Čia trumpa informacija apie tai, kaip įrengti ir panaudoti nusiraminimo zona, kuri padėtų autizmo spektro sutrikimą (ASS) turinčiam vaikui nusiraminti.
“Nusiraminimo zona” arba “poilsio kampelis” — tai saugi vieta, kur galima pykti ir būti nusiminusiam. Svarbu pažymėti, kad ten vaikas nėra “siunčiamas” bausmei atlikti.
Kaip įrengti “nusiraminimo zoną”
Išskirkite vietą, kuri galėtų tapti tokia zona. Sudėkite ten daiktus, kurie galėtų padėti vaikui nusiraminti ir kurie jam susiję su komfortu. Tai gali būti knygos, kad būtų galima paskaityti ir nurimti, triukšmą blokuojančios ausinės, šviesą blokuojantis raištis akims, minkšta švelni antklodė, sėdmaišis ir pan.
Labai svarbu NEPALIKTI nusiraminimo zonoje pačių mėgstamiausių vaiko žaislų ar žaidimų. Buvimas nusiraminimo vietoje neturi tapti vaikui paskatinimo forma. Nusiraminimo zona neturi būti labiau geidžiama, nei įprastos vietos, kur vaikas būna dienos metu.
Dažnai naudinga šioje zonoje padėti daiktų, ant kurių vaikas gali “išlieti” savo nepasitenkinimą, pavyzdžiui, kamuoliukus ir kitus “antistresinius” žaislus, kuriuos jis galėtų maigyti.
Taip pat tokioms vietoms dažnai praverčia: prigesinta šviesa ar prietema, galimybė sumažinti bet kokius garsus ir triukšmą iki minimumo, malonūs kvapai, paveikslėliai ir kitos vizualinės priemonės, kurios veikia raminamai (pavyzdžiui, plakatas su vandenyno vaizdu).
Instrukcija, kaip taikyti šią techniką
- Parinkite vietą, kuri yra pati tyliausia, ir kur galima pabūti vienam (virtuvė, į kurią nuolat vaikštoma, akivaizdu, kad netiks).
- Nusiraminimo zonoje naudinga pakabinti vizualinę pagalbą — paveikslėlius ar užrašus, kuriuose aprašomi veiksmai, padedantys nurimti. Vizualinę pagalbą galima priklijuoti ant sienos. Dažnai ASS vaikai labai puikiai reaguoja į vizualinę pagalbą.
- Būtinai rinkite duomenis apie vaiko elgesį iki ir po šio metodo taikymo, kad būtų galima nustatyti šio metodo efektyvumą.
- Kai vaikas yra sudirgęs, pyksta, stipriai nusiminęs ir pan., sumažinkite savo žodžius iki minimumo. Tokioje emocinėje būsenoje vaikas gali nepriimti arba neigiamai reaguoti į instrukcijas ar pagalbą.
- Kai vaikas įsiaudrina, paaiškinkite jam, kad jam reikia nurimti, ir kur tai galima padaryti. Pavyzdžiui: “Tu šauki, tau reikia nurimti”. Tuojau pat nuveskite vaiką į nusiraminimo kampelį ir padėkite jam atsisėsti.
- Paaiškinkite vaikui, kad jis galės iš čia išeiti, kai nurims, o po to pasitraukite nuo jo per kelis žingsnius ir prisėskite. Stebėkite, kad vaikas būtų saugus, tačiau tuo pačiu neskirkite jam jokio dėmesio. Labai svarbu nepalaikyti akių kontakto, nieko nesakyti ir vaiko neliesti, kol jis nenurims.
- Kai vaikas pradės rimti, galima prie jo prieiti ir padėti jam su savęs nuraminimo metodu, pavyzdžiui, padėti jam užsimerkti, giliai kvėpuoti ir sunerti rankas.
- Būtinai dažnai girkite vaiką, kai jis laikosi instrukcijų, padedančių nurimti: “Šaunuolis, tu nurimai!” arba “Tu taip gerai kvėpuoji!”.
- Kai vaikas visiškai nurims, jis gali palikti nusiraminimo zoną.
Atminkite, kad tai ne tas pats, kaip metodas “time-out”. Vaiko nebaudžiame. Šio metodo tikslas — išmokyti vaiką savarankiškai nurimti ir reguliuoti savo emocijas. Jūs tiesiog suteikiate jam saugią aplinką, kur galima verkti, rėkti ir būti nusiminusiam.
Pastaba: Stenkitės vengti pokalbių apie tai, kas įvyko, kol vaikas nenurimo. Kai kuriais atvejais priminimas ar pokalbis apie incidentą gali išprovokuoti pakartotinę reakciją. Kalbėkite su vaiku ir suteikite jam teigiamą dėmesį, tik kai jis visiškai nurimo, nereikia jo “guosti” anksčiau.
Po to, kai vaikas nurimo, galima pakalbėti apie tai, ką jis gali padaryti geriau kitą kartą, ir kaip galima užbėgti už akių tokiai situacijai ateityje. Pavyzdžiui, galima paprašyti pertraukos iki “sprogimo”. Kalbėkite pozityviai ir aiškinkite atitaikant į vaiko amžių.
Šaltinis: http://www.iloveaba.com/