Mažasis “kodėlčiukas” arba Mokome autistišką vaiką užduoti klausimus

Home / NAUJIENOS / Mažasis “kodėlčiukas” arba Mokome autistišką vaiką užduoti klausimus
Mažasis “kodėlčiukas” arba Mokome autistišką vaiką užduoti klausimus

Eglė Kairelytė – Sauliūnienė

Edukologė, elgesio analitikė, VšĮ “Abos centras” steigėja

 

Tėvai, auginantys įprastos raidos vaiką, puikiai žino tą amžių, kai negali žingsnio žengti nesulaukęs eilės savo mažylio klausimų: “Kodėl, kaip, kada, kas, kam..” – pilasi kaip iš gausybės rago. Ir nors vienas kitą vejantys klausimai kai kuriems suaugusiems pabosta (nors, prisipažinsiu, man tai labai smagu atsakinėti. Nemažiau smagu ir uždavinėti klausimus mažiesiems, tokius, kaip: “O kodėl dangus mėlynas”? Pabandykit ;)), autistišką vaiką auginantys tėvai apie tokį laiką dažnai tik svajoja. Mano patarimas tokiu atveju būtų: Gana svajoti – metas veikti! Išmokykime autistišką vaiką užduoti klausimus. Kas su manimi?

 

Ko reikia, kad būtų galima pradėti mokymą

Iš tiesų, jei mes kalbėtume apie komunikaciją kaip tokią, vienas pirminių jos tikslų – prašymai. T.y., vaikas pirmiausia išmoksta kalbėti/komunikuoti tam, kad galėtų paprašyti to, ko nori, atsisakyti to, ko nenori ir t.t. Tik vėliau mažylio kalboje atsiranda komentarai, pasakojimai, atsakymai į klausimus ir kt. Klausimai – tai tie patys prašymai, tik gerokai sudėtingesni nei prašymas daikto ar veiklos. Užduodamas klausimus – vaikas prašo kai ko nematerialaus, jis prašo informacijos. Vadinasi, jei mes norime mokyti vaiką užduoti klausimus, pirmiausia jis turi gerai mokėti paprašyti daugybės įvairiausių materialių daiktų ar veiklų, ir tuos prašymus dalinti laisvai ir gausiai. Dažniausiai tam, kad būtų galima mokyti klausimų, vaikas taip pat turi mokėti ne tik paprašyti materialių dalykų, bet ir gebėti įvardyti įvairius dalykus ar daiktus, taip pat turėti iš dalies suformuotą klausytojo (kalbos suvokimo) elgesį, turėti suformuotus socialinių įgūdžių pradmenis. Juk tam, kad aš tavęs paklausčiau: “Kaip gyveni?” – man pirmiausia turi rūpėti tu ir tai, kaip tau šiandien sekėsi, man turi būti svarbu, ką tu sakai ir tai, kad tu kalbi su manimi.

Jei vaikas tam tikrus aukščiau išvardytus įgūdžius turi – tuomet galima imti po truputį kurti situacijas, kuriose vaiką mokysime užduoti klausimus. Atsimenate, sakiau, kad klausimas – tai prašymas, vadinasi, tam, kad išmokytume vaiką užduoti klausimus pirmiausia mes privalome sudaryti/sukurti situaciją, kurioje vaikas būtų motyvuotas paprašyti, t.y., norėtų gauti informaciją. Paprastai kalbant, jei mes norime, kad vaikas mums užduotų konkretų klausimą, mes turime sukurti sąlygas, kuriomis atsakymas į šį klausimą vaikui bus svarbus, ir šiomis sąlygomis mokyti vaiką ką padaryti, kad tą atsakymą gautum, t.y., mokyti užduotį konkretų klausimą pradžioje suplanuotomis, o vėliau – pačiomis įvairiausiomis aplinkybėmis.

 

Pirmieji žingsniai

Kaip ir visais atvejais, kai mes kalbame apie mažojo (iš tikrųjų tai ir didžiojo) žmogaus mokymą, mes visuomet kalbame apie tai, kad mokymo procesas turi būti smagus, įdomus ir įtraukiantis. Kad aš galėčiau išmokyti vaiką naujų dalykų – aš pirmiausia turi pažinti jį, žinoti, kas jam įdomu ir svarbu. Pavyzdžiui, jei mano ugdomam vaikui labai patinka skaičiai, jis puikiai juos pažįsta, mielai juos dėlioja, žaidžia žaidimus, kuriuose jie yra – tai man signalas, nuo ko gi aš galiu atsispirti mokydama uždavinėti klausimus. Teisingai! Taip, aš mokysiu užduoti klausimą apie skaičius. Jei vaikas dar nežino visų skaičių pavadinimų arba jam tiesiog smagų klausyti, kaip suaugęs įvardija jo parodytą skaičių – aš pradėsiu nuo klausimo: “Kas čia?”, ir mokysiu jį užduotį tuomet, kai vaikas rodys į norimą skaičių pirštu. Jei vaikas geba įvardyti ir atpažįsta skaičius, aš galiu žaisti žaidimą, kuriame jis turi atspėti skaičių, tuomet mokysiu vaiką užduotį klausimą: “Koks?/Koks skaičius/Kokį skaičių turi?”. Taigi, būdų ir galimybių yra aibės, tereikia pamatyti, kas vaikui įdomu, ir remiantis tuo sukurti situaciją, kurioje jam bus svarbu gauti informaciją. O tada kaip visuomet – daug praktikos ir smagybių!

Čia reikia pažymėti dar vieną dalyką. Labai svarbu aiškiai suprasti, ko konkrečiu atveju mokome. Kai mes mokome vaiką užduoti klausimą – mes turime sukurti situacija, kuomet vaikui bus svarbus atsakymas, t.y., vaikui bus svarbi žodinė informacija, o ne jį ves noras gauti daiktą, apie kurį klausia. Man yra tekę ugdyti vaikus, kurie sakydami: “Nori lipdyti plastilinu?” turėjo omeny visiškai ne klausimą, ar aš noriu lipdyti. Išties, tokiu būdu jie išreikšdavo savo pageidavimą lipdyti plastilinu. Kitaip sakant, tai buvo neteisingai suformuotas prašymas: “Duok man plastiliną” arba “Noriu pažaisti plastilinu”. Kaip jis susiformavo nesunku nuspėti. Greičiausiai tėvai ar pedagogai prieš duodami šiam vaikui plastiliną jo paklausdavo: “Nori lipdyti plastilinu?” – ir tuomet duodavo plastiliną. Vaikas išmoko, kad po frazės: “Nori lipdyti plastilinu” – jis gauna plastiliną, tokiu būdu susiformuoja elgesys: pasakyti: “Nori lipdyti plastilinu” tam, kad gautum plastiliną. Taigi, mokant klausimų labai svarbu neapsirikti ir nesukurti netinkamos pasekmės, kai klausimas bus pastiprintas ne atsakymu (informacija), o konkrečiu daiktu ar veikla.

Kuriame motyvaciją klausimams užduoti

Kaip jau rašyta aukščiau, tam, kad išmokytume vaiką užduoti klausimą – turime sukurti sąlygas, kurių metu vaikui bus svarbus atsakymas. Taigi, prieš imdamiesi mokymo proceso turime labai aiškiai apsibrėžti, ką konkrečiai vaikas turi norėti sužinoti užduodamas būtent šį klausimą. Štai keli pavyzdžiai:

“Kas čia?” – tikslas sužinoti konkretaus, vaiką sudominančio daikto/žmogaus/reiškinio pavadinimą. Pvz., “Kas čia?” – kai vaikas rodo į nepažįstamą paveikslėlį knygoje ar nematytą objektą gatvėje.

Kur?” – siekis sužinoti, kur norimas/įdomus daiktas yra arba kur kažkas išeina. Pvz., “Kur mano kuprinė?” arba “Kur tu eini?”.

Koks, kuris?” – suteikia informaciją apie dominantį daiktą/objektą. Pvz., “Kuris kompiuteris veikia?”, “Koks skanėstas tavo pirkinių krepšyje?”.

Kaip?” – noras sužinoti kaip padaryti norimą veiksmą/veiklą. Pvz., “Kaip atidaryti dėžę?”, “Kaip įsijungti telefoną?”.

Kada?” – noras gauti informaciją apie tai, kada vyks vienas ar kitas įvykis, bus viena ar kita veikla. Pvz., “Kada tu grįši?” arba “Kada bus galima eiti į lauką?”.

Kodėl?” – noras sužinoti priežastį. Pvz., “Kodėl tu su batais?”, “Kodėl tu eini į lauką?”

“Ar galiu?” – tikslas gauti leidimą atlikti konkretų veiksmą ar gauti norimą daiktą/veiklą. Pvz., “Ar galiu pažaisti kompiuteriu?” arba “Ar galiu įsipilti sulčių?”

Taigi, apsibrėžus, ką konkrečiai turėtų norėti sužinoti vaikas, prieš užduodamas konkretų klausimą, mes galime imti kurti mokymosi situacijas, kuriose vaikas norėtų tą klausimą užduoti. Ką aš turiu omenyje? Ar vaikas turės motyvaciją užduoti klausimą: “Kur?”, jei kiekvieną kartą paprašius ko nori – jis iškart tą daiktą/veiklą gaus? Teisingai. Vadinasi, tuo atveju, jei aš noriu išmokyti vaiką užduoti klausimą: “Kur?” – aš turiu sukurti motyvaciją šiai informacijai. Kaip tai padaryti? Išties, tai labai paprasta. Įsivaizduokime, kad mėgstamas vaiko žaislas, su kuriuo jis nuolat žaidžia pertraukų metu, visuomet guli toje pačioje vietoje, pvz., ant sofos. Ir štai, vieną dieną jis ateina žaisti ir... ant sofos tuščia. Ko norės vaikas? Teisingai, paklausti: “Kur mano žaislas?”. Kaip tai gali atrodyti pamokoje? Pvz., kelis kartus iš eilės vaiko mėgstamą daiktą pamokos metu aš galiu jam paduoti įdėtą į nepermatomą dėžę, įsivaizduokime, kad tai muilo burbulai. Vaikas ima dėžę – išsitraukia burbulus, pažaidžia. Po kurio laiko vėl duodu jam tą pačią dėžę – jis vėl joje randa burbulus. Taip kelis/keliolika kartų iš eilės, kol imu ir paduodu jam tuščią dėžę. Vos vaikas atidaro ir pamato tuščia dėžę – aš jam padedu suformuoti klausimą, kurį jis nori užduoti: “Kur?” (taikant vizualią ar žodinę pagalba) – kai jis šį klausimą užduoda – aš jam pasakau informaciją: “Burbulai ant palangės” – vaikas nueina kur nurodytas ir pasiima savo burbulus. Tokių situacijų galima kurti šimtus. Kitas pavyzdys, kaip išmokyti užduoti klausimą: “Kas čia?” – čia galimi keli/keliolika variantų: 1. “Dėžutė – siurprizas”, kai matydamas mano rankose dėžutę, kurioje kaskart buvo kažkas smagaus, vaikas bus mokomas užduoti klausimą: “Kas čia?” tam, kad aš parodyčiau dėžutės turinį; 2. Aš galiu prašyti vaiko įvardyti kelis/keliolika dalykų, paskutinį pasilikusi tą, kurio jis nepažįsta. Tokiu atveju aš jam rodau daiktą – jis pasako pavadinimą, rodau kitą – jis vėl jį įvardija, rodau šeštą, septintą, o dešimtas – nepažįstamas. Natūraliai tam, kad vaikas galėtų įvardyti, jis turi užduoti klausimą: “Kas čia?”; 3. Mes galime paprašyti, kad vaikui svarbus žmogus (kaskart vis kitas) pabelstų į duris. Vaikas užduos klausimą: “Kas čia?”; 4. Mes galime žaisti smagias slėpynes, kai vaikui patinkantis žmogus (kaskart vis kitas) slepiasi po antklode ir vos jam uždavus klausimą: “Kas čia?” – išlenda ir ima jį kutenti, 5. Ir t.t. ir pan... Kaip matote, būdų, sugalvoti smagių ir įdomių situacijų, kuriose vaikas būtų suinteresuotas užduoti klausimą tikrai yra, tereikia atsisėsti, gerai pagalvoti, ir sudaryti tinkamas sąlygas. O toliau – smagi ir labai linksma praktika bei namuose augantis “kodėlčiukas”, ir diagnozė čia visai nesvarbi 🙂

Klauskite

s2Member®