Isterija ar emocinis sprogimas?

Home / NAUDINGI PATARIMAI TĖVAMS / Isterija ar emocinis sprogimas?
Isterija ar emocinis sprogimas?

Mokytojams ir tėvams labai svarbu suprasti skirtumą tarp pykčio priepuolių (“isterijų”) ir emocinių sprogimų. Nors jie susideda iš panašių elgesio paternų (šauksmas, klykimas, verksmas, kritimas ant žemės, mosikavimas rankomis, mušimas/-is ar kandžiojimas,-is), labai svarbu juos vieną nuo kito skirti. Kodėl? Todėl, kad nuo to priklauso mūsų elgesio interpretacija ir mūsų įsikišimo metodas, siekiant suteikti vaikui pagalbą.

 Pykčio priepuoliai

Charakteristika:
1. Vaikas iš dalies kontroliuoja savo elgesį
2. Tai vaiko pasirinkimas taip elgtis.
3. Paprastai įvyksta, kai vaikas ko nors nori arba nori ko nors išvengti.
4. Gali greitai nutrūkti, jei vaikas gauna norimą.
5. Vaikas gali sukoncentruoti dėmesį į kitus žmones, dažnai žiūri į juos, šaukia ant jų ir bando atkreipti jų dėmesį į save.
6. Vaikas laukia reakcijos į savo griaunamąjį elgesį.
7. Vaikas gali kalbėti ir atsiliepti, nežiūrint į savo riksmus ir reikalavimus.
8. Agresijos atveju, jis paprastai ieško, kam trenkti arba ką pastumti, arba atsistoja, kad rastų daiktą sunaikinimui.

Įprastai toks elgesys turi galutinį tikslą (vaikas ko nors nori arba vengia kažko), ir vaikas tokiu būdu siekia tam tikros reakcijos iš kitų. Nežiūrint į tai, kad pykčio priepuolis iššaukia vaiko išsibalansavimą, jis paprastai yra kontroliuojama.

Tokius sprogimus paprastai turi nekalbantys vaikai, neturintys alternatyvių būdų komunikuoti ir pranešti apie savo poreikius. Vaikas paprastai nurimsta, kai gauna norimą arba tai, ko jam reikia.

Emociniai sprogimai

Emociniai sprogimai nutinka, kai vaiko smegenys perkraunamos stresiniais veiksniais ir pasiekia panikos lygį, arba kovos ar noro pabėgti reakciją. Stresas susikaupia iki tokio lygio, kad smegenys perkraunamos ir praranda galimybę susidoroti su spaudimu. Esant emociniam sprogimui vaikas paprastai:

  1. Atrodo taip, lyg būtų apimtas panikos.
    2.  Negali kontroliuoti savo elgesio.
    3.  Dažnai negali kalbėti ir spręsti problemos; praranda įgūdį dėrėtis ar suprasti paaiškinimus.
    4.  Dažnai negali laikytis nurodymų arba ginčytis; pernelyg "įsiutę" ir negali nukreipti į nieką dėmesio.
    5.  Jaučiasi nesaugiai ir elgiasi lyg būtų veikiami labai stiprios baimės.
    6.  Negali atrasti emocijos šaltinio ir nėra konkretaus akivaizdaus noro ar reikalavimo.
    7.  Dažnai išgyvena sensorinę perkrovą, pernelyg didelį kognityvinį stresą arba socialinius reikalavimus, ištampančius nervinę sistemą.
    8.  Da-nai stengiasi pabėgti iš situacijos, o ne ieško dėmesio. Vaikas bando išvengti kažko, kas jį perkrauna, o ne gauti kažką.
    9.  Paprastai nemuša, nespardo, nekandžioja kitų, jei tik kiti nesiartina prie jo siekdami nuraminti ar nukreipti. Agresija paprastai sumažėja, jei jūs atsitraukiate, suteikiate vaikui erdvės, patraukiate reikalavimus ir bet kokią sąveiką.
    10. Gali prireikti laiko, kad vaikas nurimtų ir atsistatytų.
    11. Dažnai rodo apgailestavimą dėl savo elgesio, kai nurimsta.

Emocinio sprogimo metu vaikas taip elgiasi iš baimės. Paniška reakcija kovos arba pabėgimo paleista, ir vaikas

1) bando pabėgti nuo streso šaltinio ir

2) ieško proprioceptinės stimuliacijos (muša, kanda sau, daužo galvą ir t.t.), kad pašalintų stresines medžiagas.

Jis dažnai nenori bendradarbiauti su kitais, neieško kitų žmonių dėmesio, o nori pabėgti, izoliuotis. Tačiau, jei jis nesijaučia saugiai, jis gali laužyti daiktus arba kenkti kitiems, arba tam, kad jie atsitrauktų, arba, kad išlaisvintų stresines medžiagas.

Klinikinis psichologas Bill Nason

Šaltinis: https://www.facebook.com/autismdiscussionpage

Klauskite

s2Member®