Šiame straipsnyje bus aptariami būdai, kaip mokyti socialinių įgūdžių autizmo spektro sutrikimų (ASS) turinčius vaikus. Tėvai, auginantys šiuos vaikus, o taip pat su jais dirbantys specialistai žino, kad socialiniai įgūdžiai – viena sudėtingiausių sferų šiems vaikams, nepriklausomai nuo jų amžiaus. Todėl šių įgūdžių formavimui būtina skirti deramą dėmesį. O štai informacija, kurią būtina įsidėmėti dirbant.
Metodų apžvalga
Šiame straipsnyje pateikiama trumpa dvylikos tyrimų ir trijų metaanalizių rezultatų apžvalga, skirta tirti metodus, skirtus mokytis raidos sutrikimų turinčius vaikus socialinių įgūdžių. Atsižvelgiant į šių mokslinių tyrimų išvadas, iš visų metodų tik videomodelingas visiškai atitinka kriterijus, keliamus moksliškai pagrįstai praktikai, kurią 1998 metais pagrindė mokslininkai Chambless ir Hollon. Visi kiti metodai, kurie bus taip pat apžvelgiami, tam tikru lygmeniu buvo patvirtinti, taip pat ir mokslinėje literatūroje, jie laikomi perspektyviais naudoti socialinių įgūdžių formavimo programose, tačiau jie vis dar reikalauja tolimesnių tyrimų vertinant jų efektyvumą ir rezultatyvumą.
Videomodelingas
Videomodelingas, tai metodas, kurio metu naudojami vaizdo įrašai, kuriuose demonstruojamas tikslinių įgūdžių taikymas. Vaikas žiūri video siužetus, o po to imituoja juose matytą elgesį. Videomodelingas tai toks metodas, kuris ne kartą naudotas skirtingo amžiaus žmonėms mokant juos įvairaus tikslinio elgesio (Bellini ir Akullian, 2007). Jei grįžtume prie ASS vaikų mokymo socialinių įgūdžių, tyrimai parodė, kad videomodelingas gali būti naudingas siekiant pagerinti tokius įgūdžius kaip žaidimo įgūdžiai, socialinės iniciatyvos atsiradimo įgūdžius, pokalbio palaikymo kalbinius įgūdžius ir perspektyvios kalbos įgūdžius (Bellini ir Akullian, 2007; Scattone, 2007).
Šis metodas, kaip tinkamas mokyti ASS žmones socialinių įgūdžių, ištirtas ir patvirtintas daugelio mokslinių tyrimų ir aprašytas mokslinėje literatūroje (Bellini ir Akullian, 2007; Reichow ir Volkmar, 2010; Scattone, 2007; Wang ir Spillane, 2009). Bellini ir Akullian (2007) atliko dvidešimt trijų tyrimų , skirtų videomodelingui, analizę. Šios analizės rezultatai rodo, kad tai efektyvus metodas (Bellini ir Akulluan, 2007). Wang ir Spillane (2009) atliko trisdešimt aštuonių tyrimų, skirtų videomodelingo, kaip priemonės socialinių įgūdžių formavimui, metaanalizę, jie taip pat priėjo išvados, kad videomodelingas efektyvus metodas mokant raidos sutrikimų turinčius žmones socialinių įgūdžių, atitinkantis visus moksliškai pagrįsto metodo kriterijus.
Socialinės istorijos™
Socialinė istorija – taip pat vienas socialinių įgūdžių formavimo metodų, kurį sukūrė Carol Gray (2010). Taikant šį metodą kuriamos trumpos istorijos, aprašančios: a) socialinę situaciją, kuri yra konkrečiam asmeniui sudėtinga, b) atitinkamą reakciją, kurios iš jo laukiama šioje situacijoje, c) priežastį, dėl ko laukiama būtent tokios reakcijos ir d) teigiamą poveikį šią reakciją pasirinkusiam asmeniui ir aplinkiniams žmonėms. Carol Gray parašė net kelias knygas su jau paruoštomis socialinėmis istorijomis, tačiau daugelis tėvų, pedagogų ir ABA specialistų pirmenybę teikia individualiai vaikui kuriamoms socialinėms istorijoms, kurios atitiktų konkrečius vaiko poreikius. Šios istorijos aiškiai struktūruotos ir turi aiškiai apibrėžtus reikalavimus naudojamų sakinių kiekiui ir tipui. Istorijos dažnai papildomos piešiniais ir paveikslėliais, palengvinančiais teksto suvokimą, ypač, kai dirbama su mažesniais vaikais arba vaikais, kurių verbaliniai įgūdžiai gerokai atsilieka. Šias istorijas ASS vaikai dažniausiai skaito arba savarankiškai arba klauso, kaip jas skaito terapeutas arba šeimos narys, tai vyksta iškart prieš veiklos ar situacijos, keliančios vaikui sunkumų, pradžią. Kadangi šis metodas paprastai naudojamas, socialinės istorijos plačiai naudojamos medicinos ir mokymo įstaigose skirtingiems socialiniams įgūdžiams ugdyti, įskaitant tokius įgūdžius kaip bendravimas su bendraamžiais, socialinės iniciatyvos reiškimo įgūdžiai, o taip pat elgesiui, kuris alternatyvus probleminiam, formuoti (Kokina ir Kern, 2010).
Eilėje tyrimų mokslininkai kėlė socialinių istorijų efektyvumo mokant ASS vaikus socialinių įgūdžių klausimą. Metaanalizės, kurią atliko Reynhout ir Carter (2006), Wang ir Spillane (2009), Kokina ir Kern (2010) rezultatai rodo, kad nežiūrint gana aukštos atliktų tyrimų vertės, socialinių istorijų kaip metodo efektyvumas vis dar lieka abejotinas. Pasak Kokina ir Kern (2010) bei Wang ir Spillane (2009), labai didelis skirtingų rezultatų, kuriuos ASS žmonės demonstravo taikant šį metodą, spektras šiek tiek mažina įsitikinimą socialinių istorijų efektyvumu, todėl rekomenduojama atidžiai stebėti ir vertinti šio metodo rezultatyvumą kiekvienu atveju atskirai. Būtina atlikti tolesnius tyrimus tam, kad būtų nustatyta, kokiomis sąlygomis ir kokiems asmenims socialinės istorijos ypač efektyvios siekiant pakeisti ar pagerinti jų socialinį elgesį.
Grupinis socialinių įgūdžių mokymas
Taikant grupinį socialinio elgesio mokymo metodą nedidelė grupė raidos sutrikimų turinčių vaikų mokomis nustatytą laiką, šio metodo rėmuose sunkus socialinis elgesys ir specifiniais socialiniai įgūdžiai skaidomi į atskirus komponentus ir mokomi žingsnis po žingsnio, iš esmės atsižvelgiant į Taikomosios elgesio analizės (АВА) principus. Šis metodas savyje turi skirtingas elgesio formavimo technikas, tokias kaip pagalba, reakcijų formavimas, motyvacinės strategijos ir manipuliavimas aplinkos kintamaisiais kad būtų padeda sistemiškai įgyti tikslinių įgūdžių, tačiau, papildomai gali būti naudojami ir papildomi metodai. Į tikslinio elgesio sąvoką šiuo atveju įeina socialinė komunikacija, dalyvavimas pokalbyje ir jo inicijavimas, interaktyvūs grupiniai įgūdžiai, empatija ir perspektyvi kalba, konfliktų sprendimas ir draugiškų santykių kūrimas (Cappadocia ir Weiss, 2011).
Yra didžiuliai kiekiai tiriamosios literatūros, skirtos grupiniam raidos sutrikimų turinčių vaikų socialinių įgūdžių mokymui (Cappadocia ir Weiss, 2011; Rao, Beidel ir Murray, 2008; Reichow ir Volkmar, 2010; White, Keonig ir Scahill, 2007). Tačiau nežiūrint į šį tyrimų ir mokslinių straipsnių skaičių, šiai dienai vis dar neatlikta bendra metodo efektyvumo metaanalizė, kuri leistų daryti išvadas apie tai, ar toks grupinis metodas atitinka moksliškai pagrįsto praktikos kriterijus. Parašyti apžvalginiai straipsniai apie mokslinius tyrimus, atliekamus grupinio socialinių įgūdžio formavimo kontekste, iš esmės atspindi teigiamus rezultatus; tačiau, tikslinis elgesys ir naudojami metodai skiriasi, todėl rezultatų vertinimo kriterijai ir metodo efektyvumas kiek prieštaringi (Rao ir bendraautoriai, 2008; Reichow ir Volkmar, 2010). Dėl kelių atlikto tyrimo metodinių neatitikimų šiai dienai grupiniai užsiėmimai mokant socialinių įgūdžių negali būti laikomi moksliškai patvirtintais (Rao ir bendraautoriai, 2008; White ir bendraautoriai, 2007). Tačiau šis metodas gali būti laikomas daug žadančiu, jei naudojama mokymo programa ir mokymo metodai patys iš savęs yra moksliškai pagrįsti. Būtina atlikti daug gerai kontroliuojamų grupinių užsiėmimų mokant socialinių įgūdžių tyrimų, kad būtų nustatytas jų efektyvumas, o taip pat išsiaiškinti, kokios programos ir mokymo strategijos, turinčios mokslinį pagrindą, yra tinkamos grupiniams užsiėmimams.
Šaltinis: http://autism-aba.blogspot.com/2015/02/social-skills-interventions-p1.html#ixzz4WLmwmgNf