Mokome autistišką vaiką palaukti

Home / NAUJIENOS / Mokome autistišką vaiką palaukti
Mokome autistišką vaiką palaukti

Eglė Kairelytė – Sauliūnienė

Edukologė, Taikomosios elgesio analizės specialistė, VšĮ “Abos centras” vadovė

Neseniai vedžiau mokymus keliems šimtams dalyvių ir klausimas, kaip išmokyti autistišką vaiką laukti, iš pedagogų ir tėvų skambėjo ne kartą. Tiesa ta, kad ramiai laukti to, ko nori – sunku kiekvienam. Prisipažinsiu, aš pati esu labai nekantri, ypač sunku, kai daugiau kaip parą tenka laukti kokio nors atsakymo... Taigi, nors laukti sunku daugeliui, tačiau šis įgūdis labai svarbus ir reikalingas. Nes ko nors laukti mums visiems tenka kasdien, ir net ne po vieną kartą. Ir jei kiekvieną kartą laukdami mes jaustume didžiulį stresą, kas dažnai nutinka autistiškiems vaikams, nes jie paprasčiausia neturi šio įgūdžio, - tai labai apsunkintų mūsų gyvenimo kokybę. Todėl mūsų, pedagogų, pareiga išmokyti autistiškus vaikus laukti.

Kodėl autistiškiems vaikams sunku laukti?

Išties, daugumai autistiškų vaikų gali būti sunku laukti pirmiausia dėl to, kad dažnai jie nesupranta arba sunkiai supranta laiko sąvoką. Kas tos “penkios minutės”? Ir dar baisiau, ką reiškia “vėliau”?! Taip pat autizmo spektro sutrikimai nuo kitų skiriasi tuo, kad autistiški žmonės nedaro nieko neturėdami noro, arba kaip sakome mes, elgesio analitikai, motyvacijos. Ir atvirkščiai, jei autistiškas vaikas kažko nori – jis nori čia ir dabar, nepaisant nieko. Taip pat sunkumai su įgūdžiu “laukti” susiję su labai dažnai autistiškiems žmonėms būdingu nelankstumu ir tų pačių įpročių laikymusi. Įsivaizduokime situaciją: kiekvieną kartą atėjęs į žaidimo aikštelę vaikas iškart sėdasi suptis. Ir štai vieną dieną supynės užimtos! Ką reiškia, reikia palaukti, kol kitas vaikas nulips nuo sūpynių?! Iki šiol jis juk VISUOMET iškart ėjo suptis... Taip pat autistiškiems vaikams kur kas sunkiau laukti ten, kur yra triukšmas, daug žmonių, kvapų, vaizdų... Kai kuriems įprastos raidos suaugusiems žmonėms sunku išlaukti, kol jų antroji pusė pagaliau išsirinks drabužį ar batus, autistiškiems vaikams ilgas laukimas parduotuvėje gali tapti tikrų tikriausia kančia, kuri gali baigtis didžiuliu skandalu ir “paslaugios tetulytės” ar “visažinio ponulio” replikomis: “Koks blogas ir neišauklėtas vaikas…” Išauklėtas vaikas, ir labai geras, tik per daug sensorinių perkrovų aplinkui, o laukti jo niekas nemokė…

Kuo įgūdis laukti svarbus?

Jei namie kai kurie tėvai gali užtikrinti, kad jų vaikas iškart gautų tai, ko nori, gyvenime, deja, taip nebūna. Vaikams pačių įvairiausių dalykų tenka laukti darželyje, mokykloje, kieme, žaidžiant su draugais, stotelėje, mieste ir t.t. Ir reaguodamas į prašymą palaukti arba susidūręs su situacija, kai iškart negali gauti norimo daikto ar veiklos, autistiškas (iš tiesų, tai ir įprastos raidos) vaikas tokiu atveju gali imti muštis, rėkti, stumdytis ar rodyti kitą netinkamą elgesį. Tai visiškai normalu, juk iki šiol jo niekas niekada nemokė laukti, į nemalonią situaciją jis pakliuvo netikėtai, ir nežino, ką tokiu atveju reikia daryti. Nelabai normalu tai, kad reaguodami į vaiko elgesį aplinkiniai iškart ima jį garsiai auklėti ar bausti. Juk tokiu būdu vaiko elgesys niekur nedings. Kodėl? Todėl kad aplinkinių “ugdymo metodai” visiškai neatitinka vaiko elgesio priežasties. O priežastis šiuo atveju ne ta, kad vaikas blogas ar agresyvus, o ta, kad vaikas neturi labai svarbaus įgūdžio – gebėjimo laukti, t.y., vaikas ne nenori, o nemoka plaukti. Tad jokiu būdu nepulkite bausti vaiko, netinkamai besielgiančio situacijoje, kai reikia palaukti sūpynių. Vietoje to pirmiausia pažiūrėkite, ar jis moka laukti, ir jei ne – mokykite. O vėliau taikykite naują įgūdį praktikoje, kai žaidimų aikštelėje ant sūpynių supasi kitas mažylis. Beje, čia turiu vieną patarimą iš asmeninės patirties, mokyti laukti pradžioje geriausia mokymo aplinkoje dirbant individualiai, bet po pirmų sėkmingų bandymų – labai svarbu tai daryti ir natūralioje vaiko aplinkoje: namuose, pas močiutę ar draugus, kurie nepuls iškart moralizuoti. Ir tik tuomet, kai vaikas išmoks – perkelti šio įgūdžio praktikavimąsi į lauką, žaidimų aikštelę ar žaidimų kambarį. o toliau - kartojimas yra mokslų motina, tad kuo daugiau ir skirtingesnėse situacijose vaikas praktikuosis, tuo greičiau įgis šį labai svarbų įgūdį.

Kaip mes mokome laukti

Kiekvieno įgūdžio mokymui mes, elgesio analitikai, pirmiausia labai kruopščiai pasiruošiame. Pradedame nuo to, kad nustatome bazinį įgūdžio, kurio mokome (šiuo atveju įgūdžio “Laukti”), lygį. T.y., prieš imantis mokyti, mes pirmiausia turime sužinoti, kiek šiandien vaikas gali ramiai išbūti negavęs ko nori. ir jei iki tol, kol vaikas bando jėga pačiupti norimą daiktą, ima piktintis ar rodyti netinkamą elgesį, praeina vidutiniškai 10 sekundžių, mokyti pradėsime nuo 5 sekundžių. Labai svarbu mokymą pradėti nuo mažesnio kriterijaus (trumpesnio laiko nei tas, kurį vaikas ir taip ramiai laukia) tam, kad užtikrintume, kad mokymasis prasidės vaiko sėkme. Antras žingsnis, ruošiame aplinką mokymuisi. O tai reiškia, turime sukurti situaciją, kurioje mes turėtume kažką, kas vaikui patinka ir ko jis gali norėti, tam, kad sukurtume situaciją, kurioje jam teks to norimo laukti. Trečias žingsnis – imame mokyti. Taigi, mes turime tai, ko vaikas nori, arba vaikas žaidžia su daiktu, kuris jam patinka ir mes jį paimame (be riksmų ir grasinimų!). Vos vaikas to daikto/veiklos paprašo, mes pasakome: “Palauk” ir mintyse skaičiuojame iki 5 (mes darbe naudojame taimerį). Praėjus penkioms sekundėms ramaus laukimo – labai stipriai pagiriame vaiką, kad taip šauniai laukė ir iškart duodame tai, ko jis norėjo. Iš tiesų, pirmas mūsų žingsnis - išmokyti, kad mūsų žodis “Palauk” reiškia, kad daiktą/veiklą vaikas tikrai gaus, tereikia palaukti. T.y., mokome, kad vaikas gali pasitikėti mumis ir tuo, ką sakome. Todėl labai svarbu NIEKADA jokiomis aplinkybėmis neapgaudinėti vaiko, ir jei susitarėme, kad vaikas daiktą gaus – jis turi jį gauti iškart pasibaigus sutartam laikui, jokiu būdu negalima “užkalbinėti vaikui danties” tikintis, kad jis pamirš, ko laukė. Jei negalite kažko duoti – taip ir sakykite, nemeluokite, kad duosite vėliau. Toliau palaipsniui ilginame laukimo laiką, tačiau labai pamažu, vaiko tempu. Svarbu pažymėti, kad jei mokymo metu kyla probleminis elgesys – mes niekada nemoralizuojame ir nebaudžiame vaiko, mes niekaip nereaguojame į vaiko probleminį elgesį (kai kuriais atvejais kol yra elgesys – taimeris sustabdomas ir vėl paleidžiamas tik elgesiui pasibaigus. Bet dėl strategijos geriausia pasikonsultuoti su specialistu). O toliau kaip visuomet, daug daug praktikos.

Mokome laukti natūralioje aplinkoje

Ar jums teko girdėti posakį: “Parodyk ant pirštų”? Tai štai, kai kalbame apie įgūdžio “Laukti” mokymą natūralioje aplinkoje: namuose deserto, pas močiutę uogų, žaidžiant su sese lėlės ir kt. – šį posakį reikia suprasti ir taikyti tiesiogiai. Taigi, mokymui sukūrę ar pamatę situaciją lygiai taip pat ramiai paprašome vaiko: “Palauk” ir ant pirštų parodome (juos lenkdami), kiek jam reikia laukti. Beje, vizualus būdas parodyti, kiek vaikui teks laukti – labai svarbus. Kaip jau rašyta anksčiau, vaikas gali nesuprasti laiko: kas yra dešimt minučių, kada vakare jis gaus žaidimą? Vizualiam laukimo laiko paaiškinimui galima naudoti vizualius taimerius (su raudona juosta, kuri senkant laikui mažėja), galima naudoti vizualų tvarkaraštį (kada vakare bus ledai), laikrodžio piešinį su rodyklių padėtimi ir t.t. Vizualios pagalbos parinkimas priklauso nuo vaiko amžiaus ir gebėjimų. O toliau – taip! Daug daug praktikos. Ir aš ne šiaip tikiu, o žinau, kad jei kruopščiai pasiruošite ir teisingai mokysite – jūsų vaikas nebejaus milžiniško streso tuomet, kai jam tenka kažko palaukti. A, ir pabaigai, į parduotuves ar į polikliniką, kur vaikui gali tekti laukti ilgai, geriau pasiimti kokios nors vaikui įdomios veiklos. Išduosiu paslaptį, kai kažką veiki – laikas prabėga greičiau. Tad spalvindamas savo mėgstamus paveikslėlius vaikas gali nė nesuprasti, kad prie gydytojo kabineto prabuvo keliolika ar net keliasdešimt minučių. Vaikai negali sėdėti ramiai ant laukiamojo suolo, susidėję gražiai rankytes ir žiūrėdami į sieną, vaikai turi nuolat judėti: dūkti, žaisti ir bėgioti ar ką nors veikti. Tokia visų vaikų prigimtis, autistiškų taip pat!

Klauskite

s2Member®