Kodėl paskatinimas ≠ saldainis ir kaip “nekyšininkauti” ugdant vaiką

Home / NAUJIENOS / NAUDINGI PATARIMAI TĖVAMS / Kodėl paskatinimas ≠ saldainis ir kaip “nekyšininkauti” ugdant vaiką
Kodėl paskatinimas ≠ saldainis ir kaip “nekyšininkauti” ugdant vaiką

Taikomosios elgesio analizės specialistė, edukologė Eglė Kairelytė – Sauliūnienė

Per savo praktiką ne kartą teko susidurti su “specialistais”, kurie nė nemirktelėję teigia, kad efektyviai ugdyti vaiką įmanoma tik kiekvieną teisingą vaiko atsakymą paskatinus saldainiu. Tiesa, į visiškai natūralų klausimą: “O kodėl? ir „Ar tikrai kiekvieną teisingą reakciją?”” – atsakyti pastariesiems pasidaro sudėtinga. Ir čia jų mirksėjimas (kaip ir kvėpavimas) staiga padažnėja. Tačiau tik įsivaizduokite, kas nutiktų, jei ištisą dieną po bet kokio teisingo vaiko atsakymo su didžiausiu užsidegimu imtume šaukti: “Šaunuolis! Valio!” ir į mažylio burną kištume saldainį… Tai ne tik nenatūralu, neetiška, bet ir kenksminga sveikatai. Jau nekalbant apie tai, kad ilgainiui saldainiai (kaip ir žodis “Šaunuolis”) prarastų bet kokią vertę. Perfrazuojant žymią M. Mikutavičiaus dainą apie meilę, po šimtojo karto gali tiesiog pasidaryti bloga. Ir dar, o kaip tada mokyti tuos vaikus, kurie dėl kokių nors priežasčių negali valgyti saldainių? Taip, saldainis gali būti paskatinimas, tačiau ne kiekvienas paskatinimas yra saldainis, ir kaip padaryti, kad vaiko elgesio paskatinimas nevirstų vaiko papirkinėjimu?

Kam reikalingas paskatinimas ir kodėl turime skatinti vaikų elgesį?

Kai kalbame apie paskatinimą (Reinforcement) pirmiausia turime atsakyti sau į klausimą, o koks to tikslas? Kitaip sakant, prieš ką nors skatindami turime žinoti, ką konkrečiai mes skatiname ir kodėl. Jau prieš kelis dešimtmečius atlikti moksliniai tyrimai atskleidė, kad bet koks žmogaus elgesys (išskyrus įgimtus refleksus ir organines reakcijas) formuojasi veikiamas po šio elgesio einančių pasekmių. Kitaip sakant, jei mes norime, kad naujas elgesys atsirastų ar įsitvirtintų – po jo turi įvykti kažkokia maloni pasekmė, kuri paskatintų žmogų ateityje tokiomis ar panašiomis aplinkybėmis šį elgesį kartoti dažniau. Štai šis poveikis elgesiui ir yra vadinamas elgesio paskatinimas. Kitaip sakant, jei mes kišime vaikui į burną saldainį, o įgūdis kaip nesiformavo – taip nesiformuoja, saldainis anei joks paskatinimas, tai tiesiog saldainis. Paskatinimai gali būti besąlygiški ir sąlyginiai, materialūs ir socialiniai (tokie kaip pagyra, šypsena ar pan.). Su vaiku dirbantis specialistas juos visuomet parenka individualiai pagal vaiką ir taiko atsižvelgdamas į daugelį sąlygų. Papirkinėjimas pasakysite? Ne, tai paskatinimas, sudarantis sąlygas įgūdžiui susiformuoti, nes tik taip elgesys formuojasi. Man visuomet buvo keista, kodėl kai kurie suaugę įsivaizduoja, kad vaikas turi sunkiai mokytis ir dirbti, ir įdėjęs milžiniškas pastangas tesulaukti “Šaunuolis”, daugių daugiausia paplepkšnojimo per petį. Arba ir to nesulaukti, nes mokytis ir dirbti – yra vaiko pareiga beigi duotybė. Bet štai tai mes, suaugę, kiekvieno mėnesio pabaigoje iš darbdavio reikalaujame algos… Gal ir mums turėtų pakakti paplekšnojimo per petį ir pasakymo “Šaunuolis, gerai padirbėjai”? Ir kiek ilgai gaudami tokį “paskatinimą” sutiktume dirbti? O ar mūsų darbas būtų kokybiškas? „Man niekas nemoka už tai, kad gaminčiau šeimai pietus” – atšausite. Teisingai, nemoka, bet kai pagaminote pietus – Jūs arba gavote Jums reikšmingą socialinį paskatinimą, arba išvengėte Jums reikšmingos nemalonios socialinės bausmės, kas irgi veikia kaip paskatinimas pietus ruošti. Jau nekalbant apie materialų paskatinimą – juk patys turėjote po to galimybę skaniai pavalgyti. O jei nė viena pasekmė nėra šiandien reikšminga – pietų ir neruošiate. Niekas pasaulyje šiaip sau nevyksta.

Tai kas gi tas paskatinimas ir kodėl paskatinimas ≠ saldainis?

Kažkada paklausus, o kodėl per pamoką paskatinimui naudojamas saldainis, teko išgirsti: “Nes visi vaikai mėgsta saldainius”. Ar tikrai visi visi vaikai mėgsta saldainius? Ir dar, ar tai, kad vaikas mėgsta saldainį automatiškai daro saldainį efektyvia elgesio skatinimo priemone bet kokiam jo elgesiui skatinti?  Taip, yra atvejų, kai saldainis – net ir labai efektyvi paskatinimo priemonė, tačiau ji jokiu būdu negali būti vienintelė ir tikrai naudotina ne kiekvienam vaikui. O jei vaikas nenori sėdėti prie stalo ir kiekvieną jam pateikiamą užduotį sutinka aršiu protestu, siekdamas visais įmanomais būdais pabėgti? Kas tokiu atveju būtų efektyvesne paskatinimo priemone saldainis ar, pavyzdžiui, pertrauka (galimybė išvengti nemalonaus stimulo – reikalavimų)? Atlikai užduotėlę – bėk vs atlikai užduotėlę – imk saldainį ir sėdėk prie stalo, toliau nauja užduotis? Taigi, tam, kad nustatytume, kas konkrečiam vaikui yra svarbu, ir koks stimulas (daiktas, skanėstas, veikla ir kt.) potencialiai gali tapti efektyvia elgesio skatinimo priemone pirmiausia reikia atidžiai pasižiūrėti į vaiką. Ką jis mėgsta, kuo užsiima laisvu metu, kuo domisi, kas jam teikia malonumą, kas šią akimirką jam svarbu ir vertinga. Siekiant gauti tikslius rezultatus verta atlikti paskatinimų vertinimą. Vienas paprasčiausių (ypač, kai norime patikrinti vaikui nematytus paskatinimui naudotinus stimulus) – “Vienetinis stimulas” (remiantis Florida Center on Self Injury (Iwata)). Tam tereikia paimti tris daiktus, ir po vieną siūlyti vaikui (prieš tai parodant, ką su tuo daiktu galima daryti. T.y., jei jis šviečia ar groja – įjungti, jei važiuoja – paleisti ir pan.). Jei vaikas susidomi daiktu per 5 sekundes – žymimas “+”, jei ne – “-“. Kiekvienas daiktas testuojamas po dešimt kartų. Tada susumuojami rezultatai. Kitas variantas – duoti vaikui rinktis iš kelių motyvacinių stimulų, ir stebėti, ką ir kokia seka jis rinksis, duomenis susirašyti ir išanalizuoti. Čia svarbu atsiminti, kad paskatinimo priemonėmis gali būti ne tik skanėstai ar žaislai, bet ir veiklos (muzika, šokiai, supynės ir kt.), o skanėstai ir materialūs stimulai negali būti vertinami kartu (konkuruoti tarpusavyje).

Kokį vaiko elgesį reikia skatinti ir kaip

Teigiamas, geras vaiko elgesys turi būti skatinamas dažnai. Tačiau ne kiekvienas vaiko žingsnis vertas materialaus paskatinimo, adekvatus įvertinimas gali būti šypsena ar pagyra. Čia galioja paprasta taisyklė, tai, kas įprasta ar lengvai padaroma mažiau vertinga už tai, kam mes turime įdėti daug pastangų. T.y., kuo daugiau pastangų vaikui reikia įdėti norint atlikti užduotį – tuo vertingesnį paskatinimą po jos jis turi gauti. Ir dar, tam, kad vaikas mokytųsi – mes turime skatinti vis geresnę jo reakciją ir mažiau skatinti arba nebeskatinti prastesnės. Pavyzdžiui, jei pradžioje paskatiname vaiką vien už tai, kad jis parašė raidę A, vėliau imsime skatinti tik už tas raides, kurios parašytos dailiau (vaikas A parašyti jau išmoko, dabar mokomės gražiai rašyti A, t.y., siekiame žingsneliu toliau). Kitas ne mažiau svarbus dalykas, jei mes norime skatinti vaiko elgesį, o ne papirkinėti vaiką – paskatinimas visuomet suteikiamas po elgesio, o ne prieš (tai juk pasekmė). Tenka matyti, kai pedagogas vaikui pradėjus spyriotis arba atsisakant užduoties staiga iš kišenės išsitraukia žaisliuką, vaikas jį pamatęs iškart susikaupia ir užduotį pabaigia. Pedagogas mano, kad tokiu būdu išmokė vaiką tinkamai reaguoti ir atlikti užduotį, tačiau iš tiesų, tokiais savo veiksmais tik sukėlė vaikui priklausomybę nuo paskatinimo: jei bus paskatinimas – vaikas atliks užduotį, o jei ne – neatliks. Tokiu atveju, jei paskatinimas vaikui atsibos, kaip pedagogas besistengtų – vaikas nebedirbs. Norint išvengti tokios situacijos, paskatinimą reikia naudoti tik po elgesio, kurį norime paskatinti. Kitaip sakant: “Žiūrėk, aš turiu tavo lėlę. Nori? Negausi. Pirmiausia padaryk užduotį” arba “Jei padarysi užduotį – gausi lėlę” – ne tik neetiška, bet ir neefektyvu ir tai joks paskatinimas. Kas efektyvu? Efektyvu: “Šaunuolė, tu atlikai užduotį. Štai čia – ypač pasistengei. Ko dabar norėtum: pavartyti mėgstamą knygą ar pažaisti su mylima lėle?”. Tiesa ta, kad tinkamai naudojamas paskatinimas daro tikrus stebuklus. Juk visi mes norime būti įvertinti, visiems mums svarbu žinoti, kad mūsų pastangos yra pastebėtos, tada dirbti (net ir sunkiai) kur kas lengviau, o ilgainiui, žiūrėk, ir apskritai tampa malonumu.

Vertinga literatūra:

Skinner, B.F. (2013). Contingencies of reinforcement: A theoretical analysis. Skinner Foundation.

Flora, S.R. (2004). The power of reinforcement. Albany: State University of New York Press.

Mallot, R.W. ir Suarez, E.A. (2004). Elementary principles of behavior (5 ed.). Upper Saddle River, NJ: Prentice Hall.

Michael, J.L. (2004). Concepts and principles of behavior analysis. Kalamazoo, MI:Society for the Advancement of Behavior Analysis.