Izraelio elgesio analitikų asociacijos vadovas dr. Eitan Eldar ne kartą gilinosi ir publikavo straipsnius apie egzistuojančius vaikų, turinčių raidos ypatumų, mokymo metodus Izraelyje. Čia vieno jo straipsnių vertimas, kuriame jis aprašo autistiškų vaikų inkliuzijos modelį, kuris taikomas bendrojo lavinimo mokyklose: Eldar, E., Talmor, R., & Dayan Romem, Z. (2009). An integrative model for including children with ASD in general education setting- a practical lesson in Israel. International Journal of Special Education, 24, 66-76.
Straipsnyje pristatomas modifikuotas modelis, paremtas Dankino ir Bilo (Dunkin and Biddle, 1974), tyrimais, kurį sudaro penki esminiai elementai, kurie yra inkliuzinio proceso organizavimo pagrindu:
1. Jau turimi vaiko, kuris integruojamas į bendrojo lavinimo mokyklą, įgūdžiai.
2. Kontekstas, kuriame vyksta mokymas.
3. Mokymo programos, įskaitant bendrą mokymosi planą ir adaptuotas programas integruojamiems vaikams.
4. Inkliuzijos proceso įtraukimas.
5. Galutiniai rezultatai, įskaitant trumpalaikį ir ilgalaikį poveikį akademiniams rezultatams, o taip pat paties vaiko socialinis statusas ir elgesys.
Visi kartu šie elementai leidžia pasiekti būtiną pagrindą sėkmingai inkliuzijai, o taip pat išvystyti metodologiją pirminiam ir paskesniam šio proceso vertinimui. Straipsnyje taip pat įtrauktos praktinės rekomendacijos kaip įgyvendinti šį modelį, paremtos dviejų metų patirtimi dirbant Izraelio bendrojo lavinimo sistemoje.
Per paskutinius du dešimtmečius inkliuzija tapo svarbiausiu paslaugų, skirtų siekiant įtraukti raidos sutrikimų turinčius vaikus į bendrojo lavinimo įstaigas, reformavimo ir patobulinimo elementu (Praisner, 2003). Terminas „inkliuzija” kils iš filosofinio tvirtinimo, kad vaikai, turintys psichinių, fizinių ar emocinių sutrikimų turi teisę gauti išsilavinimą valstybinėje mokymosi sistemoje (UNESCO, 1994). Nors inkliuzija aktuali plačiam skirtingų sutrikimų turinčių vaikų ratui, šiame darbe pagrindinis dėmesys skiriamas išskirtinai vaikų, turinčių autizmo spektro sutrikimų (ASS), įtraukimui į bendrojo lavinimo sistemą, kuris tik palyginti neseniai realizuotas Izraelio mokymo sistemoje.
Šiuo metu autizmas vertinamas kaip spektrinis sutrikimas (autizmo spektro sutrikimas), kadangi žmonės, turintys ASS yra labai skirtingi, pradedant nuo sutrikimo laipsnio, taip ir nuo bruožų pasireiškimo kiekviename žmoguje (Gillberg & Billstedt, 2000). Tai platus spektras, pradedant nuo žmonių, kurie su autizmų susijusių sunkumų turi palyginti mažai, pavyzdžiui, Aspergerio sindromą turintys asmenys, ir baigiant tais žmonėmis, kurie be autizmo turi dar ir protinį atsilikimą ir kitas sunkesnes diagnozes ir papildomus simptomus (Scheuermann & Webber, 2002). Nežiūrint į tai, kad ASS diagnozė nustatoma greičiau elgesio pagrindu, nei dėl genetinių (ar kitų) kriterijų, mes visgi galime išskirti eilę bendrų charakteristikų, kurios vienu ar kitokiu lygiu pasireiškia: socialinės sąveikos ir komunikacijos sunkumai; neįprastas sensorinis suvokimas; pernelyg didelis jautrumas pasikeitimams aplinkoje; taip pat obsesinis ir stereotipinis elgesy (Amerikos psichiatrų asociacija – APA, 2000; Chakrabarti & Fombonne, 2001; Goldstein, 2002; Lawson, 1998; McConnell, 2002; Powell & Jordan, 2001; Wing, 1996).
ASS vaikų inkliuzija
Yra ganau daug sunkumų, susijusių su ASS inkliuzija į bendrojo lavinimo klases, juos sukelia skirtinga šio sutrikimo charakteristika ir galimi sunkumo lygiai. Tačiau, ištirta ir įrodyta, kad inkliuzijos programos ne tik padeda ASS turintiems vaikams mokytis ir judėti į priekį, bet ir jų bendraamžiams, neturintiems kokių nors raidos ypatumų (žr. Dybvik, 2004; Fryxel & Kennedy, 1995; Hunt, Farron-Davis, Beckstead, Curtis, & Goetz, 1994). Visiškos inkliuzijos šalininkai aprašo įvairius jos privalumus „įtrauktam” vaikui. Šie privalumai tai galimybė mokytis neurotipinių (įprastos raidos) vaikų elgesio modelio, pagerėjusi socialinė ir akademinė pažanga, padidinta savivertė ir padidėjęs galimybių praplėsti socialinius ryšius skaičius (Mastropieri & Scruggs, 2001; Mesibov & Shea, 1996). Be to, vaikų, turinčių ypatingų poreikių, bendraamžiai taip pat turi privalumų, kad ir galimybę susipažinti ir pažinti daug skirtingų talentų ir temperamento žmonių, taip pat išmokti tolerantiškai elgtis su kitais žmonėmis ir įsisavinti tokias vertybes kaip teisių ir galimybių lygybė (Heward, 2006).
Pati iš savęs inkliuzija negarantuoja sėkmingos mokymosi patirties (Laushey & Heflin, 2000; Roeyers, 1996). Profesionalioje literatūroje skelbiama apie itin svarbų kai kurių komponentų, būtinų sėkmingai inkliuzijai, vaidmenį:
1. Pasiruošimas, vadovavimas „įtraukiamajam” ir jo bei jo šeimos palaikymas. Autistiški mokiniai turi būti paruošti, jiems turi būti sudarytas mokymosi planas ir suteikiama pagalba, atsižvelgiant į individualius kiekvieno vaiko poreikius. Į paruošiamąjį darbą įtraukiami visi elgesio, akademiniai, socialiniai ir emociniai parametrai (Burack, Charman, Yirmiya, & Zelazo, 2001; Hunt & Goetz, 1997; Kohler, Strain, & Shearer, 1996; Mesibov & Shea, 1996; Ochs, Kremer-Sadlik, Solomon, & Sirato, 2001). Būtinas pastovus kontaktas ir bendradarbiavimas su šeimomis, o taip pat jiems teikiama nepertraukiama pagalba ir palaikymas (Iovannone, Dunlap, Huber, & Kincaid, 2003).
2. Adaptuotas mokymosi planas, aplinka ir mokymosi metodai. Individuali mokymo programa turi būti pritaikyta kiekvienam „įtraukiamam” vaikui remiantis vertinimu, kurį atliko paruošiamoji profesionalų komanda, bendradarbiaudama su tėvais. Individuali mokymosi programa numato silpnąsias ir stipriąsias besimokančiojo puses siekiant suformuluoti aiškius uždavinius. Tokia programa būtina sisteminei inkliuzijai ir įgūdžių įgijimo monitoringui (Dybvik, 2004; Gena & Kymissis, 2001). Struktūruota mokymosi aplinka turi turėti, pavyzdžiui, audiovizualinius instrumentus, kurie užtikrina savarankišką mokymąsi; priemones, mažinančias darbines apkrovas; galimybes naudoti skirtingas išraiškos priemones; alternatyvių veiklų būdus tiems atvejams, kai klasės veikla netinkama vaikui; o taip pat tokius klasės veiklos būdus, kurie suteiktų bendraklasiams galimybę padėti ir bendradarbiauti, pavyzdžiui, bendras mokymasis ir tiriamieji projektai (Farlow, 1996; Harrower & Dunlap, 2001; Iovannone et al., 2003).
3. Personalo tarpusavio bendradarbiavimas. Visų mokyklos bendruomenės narių bendradarbiavimas, įskaitant klasės mokytoją, specialius pedagogus, mokyklos administraciją ir vaiko lydinčiųjų komandą, kaip mokykloje, taip ir už jos sienų, turi lemiamą sėkmingos inkliuzijos reikšmę. Bendradarbiavimą sudaro aiškus darbų pasiskirstymas ir pozicijų nustatymas išsaugant vientisą sprendimų priėmimo modelį (Dybvik, 2004; Heward, 2006; Simpson, Boer-Ott & Smith-Myles, 2003; Vaughn, Schumm, Jallad, Slusher, & Saumell, 1996). Siekiant užtikrinti bendradarbiavimą būtina suformuoti įvairius komunikacijos būdus (pavyzdžiui, kontaktų žurnalą, reguliarius personalo susitikimus) tarp visų pusių, veikiančių inkliuzijos procese (Harrower & Dunlap, 2001).
4. Personalo apmokymas ir palaikymas. Personalo palaikymas turi svarbią reikšmę inkiuzijos sėkmei. Jei palaikymas suteikiamas, mokytojai, dažniausiai, žymiai labiau ir geranoriškiau pasiruošę priimti autistiškus mokinius į savo klases. Bendrojo lavinimo mokytojai, kurie nebuvo papildomai mokomi, turi gauti mokymus procese (Dybvik, 2004; Hunt & Goetz, 1997; Iovannone et al., 2003; Kohler et al., 1996; Vaughn et al., 1996).
5. Bendraklasių ir jų tėvų paruošimas. Bendraklaisiai ir jų tėvai vaidina svarbų vaidmenį inkliuzijoje, o jų teigiamas požiūris palengvina įtraukimo procesą. Kad būtų užtikrinta reikiama parama, būtina suteikti informacijos apie integruojamo vaiko sutrikimą, taip pat jo unikalias galimybes, tokiame lygyje, kuris bus priimtinas visai klasei. Taip pat su bendraklasiais verta aptarti moralinius standartu, kad „įtraukiamasis” mokinys netaptų gailesčio ar patyčių objektu (Farlow, 1996; Harrower & Dunlap, 2001; Schmidt, 1998; Vaughn et al. 1996).
6. Tinkamų strategijų taikymas. Turi būti naudojamos naudingos strategijos, atidirbtos inkliuzijos metu, skirtos ASS vaiko įtraukčiai, pavyzdžiui:
а) „Praiming’as” – išankstinis mokinio apmokymas ir supažindinimas su mokykline programa ir vadovėliais taip pat veiklomis, dar prieš tai, kai jos bus pateiktos klasėje, taip pat išankstinė praktika gali padėti sumažinti probleminį elgesį (Farlow, 1996; Zonolli, Daggett, & Adams, 1996);
b) Pagalba ir vizualinė dienotvarkė gali būti naudojamos vietoje žodinių ar tekstinių instrukcijų. Pagalbos naudojimas užkerta kelią sunkumams, kurie gali kilti pereinant nuo vienos veiklos prie kitos. Vizualinė dienotvarkė (tvarkaraštis) įrodė savo efektyvumą ruošiant besimokantįjį per šiuos perėjimuslaukiantiems pasikeitimams (Sainato, Strain, Lefebvre, & Rapp, 1987). Viena iš efektyviausių strategijų siekiant padidinti spontanines komunikacines iniciatyvas tarp bendraamžių yra tokios pagalbos naudojimas (Taylor & Levin, 1998);
c) Nutolintų paskatinimų naudojimas;
d) Savo paties elgesio valdymo strategija;
e) įtraukimas padedant bendraamžiams;
f) Bendras mokymasis (Odom et al., 2003).
Šaltinis: https://www.researchgate.net