Ar kada nors susimąstėte, kodėl autistišką (ASS) vaiką būtina mokyti žaisti? Juk gal jie turi savo pasaulio suvokimą arba savo ypatingus žaidimus, kurie suprantami tik jiems, ir kurie jiems tinka ir patinka? Tai ar taip būtina mokyti juos įprastų žaidimų, kad jie būtų „kaip visi”?
Pirmiausia, žaidimų įgūdžių deficitas gali apsunkinti vaiko raidą. ASS vaikai, turintys socialinių ir emocinių sutrikimų, sujungus juos kartu su kognityviniais sutrikimais tarsi įkalinami uždarame rate ir negauna socialinių, emocinių ir kultūrinių įspūdžių, kurie yra žaidimo įgūdžių pagrindas. Įprastos raidos vaikai įgija žaidimo įgūdžius žaisdami su bendraamžiais. Vaikai, nemokantys žaisti, atitolsta nuo savo bendraamžių ir jų žaidimų, tokiu būdu prarandą galimybę išmokti žaisti.
Egzistuoja bent dvi priežastys dėl kurių reikėtų ASS vaikus išmokyti žaisti. Pirma ir pagrindinė – susijusi su „raidos potencialu” – žaidimo įgūdžiai padeda lavinti kitus, ypatingai tuos, kurie susiję su socialine sąveika bei komunikacija. žaisdamas vaikas gali pagerinti:
- kalbinius įgūdžius: instrukcijų, skirtingų situacijų suvokimas, žodyno plėtimas, konkrečių ir abstrakčių/simbolinių sąvokų mokymasis;
- komunikacinius įgūdžius – kreipti dėmesį į bendraamžius, bendrauti su jais, gauti malonumą iš bendrų žaidimų;
- motorinių įgūdžių – ir stambios ir smulkios motorikos;
- socialinių įgūdžių – kaip atkreipti bendraamžių dėmesį į save, kaip įsitraukti į žaidimą ir iš jo pasitraukti, elgesio visuomenėje taisyklės, atkaklumas (mokėjimas apsiginti ir apginti savo nuomonę) ir kt.
Antra, Taikomosios elgesio analizės (ABA) literatūroje rašoma, kad žaidimo įgūdžių mokymas yra taip vadinamas „pakaitinis” elgesys probleminiam/ nepageidaujamam. Visi mes, tėvai, pedagogai, norime, kad mūsų vaikai būtų užsiėmę naudinga veikla ir žaidimais, o ne betiksliais šuoliukais po namus, ar laipiojimu po baldus. Juo labiau ASS vaikai, kurie dažnai ieško savitų sensorinių pojūčių arba užsiėmę stereotipiniu elgesiu, kuris gali kartais kelti pavojų, todėl tai reikalauja nuolatinės suaugusių priežiūros.
Kalbant apie Taikomosios elgesio analizės požiūrį į ASS vaikų mokymą žaidimo įgūdžių, per paskutinius keturis dešimtmečius įvyko esminių pokyčių. Tuo metu, kai ABA tik atsirado visų įgūdžių buvo mokoma naudojant atskirus blokus DTT – mokymas žaisti čia irgi mažai kuo skyrėsi. Pavyzdžiui, tam, kad vaikas žaidimo metu išmoktų kreiptis į bendraamžį abiems vaikams buvo išdalinamos loto kortelės, o žaidimas atrodė taip: mokytojas klausdavo: „kas turi mašinėlę?” -po to suteikdavo pagalbą vienam vaikui, kad jis pakeltų ranką ir pasakytų „Pas mane!”. Po to, kai vaikas tai padarydavo, mokytojas suteikdavo pagalbą kitam vaikui, kad jis ištiestų ranką ir pasakytų „Duok man mašinėlę!”. ir po to, kai pirmas vaikas duodavo antrajam mašinėlę mokytojas susižavėjęs šaukdavo „Šaunuoliai!” ir duodavo jiems po saldainį. Ir taip tęsėsi, kol pas vaikus nesibaigdavo kortelės… labai smagus žaidimas, ar ne? Nenuostabu, kad po trečios kortelės vaikai pradėdavo arba garsiai verkti, arba mesdavo korteles ant žemės, arba vartydavo akis, arba mosuodavo rankomis, arba demonstruodavo bet kokį kitą probleminį elgesį.
Laimei, АВА charakterizuojama nuolatiniu atsinaujinimu ir procedūrų bei mokymo metodų efektyvumo pervertinimu. Todėl šiuo metu DТТ praktiškai nenaudojamas mokant žaisti.
Šiandien taikant АВА terapija žaidimui mokyti naudojami „diferencinio elgesio pastiprinimo”, abipusės imitacijos, esminių įgūdžių, savęs kontroliavimo, modeliavimo ir video-modeliavimo mokymo, procesai, taip pat žaidimas pagal scenarijų.
Renkantis kiekvieną šių metodų būtina atsižvelgti į žaidimo rūšį, pirminius bendrus vaiko turimus įgūdžius ir pagalbos rūšį (modeliavimas, vizualinė, žodinė, fizinė pagalba) kurie leistų vaikui mokytis maksimaliai efektyviai, o taip pat nepamirštant motyvacinių faktorių, kurie atlieka esminį vaidmenį mokant bet kokių įgūdžių.
Šaltinis: Luckett, T., Bundy, A. and Roberts, J. (2007). „Do behavioural approaches teach children with autism to play or are they pretending?”