad jis nesusipainiotų. Tačiau, kai vaikas įsisavino komunikaciją konkrečiai situacijai, kurioje kildavo probleminis elgesys, svarbu ir toliau jį mokyti kitų komunikacinių įgūdžių (taikant kalbinę ar alternatyvią komunikaciją). Kuo didesnis vaiko žodynas, tuo mažesnė tikimybė, kad jis imsis saviagresijos ir kito probleminio elgesio.

Galimų komunikacijos reakcijų pavyzdžiai

Žemiau pateikiamos komunikacijos reakcijos gali būti žodinės (vaikas kalba frazėmis), o gali būti alternatyvios komunikacijos formos (pavyzdžiui, vaikas duoda kortelę).

Elgesio funkcija – vengimas/nutraukimas

– Vaikas imasi saviagresijos, kai mokytojas pernelyg ilgai kažką aiškina. Komunikacinės reakcijos pavyzdys: “Noriu pertraukos”.

– Mokinys imasi saviagresijos, kai savarankiškas darbas pernelyg sudėtingas. Komunikacinės reakcijos pavyzdys: “Man reikia pagalbos”.

– Mokinys imasi saviagresijos, kai situacija pernelyg chaotiška arba nesuprantama. Komunikacinės reakcijos pavyzdys: “Aš noriu išeiti”.

Elgesio funkcija – Dėmesys

– Mokinys imasi saviagresijos, kad gautų bendraamžių dėmesio. Komunikacinės reakcijos pavyzdys: “Pažaisi su manimi?”

– Mokinys imasi saviagresijos, kai pedagogas pernelyg toli nuo jo. Komunikacinės reakcijos pavyzdys: “Ar galite prieiti?”

– Mokinys imasi saviagresijos, kai atlieka užduotis prie stalo savarankiškai. Komunikacinės reakcijos pavyzdys: “Aš gerai dirbu?”

Elgesio funkcija – gavimas/vengimas sensorinės stimuliacijos

– Mokinys imasi saviagresijos, kad mokytojas imtųsi jį sulaikyti, spausti jį. Komunikacinės reakcijos pavyzdys: “Aš noriu apsikabinti”

– Mokinys imasi saviagresijos, kai klasėje per triukšminga. Komunikacinės reakcijos pavyzdys: “Man reikia ausinių”.

– Mokinys imasi saviagresijos dėl pernelyg stimuliuojančios aplinkos (garsu, ryšku, aplink daug žmonių). Komunikacinės reakcijos pavyzdys: “Aš noriu išeiti”.

Elgesio funkcija – norimo gavimas

– Mokinys imasi saviagresijos, kai negali pasiekti žaislo, ar nori pažaisti mėgstamą žaidimą. Komunikacinės reakcijos pavyzdys: “Aš noriu [daikto/žaidimo/maisto pavadinimas]”.

Literatūros sąrašas:

Carr, E. G., & Durand, V. M. (1985). Reducing behavior problems through functional communication training. Journal of Applied Behavior Analysis, 18(2), 111-126.

Durand, V. M., & Moskowitz, L.J. (2016). Understanding functional communication to treat self-injurious behavior. In S.M. Edelson & J.B. Johnson (Eds.), Understanding and treating self-injurious behavior in autism: A multi-disciplinary perspective (186-197). London & Philadelphia: Jessica Kingsley Publishers.

Matson, J. L., & LoVullo, S. V. (2008). A review of behavioral treatments for self-injurious behaviors of persons with autism spectrum disorders. Behavior Modification, 32(1), 61-76.

Symons, F. J., Thompson, A., & Rodriguez, M. C. (2004). Self-injurious behavior and the efficacy of naltrexone treatment: A quantitative synthesis. Mental Retardation and Developmental Disabilities Research Reviews, 10(3), 193-200.

Quest, K. (2016). Using functional communication training to reduce self-injurious behavior. The Reporter, 21(14).

Šaltinis: https://www.iidc.indiana.edu