Kaip ir koreguojant bet kokį kitą probleminį elgesį (nes netinkamas šlapinimasis/tuštinimasis yra vertintinas kaip probleminis elgesys) pirmiausia reikia susirinkti duomenis. Pirmiausia duomenis reikėtų rašyti mažiausiai dvi savaites kasdien. Būtina užsirašyti:
- Datą ir laiką visų pasituštinimų/pasišlapinimų (o taip pat visų pavalgymų laiką).
- Vietą, kur vaikas atliko gamtinius reikalus.
- Kaip vaikas buvo aprengtas.
- Išmatų konsistencija.
Po to, kai surinksite duomenis, reikia išanalizuoti ir nustatyti, dėl ko kyla ši problema:
- Medicininės priežastys.
- Įgūdžio nebuvimas (arba negebėjimas apibendrinti jau turimo įgūdžio šlapintis į tualetą)
- Nenoras bendradarbiauti
- Ritualai ir stereotipai, susiję su defekacija
Vaikams, kurie turi fekacijos problemų, susijusių su medicininėmis priežastimis, paprastai nustatoma netipiniai ženklai – pernelyg dažnas tuštinimąsis ir skystos fekalijos, arba atvirkščiai, pernelyg retas tuštinimasis ir užkietėję viduriai. Šiuo atveju verta kreiptis į pediatrą ir jei iš tiesų yra problema, tai pediatras nukreips pas tinkamą specialistą. Šiuo atveju verta laikytis tų rekomendacijų sekos, kurias nurodys šios srities specialistas.
Jei vaikas tuštinasi į kelnes dėl to, kad neturi tuštinimosi tualete įgūdžių, reikėtų taikyti korekcijos procedūrą, pagrįstą proaktyviais ir reakciniais metodais. Pirmiausia reikia įsitikinti, kad vaikas moka sėdėti kurį laiką ant klozeto. Jei vaikas nesėdi, arba sėdi labai įsitempęs vos kelias sekundes – šiuo atveju nėra jokių galimybių, kad jis pasituštintų ant klozeto. Šiuo atveju sėdėjimą ant klozeto reikia išskirti kaip atskirą uždavinį ir ties juo dirbti. Tam galima naudoti fizinę pagalbą ir atlygį arba žetonus. Be sėdėjimo ant klozeto reikėtų sudaryti tualeto lankymo lentelę. (prie failų). Atsižvelgiant į šio stebėjimo rezultatus reikia parinkti laiką, kuris būtų artimiausias tam, kai vaikas tuštinasi. Reikėtų tuo laiku padėti vaikui nueiti į tualetą ir padėti jam pasėdėti ant klozeto 5 minutes. Jei nieko nepadarė – vaikas gali išeiti iš tualeto, tačiau po to jis turi būti vedamas į tualetą kas 10 minučių. Jei vaikui pavyksta pasituštinti į klozetą – jis turi gauti labiausiai geidžiamą ir labiausiai motyvuojantį prizą.
Jei vaikas vis dėlto įsigudrino ištepti kelnes, čia patartina panaudoti reaktyvinę procedūrą – arba „Korekciją-virš“ (pvz., liepti vaikui išvalyti ir išplauti savo rūbus), arba „Reakcijos kaina“ (kokių nors privilegijų praradimas, pvz., vakare bus neleidžiama žiūrėti animacinių filmukų). Kartais pakanka vien motyvacinio paskatinimo, tačiau atsižvelgiant į tai, kad tuštinamasi kur kas rečiau nei šlapinamasi, tam, kad mokymosi procesas pajudėtų iš mirties taško reikia papildomų reaktyvinių procedūrų.
Jei incidentai tualete vyksta, nes vaikas atsisako bendradarbiauti – tai matysis, kai vaikas ims priešintis ir tvirtai laikytis, pvz., kėdės, kai bandysite jį vesti į tualetą. Panašus elgesys turėtų būti vaikui būdingas ne tik kai tai susiję su tualetu, tačiau ir kitų kasdienių reikalavimų metu. Tokiu atveju efektyvu naudoti medicinines priemones, tokias kaip laisvinamieji. Tačiau jų reikia imtis kaip pagalbinių priemonių, tuo metu kai elgesio korekcijos procedūra bus pagrindinė. Šiuo atveju atlygis už pasituštinimą tualete turi būti ypač didelis. Kartais galima naudoti tokią techniką: leisti vaikui naudotis visais įmanomais jo mėgstamais daiktais, maistu, žaidimais ir kitomis skatinimo/apdovanojimo priemonėmis dvi savaites iki imantis šios programos. Tai padės padidinti motyvacinę paskatinimų/atlygio kainą, atitinkamai tai turėtų pasibaigti savanorišku vaiko pasituštinimu tualete.
Kai tualeto vengimas susijęs su rutina ir stereotipais (pvz., vaikas tuštinasi tik namie ir tik į sauskelnes, ir tik stovėdamas už sofos) – šią rutiną labai sunku „perlaužti“. Šiuo atveju efektyvesniu metodu bus palaipsninis ir lėtas naujos rutinos formavimas, kuri turi būti artima tuštinimuisi tualete. Formuojant šią rutiną būtina skatinti už kiekvieną reakciją link tuštinimosi tualete. Svarbu neskubėti ir nejudėti pernelyg greitai, nes tai gali sukelti papildomų sunkumų.
Reikia atsiminti, kad parinkti etapus ir žingsnius mokant vaiką tuštintis tualete reikia atsižvelgiant į vaiko individualias galimybes ir poreikius. Kad tuštinimosi tualete procedūra būtų sėkminga reikia:
- Įtvirtinti šlapinimosi tualete įgūdžius, t.y., vaikas jau turi mokėti šlapintis į klozetą.
- Nuolatos užrašyti duomenis. Rašyti negalima liautis tol, kol vaikas visiškai neįsisavins tualetinių įgūdžių.
- Mokymosi procedūrų seka ir jos taikymas – reikia mažiausiai 3 savaites iš eilės taikyti procedūrą, norint įvertinti jos efektyvumą. Vaikai, kurie metais tuštinosi į kelnes, negali per kelias dienas staiga išmokti naudotis tualetu. Iš to išplaukia, kad ir mokymosi procesas bei įgūdžio įtvirtinimas gali trukti ilgesnį laiką. Todėl būtina tęstinai laikytis procedūros ir rašyti stebėjimo užrašus, kad būtų galima atsekti proceso dinamiką.
Viena smagių istorijų, kaip galima išmokyti vaiką tuštintis tualete: autistiškas vaikas tuštindavosi išskirtinai už sofos. Mama sugalvojo naudoti „atsisveikinimo su kakučiais“ procedūrą. T.y., kiekvieną kartą kai vaikas prikakodavo už sofos kartu su vaiku nueidavo, sutvarkydavo tą vietą ir nuėję į tualetą smagiai atsisveikindavo su kakučiu (numestu į klozetą): modavo ranka, „Ate, ate, kakuti!“, o vaikas išdidžiai pats jį nuleisdavo kartu su vandeniu. Po kiek laiko vaikas, padaręs už sofos, jau susitvarkydavo pats, o dar po kurio laiko jau išdidžiai atsisėsdavo ant klozeto, padarydavo, atsisveikindavo ir patenkintas nueidavo savo keliais.
Paruošta pagal: http://autism-aba.blogspot.com
Foto: http://www.inhabitots.com