Kaip išmokyti vaiką ramiai priimti neigiamą atsakymą

Home / NAUJIENOS / Kaip išmokyti vaiką ramiai priimti neigiamą atsakymą
Kaip išmokyti vaiką ramiai priimti neigiamą atsakymą

Eglė Kairelytė – Sauliūnienė

Edukologė, sertifikuota Taikomosios elgesio analizės specialistė, VšĮ “Abos centras” steigėja ir vadovė

 

Savo darbe dažnai susiduriu su tėvų, pedagogų ar kitų specialistų klausimu: “Ką daryti, jei kiekvieną kartą ko nors negavęs ar sulaukęs atsakymo “Ne, negalima” vaikas sukelia tokią isteriją, kad skamba visa gatvė?” Žinoma, tai, kad vaikas nusivilia kažko negavęs – visiškai normalu. Pagalvokite, kaip jūs jaustumėtės paprašę sutuoktinio kąsnelio ledų ir išgirdę: “Ne, aš noriu visus juos suvalgyti pats”. Jausmas nekoks, tiesa? Bet kitą vertus, jūs juk nepradėsite rėkti (tikiuosi) ar muštis (to jau būtų per daug)? Greičiausiai bandysite susitarti gražiuoju, o jei nepavyks – tiesiog truktelsite pečiais, pagalvosite “ką nors gero” ir eisite veikti kažko kito, pvz., išsivirsite skanios kavos tik sau. Juokas juokais, bet tiesa ta, kad mes visi blogai jaučiamės kai negauname kažko, ko norime, bet per savo ilgametę patirtį esame išmokę, kaip elgtis ir kaip reaguoti į apėmusį nusivylimą sulaukus neigiamo atsakymo. Viso to galime ir turime išmokyti ir vaiką, kuris kelia skandalą kažko negavęs. Paanalizuokime, kaip.

Alternatyvaus elgesio formavimas

Visais atvejais imdamasi keisti probleminį vaiko elgesį pirmas dalykas ką aš darau – surenku duomenis ir išanalizuoju, o kodėl vaikas taip elgiasi, ko jis tokiu elgesiu siekia, kitaip sakant, kalbant Taikomosios elgesio analizės terminais – kokia šio vaiko elgesio funkcija. Tai būtina padaryti ne tik todėl, kad moksliniais tyrimais įrodyta, jog remiantis elgesio funkcija parinktas metodas kur kas efektyvesnis keičiant probleminį elgesį, bet ir tam, kad suprasčiau, o kokio alternatyvaus elgesio turiu mokyti vaiką. Gamtoje tuštumos nebūna. Imkime situaciją: vaikas nori planšetės ir kaskart jos negavęs – ima garsiai rėkti ir krenta ant žemės. Šis elgesys yra išmoktas, t.y., greičiausiai, praeityje po to, kai jis taip nukrito – kažkas vaiko pagailėjo ir planšetę davė. Bet dabar ne apie tai. O apie tai, kad jei mes vieną dieną nuspręsim: VISKAS, nuo šiol jei vaikas krenta ant žemės ir rėkia aš jam NIEKADA nebeduosiu planšetės, mes neatsakysime į klausimą, o ką gi jam daryti, kad tą planšetę bent kada nors gautų? Kitaip sakant, jei po rėkimo mes planšetės vaikui neduosime tai niekaip nepaveiks jo noro, arba mūsų terminais, motyvacijos tą planšetę gauti. Ir jei mes neišmokysime vaiko alternatyvaus priimtino elgesio, kaip planšetės prašyti kitaip – jis naujos elgesio formos išmoks pats, ir ta nauja forma jums gali patikti kur kas mažiau nei paprastas gulėjimas ir rėkimas.

Ką dar reikia žinoti kalbant apie alternatyvaus priimtino elgesio formavimą. Pradžioje, kai mes mokome vaiką alternatyvaus elgesio, pvz., “paprašyti planšetės gestu”, kuris pakeistų elgesį “kristi ant žemės ir rėkti” norint gauti planšetę, mes būtinai turime paskatinti kiekvieną jo tinkamą elgesio formą, be išimties. T.y., pradžioje kiekvieną kartą, kai vaikas prašo planšetės gestu – mes turime jam tą planšetę duoti. Taip mes mokome vaiką, kad naujas alternatyvus elgesys VEIKIA. Taip pat labai svarbu, kad alternatyvus elgesys ne tik veiktų, bet ir būtų paskatintas daug labiau ir daug greičiau ir būti paprastesnis nei probleminis. Vadinasi, mes turime sudaryti sąlygas ir kurti situacijas, kuriomis vaikas mokytųsi, kad alternatyvus elgesys – tai neįtikėtina stebuklinga lazdelė, atverianti bet kokias duris. BET, ateina viena diena ir nutinka vienas bet. Vos tik mes išmokome vaiką alternatyvaus elgesio, t. y., vos tik jis išmoksta paprašyti planšetės gestu ir tai sėkmingai daro kelis ar keliolika kartų iš eilės – laikas pereiti prie atsakymo: “Ne, ne dabar”. Kodėl? Nes mes juk negyvename pasaulyje, kuriame aš galiu gauti ko panorėjusi vos tik paprašau, ar ne?

Nenuspėjamas alternatyvaus elgesio skatinimas

Realiame pasaulyje jūs niekada nežinote, kada užėję į parduotuvę galėsite ten nusipirkti savo mėgstamų ledų. Jūs žinote, kad parduotuvėje jų būna (jūs ten juos ne kartą pirkote), jūs žinote, kad jei duosite pinigų pardavėjai – galėsite išsinešti ledų porciją, bet lygiai taip pat jūs žinote, kad gali nutikti taip, kad ledų parduotuvėje nebus, nes kažkokia negera tetulė nugvelbė paskutinę porciją prieš pat jūsų nosį. Arba, jūs užsinorite ledų tada, kai parduotuvė jau uždaryta. Arba tiesiog pamiršote piniginę, o gal visai neturite laiko užsukti į parduotuvę. Liūdna? Labai. Bet jūs galite ir mokate priimti neigiamą atsakymą ir palaukti, kada bus galima ledų nusipirkti. Ir tai, kad kartais negalite parduotuvėje nusipirkti ledų niekaip nesumažina jūsų elgesio eiti į parduotuvę ledų pirkti. Priešingai, kaskart užsinorėję ledų jūs einate į parduotuvę, nes žinote, kad dažniausiai ten jų gausite. Tas pats ir su vaiko elgesiu. Kai vaikas išmoksta alternatyviu būdu prašyti planšetės, jis nenustos to daryti gavęs neigiamą atsakymą ar prašymą palaukti. Ir taip nutiks todėl, kad per savo patirtį jis bus išmokęs, kad paprašius planšetės – aš galiu ją gauti, aš esu ją gavęs praeityje ir man pavyks vėl, tad kai norėsiu – paprašysiu, jei negausiu dabar – paprašysiu vėl vėliau. Taigi, kai vaikas išmoksta alternatyviu būdu prašyti planšetės – laikas imti mokyti, kad kartais vos paprašęs tu planšetę gauni, o kartais tam prireiks kelių minučių, t. y., teks palaukti, nes gauti ką nors kiekvieną kartą, kai to prašai — skamba nuostabiai, bet, deja, realybėje taip nebūna.

Būtent todėl, kai jūs mokote alternatyvaus elgesio, būtina skatinti kiekvieną vaiko alternatyvų elgesį, o kai jūs norite įtvirtinti jau išmoktą alternatyvų elgesį – skatinimas turi būti nenusėjamas. T.y., kartais vaikas planšetę gauna vos paprašęs, o kartais jam pasakoma: “Palauk, ne dabar”.

Kaip išmokyti vaiką laukti?

Iš tiesų egzistuoja daug įvairių metodikų, kaip mokyti vaiką laukti. Dažniausiai sukuriamos situacijos, kuriose vaikas laukia, pradedant nuo penkių sekundžių ir baigiant pusvalandžiu ar net valanda. Laikas ilginamas labai palaipsniui ir vaikas žingsnis po žingsnio mokosi palaukti to, ko jis paprašė. Tai saugus, plačiai paplitęs mokymo būdas. Tačiau mano labai mylimas dr. Gregoris Hanley vienoje savo paskaitoje uždavė klausimą: “O ar pasaulyje mes turime situacijų, kuriose laikas, kiek žmogus turi laukti vieno ar kito pageidaujamo dalyko, būtų ilginamas palaipsniui ir dar iš anksto numatytais intervalais? Atsakymas akivaizdus – nėra. Kartais ledų mes turime laukti pusdienį, jei jų užsimanome ryte, o tuo metu esame darbe ir niekaip negalime iš jo ištrūkti iki pietų pertraukos. Kartais reikia valandėlės, kol nuėjus į parduotuvę juos nusiperki. Ir būna atvejų, kai apie ledus pagalvoji tik parduotuvėje ir tam, kad juos gautum tau tereikia kelių minučių. Arba ledus tiesiog dabar gali pasiimti iš namų šaldymo kameros namuose, ir laukti apskritai neteks. Taigi, natūralu, kad ir vaiko mokymas laukti to, ko jis paprašė gali būti nenuspėjamas ir neišdėliotas vienodais intervalais, taip tai bus panašiausia į tai, su kuo jam teks susidurti realybėje.

Taigi, jei Tomas prašo planšetės gestu, nes jau puikiai moka tai daryti, laikas jam pasakyti: “Palauk”. Palaukite kelias sekundes, po to duokite planšetę. Palaipsniui ilginkite laukimo laiką, tačiau būkite lankstūs. Tokiu būdu, šiandien Tomas planšetę gaus po penkių sekundžių, o rytoj po kelių minučių, poryt jis ją gaus iškart, o dar po kelių dienų tik pabaigęs užduotį, kuri trunka kelias ar keliolika minučių. Nenuspėjamas laukimo intervalas išsaugo vaiko motyvaciją ir labiau atitinka realaus gyvenimo sąlygas.

Mokome stoiškai priimti atsakymą “NE”

Kartais jums tenka pasakyti vaikui “Ne”, nes, pasirodo, būna situacijų, kai tai, ko vaikas nori – nepasiekiama. Visiškai suprantu, kad išmokius vaiką alternatyvaus elgesio ir sulaukus dienos, kai vietoj gulėjimo ant žemės ir rėkimo jis ramiai parodo ko nori gestu, gali būti labai baisu pirmą kartą jam pasakyti: “Ne”, nes deja, bet dabar planšetė išsikrovė, o pakrovėjo jūs neturite. Juk taip nesinori grįžti į situaciją, kai jis vėl rėks, jūs juk nuėjote tokį ilgą ir sunkų kelią, o dabar… Bet, gera žinia ta, kad jūs – šaunuoliai, jūs nuėjote sunkų ir ilgą kelią ir išmokote planšetės prašyti gestu. Jei jūs jau tai padarėte vieną kartą, jūs galite tai padaryti ir vėl. O dar geresnė žinia ta, kad, patikėkite manimi, jei teisingai mokysite – jums net nereikės vėl to kelio keliauti iš naujo! Iš tiesų mes sakome, kad vaiko prašymas yra funkcionalus tik tuomet, kai jis moka priimti ir neigiamą atsakymą. Kodėl? Nes toks gyvenimas. Todėl čia labai rekomenduočiau pasinaudoti dr. G. Hanley metodika ir imti tikslingai mokyti vaiką tinkamai reaguoti į atsakymą “Ne”. Kitais žodžiais tariant, laikas išmokyti kaip tinkamai reaguoti į nusivylimą. Pavyzdžiui, galima patraukti pečiais, įkvėpti oro ir pasakyti “Na, gerai”, ir nueiti žaisti su mašinėlėmis. Šio elgesio galima išmokyti kaip ir bet kokio kito. Apgalvokite ir sukurkite formą, kaip vaikas galėtų reaguoti į atsakymą: “Ne” (vietoje rėkimo ir kritimo ant žemės), gal tai ir galėtų būti tiesiog parodymas: “OK” ir patraukimas pečiais. Taigi, laikas kurti situacijas, kuriomis mokysite šio elgesio. Kai Tomas vėl paprašys jūsų planšetės, pasakykite jam: “Ne”, padėkite (duokite modelį) jam parodyti: “OK” ir patraukti pečiais, ir vos jam taip padarius pasakykite: “Tu puikiai ir ramiai sureagavai. Žinai, aš persigalvojau — einam pasiimti planšetę”. Atrodo nesąmonė? Bet jūs juk mokote naujos formos, prisimenate? O kai mes mokome, tai… TEISINGAI, pradžioje skatiname kiekvieną vaiko teisingą elgesį ir tik po to, kai naujas elgesys išmoktas – imame elgtis nenuspėjamai.

Atminkite, visuomet palaikykite alternatyvią elgesio formą, kad ji nedingtų, bet tai darykite nenuspėjamai! Kartais, kai Tomas prašo planšetės pamokų metu, atsakykite: “Ne dabar”, kartais sakykite: “Taip, žinoma, imk” ir duokite planšetę. Tokiu būdu alternatyvus elgesys puikiai išsisaugos ir dar daugiau, įsitvirtins, ir jūs net nebeprisiminsite, kad buvo tokie laikai, kai gavęs neigiamą atsakymą vaikas gulėjo ant grindų ir rėkė.