Kaip galima pagerinti autistiško vaiko emocijų reguliavimą

Home / NAUDINGI PATARIMAI TĖVAMS / Kaip galima pagerinti autistiško vaiko emocijų reguliavimą
Kaip galima pagerinti autistiško vaiko emocijų reguliavimą

Šiame straipsnyje sužinosite daugiau apie Vizualinės penkiabalės skalės metodiką, kuri skirta pagerinti autizmo spektro sutrikimą (ASS) turinčių žmonių emocinę savireguliaciją.

Emocijų reguliavimas – tai gebėjimas atskirti savo emocines reakcijas, susijusias su problema, nuo minčių apie tai, ką galima padaryti, kad problema būtų išspręsta. Penkiabalė skalė – tai vizualinės pagalbos metodas, kuri padeda suorganizuoti žmogaus mintis ypač situacijose, kuriose reikia socialinių žinių.

Autizmas paveikia žmogaus galimybes priimti ir suvokti socialinę informaciją. Tokia informacija savyje turi galimybę suvokti kito žmogaus tikslus, žinias apie tai, kaip manipuliuoti socialinėmis situacijomis, ir kaip atkurti bendravimą, jei bendraujant iškilo sunkumų. Socialinio mąstymo problema sukelia diskomfortą socialinėse situacijose, sukelia socialinę sumaištį ir nerimą. Socialinis nerimas dar labiau apsunkina ASS žmogaus reakcijas į stiprias emocijas.

Vizualinės schemos, kuria būtų galima vadovautis sunkiose situacijose, sukūrimą galima laikyti priemone, paremta stipriosiomis ASS žmogaus savybėmis. Tai susieta su tuo, kad jie geriausiai mokosi pagal konkrečias ir nuspėjamas schemas.

Pirmas žingsnis norint naudoti emocinio palaikymo skalę – nustatyti konkretaus žmogaus problemines sritis. Pavyzdžiui, problemos gali būti susijusios su tvarkaraščio ar dienotvarkės pasikeitimais, žaidimu su bendraamžiais arba taisyklių darbo metu vykdymu. Kitas žingsnis – išskaidyti probleminę sritį į 5 dalis, aiškiai aprašant penkis šios situacijos sunkumų lygmenis, po to ši informacija perteikiama vizualine skale. dažniausiai, kalbant apie emocinę savireguliaciją minimas stresas ir nerimas. Geras atskaitos taškas – sukurti skalę, kuri skirsto streso lygius į penkias dalis:

5 = dėl to aš galiu prarasti savitvardą.
4 = Tai labai stipriai mane liūdina.
3 = Aš dėl to galiu nerimauti.
2 = Kartais man dėl to neramu.
1 = Tai manęs niekada nejaudina.

Labai svarbu gauti kiek įmanoma daugiau grįžtamojo ryšio iš žmogaus, ir vienas būdų tai padaryti – sukurti kišenėles kiekvienam lygmeniui. Tokią kišenėlę galima padaryti iš segtuvų arba archyvavimo priemonių. Tėvas ar specialistas sudaro visų potencialiai stresą galinčių kelti aplinkos sąlygų ir socialinių situacijų, su kuriomis žmogus susiduria kasdien, sąrašą.

Po to jūs darote korteles, kurios tiktų kišenėlėms. Kiekviena kortelė atitinką vieną iš sąlygų ar situacijų. Po to jūs supažindinate savo mokinį su aprašyta aukščiau skale, naudodami korteles paaiškinimui ir vizualines iliustracijas.

Duokite žmogui vieną kortelę ir paprašykite perskaityti, kas ant jos parašyta, arba perskaitykite patys garsiai. Paprašykite žmogaus padėti kortelę į tą kišenėlę, kuri geriausiai atspindi, kaip jis jaučiasi tokioje situacijoje (atsižvelgiant į skalę, aprašytą aukščiau). Dėl viso pikto palikite kelias tuščias korteles, jei vaikas atsimins situacijų arba aplinkybių, apie kurias jūs nepamąstėte.

Vos žmogus peržvelgė kelias esmines situacijas, sukurkite skalę, kuri tiksliai iliustruoja rezultatus. Ši skalė taps pagrindu emocinės savireguliacijos programai. Apačioje pateiktas būtent taip sudarytos skalės pavyzdys.

Pet kontrolės skalė

  Ką aš jaučiu Kodėl aš jaučiu Iš kur aš tai žinau
5 Aš galiu prarasti savitvardą Garsios kalbos ir juokas tęsiasi. Skamba mokyklos skambutis arba kvepia žuvimi. Per vėlu, aš pradėjau rėkti.

 

Ekstra situacija, nustoti kalbėti, užsimerkti, giliai kvėpuoti!

4 Tai labai stipriai mane liūdina Kai visi berniukai juokiasi vienu metu. Kai aš negaliu tęsti savo darbo. Kai aš suklystu. Aš garsiai keikiuosi. Aš kitiems sakau nemalonius dalykus. Aš plėšau savo darbą.

 

Išeiti iš kambario ir šiek tiek pasivaikščioti!

3 Galiu dėl to nerimauti Kai berniukai pradeda kalbėti garsiau. Kai kėdės ir stalai drasko grindis. Kai kažkas juokiasi. Aš pradedu tyliai prašyti jų užsičiaupti. Aš žiūriu į berniukus. Aš pradedu per daug apie berniukus galvoti.

 

Duoti mokytojui kortelę “Pagalbos”

2 Kartais man neramu Kai lietus beldžia į stogą. Kai aš negaliu sulaukti savo eilės. Kai man tenka labai greitai eiti. Man lyg pilvą skaudėtų. Aš galvoju, kad taip nesąžininga. Aš pradedu kartoti TV programą.
1 Tai manęs nejaudina Kai aš užsiėmęs savo darbu. Skaitau paaugliams skirtus žurnalus. Kai žiūriu reklamą žurnale. Žiūriu televizorių. Aš atsipalaidavusi. Aš šypsausi. Mano burna atsipalaidavusi. Aš laiminga.

Mergaitė vardu Pet lanko profesinę mokyklą, kur be jos mokosi vieni berniukai. Kiekvienas mokinys turi savo darbo vietą, ir, pagal taisykles Pet turi likti savo vietoje, kol dirba. Karts nuo karto Pet atsistoja iš vietos, greitai prieina prie berniukų ir garsiai ant jų šaukia.

Su Pet dirbanti komanda nustatė, kad ta vyksta, kai berniukai garsiai kalba arba juokiasi. Pradžioje Pet bandė išmokti duoti kortelę “Pertrauka” mokytojui, jei berniukai imdavo ją stipriai erzinti. Po to, kai ji duodavo kortelę, jai buvo leidžiama pasilsėti kitame kambaryje, toliau nuo berniukų.

Po kelių savaičių duomenų analizė aprodė, kad nors Pet ėmė naudotis kortele pertraukai, ji tai darė jau po to, kai aprėkdavo berniukus. Ji tiesiog išmoko duoti mokytojui kortelę, tačiau ne naudoti šią strategiją, kad užkirstų kelią savikontrolės praradimui.

Darbas su kišenėlėmis ir kortelėmis, kuris aprašytas aukščiau, padėjo Pet ir jos mokytojui susisteminti aplinkybes, kurios sukeldavo Pet frustraciją (3 padala), pyktį (4 padala) ir vertė ją prarasti savikontrolę (5 padala).

Pet mokytojas parašė jai socialinę istoriją apie mokymąsi klasėje kartu su kitais mokiniais, ir apie tai, kaip tie kiti mokiniai mėgsta pakalbėti ir pasijuokti, tačiau šie garsai gali labai erzinti Pet. Šioje istorijoje buvo išvardijami galimi Pet veiksmai, kai ji jautė tuos ar kitus jausmus.

Skalės ir istorijos tikslas buvo sistematinis ir konkretus Pet mokymas įsiklausyti į savo pojūčius ir reaguoti į frustraciją adekvatesniu būdu. Kadangi jau anksčiau mergaitė išmoko duoti mokytojui kortelę “pertrauka”, su ja dirbanti specialistų komanda pasiūlė jai duoti kortelę “Padėkite” naujam planui vykdyti.

Pradžioje buvo labai svarbu, kad klasės dalyviai patys sektų klasėje esančio triukšmo lygį ir tokiu būdu galėtų užkirsti kelią Pet prarasti savikontrolę. Darbuotojai suteikdavo pagalbą Pet duoti kortelę suaugusiam, kai berniukai imdavo stipriai triukšmauti, arba kai ji sau po nosimi imdavo murmėti “užsičiaupkite”. Po to darbuotojai girdavo Pet ir paragindavo berniukus kalbėti tyliau (2 padala, normalus balso garsumas).

Programa pasirodė sėkminga, ir Pet ėmė pati pastebėti, kad ji pernelyg daug galvoja apie berniukus ar ima kalbėti su savimi garsiai. Kai ji ima pati su savimi kalbėti garsiai, tai reiškia, kad atėjo laikas prašyti pagalbos.

Šaltinis: goo.gl/Kh20Ab

Klauskite

s2Member®