Kaip pasakyti vaikui „NE“

Home / NAUDINGI PATARIMAI TĖVAMS / Kaip pasakyti vaikui „NE“
Kaip pasakyti vaikui „NE“

Kaip pasakyti vaikui „NE“

Edukologė, Taikomosios elgesio analizės specialistė

Eglė Kairelytė – Sauliūnienė

 

Anksčiau ar vėliau nutinka taip, kad savo mažajam princui ar mažajai princesei tenka pasakyti „NE“: „Ne“ naujam žaislui, filmukui, ledams. Ir čia, kaip stebuklų lazdele pamojus, iš princo ar princesės jis staiga virsta lūpą patempusiu, kojomis trypiančiu itin nepatenkintu mažu žiežula. Va čia ir kyla klausimas, kaip pasakyti "Ne"? Ar įmanoma vaikui neduoti to, ko jis nori, tuo pačiu nesukeliant antro pasaulinio karo ar Titanų kovos?

 

Kad žodis „NE“ tėvų repertuare reikalingas – turbūt nesiginčys niekas. Vaikas turi žinoti ribas, jis negali visuomet gauti tai, ko nori (tai tiesiog neįmanoma), o be to, mes, suaugę, žinome, kad kartais norai ir interesai gali nesutapti, o interesai už norus yra svarbesni. Bet šitas straipsnis ne apie tai, kodėl svarbu laiku vaikui nustatyti ribas ir kaip tai daryti. Šis straipsnis apie „Ne“ formą.

 

Įsivaizduokite, kad Jūs prieinate prie mylimo vyro ir pasiūlote: „Mielasis, toks geras oras. Einame pasivaikščioti?“. Į ką jūsiškis atkerta: „Ne! Atstok, neturiu laiko”, ir toliau nusisukęs naršo telefone. Arba nusprendžiate savo mylimai moteriai ir sau pasidaryti malonų vakarą, pasiūlote nueiti į kiną ar koncertą, o ji atkerta: “Ne! Mes neturim pinigų tokiems niekams, geriau eik kambarį išsiurbk, pažiūrėk, koks jovalas”... Kaip mes jaustumėmės gavę tokius atsakymus? O kaip, jei tą “Ne” mes girdėtume nuolatos? “Nepirksiu!”, “Negalima!”, “Neliesk!”, “Neimk!”, “Nedėk!”, “Netrukdyk!”, “Nezirsk!”, “Nelįsk!”…. Ne, ne, ne, ne… Natūralu, kad mažas žmogutis puola į paniką, jam atrodo, kad jo nemyli, nesupranta, tad jo norai dar labiau išauga, jis nori įrodymų, kad yra mylimas. Beje, 3-4 metų vaikui nuolat ko nors norėti – absoliučiai normalu, vaikas mato nuostabų, įdomų, įtraukiantį pasaulį, kur jam viskas įdomu ir visko norisi, jis supranta save, kaip sprendimus priimančią asmenybę ir NORI, dažnai nori garsiai, o tėvai pasijunta užspausti į kampą. Tuomet arba imama vaikui pataikauti ir duoti viską, ko šis prašo, “kad tik neverktų”, arba puolama į kitą kraštutinumą “Sutramdysiu bet kokia kaina, nes visiškai “pasileis”.

 

Taigi, ar įmanoma ir kaip pasakyti vaikui „Ne“ kitaip? Taip, kad mūsų atsisakymas išsaugotų gerus, draugiškus, šiltus santykius ir nepriverstų vaiko pasijusti lyg trankant galvą į sieną.

 

Bendros taisyklės:

  • Neigiamų atsakymų ir atsisakymų turi būti du kartus mažiau nei žodžių: „Taip!“. Kitaip sakant, vienam žodžiui „Ne“ – tenka du „Taip“ 😉 Todėl labai svarbu iš anksto apsispręsti, ko tikrai negalima, kam tikrai reikia pasakyti „NE“ (gal net išsirašyti, kad visa šeima nuosekliai taisyklių laikytųsi ir nebūtų taip, kad mama neleidžia, o tėtis duoda). Tokių draudimų turėtų būti nedaug, jie turėtų būti susiję su vaiko ir aplinkinių saugumu, socialinėmis taisyklėmis ir pan.
  • Situacijas, kuriose vaikas kažko norės, netgi ko konkrečiai norės, mes dažnai žinome. Mes gi tėvai, mes viską žinome. O žinios – tai stiprybė! Bet tik jei jomis tinkamai pasinaudoji, žinoma. Taigi, kai kurioms situacijoms, kai mes žinome, kad vaikas norės, o mes negalėsime leisti, mes galime iš anksto pasiruošti. Juk susiruošę į polikliniką, parduotuvę, lėktuvą, traukinį ar kt. iš anksto suprantame, kad vaikui gali tekti ilgokai palaukti, todėl suprantama, kad čia gali būti užprogramuotas „konfliktas“, kai vaikas norės kažkur eiti, kažką imti, kažkur lįsti, kažką atidarinėti ir t.t. O kaip kitaip? O ką vaikui veikti? Sėdėti tyliai ir ramiai suglaudus kojytes ir laikant rankytes ant kelių? Taip būna tik siaubo pasakose. Vaikas turi nuolat judėti ir nuolat kažką veikti. Tad kad nereiktų sakyti: „Nelįsk, neliesk, nepirksiu, negalima, nekišk“, mes galime tiesiog pasiruošti smagių paprastų užduotėlių, paimti vaiko žaisliuką ar knygučių, kurias jis galėtų pavartyti, kol lauks, pasiimti popieriaus, pieštukų, plastilino, pirštukinių lėlių... Ir VOILA, konflikto nėra 🙂
  • Ar pastebėjote, kad dažniausiai, kai kreipiamės į vaiką – tai darome arba duodami kokį nors nurodymą: „Susitvarkyk, Sudėk indus, Eik paskaityk knygą“, arba ką nors drausdami „Nešlapink rankų, Nesisupk ant kėdės“ ir t.t. O kiek kartų per dieną mes kviečiame vaikus: „Einame pažaisti“, „Einame palipdyti druskos žaisliukų“, „Padūkstame?“, „Išsikepkime sausainių“, „Paskaitome kartu knygą“? Tai va, čia tie „TAIP“, kurių mūsų žodyne turi būti daugiau nei „NE“, per dieną būtina rasti laiko tam, kad kreiptumėtės į vaiką ne tam, kad jis kažką padarytų ar kažko nedarytų, o kad pagirtumėte jį už tai, ką jis daro ar pasiūlytumėte nuveikti ką nors smagaus kartu.
  • Net ir mažiausi vaikai turi ir gali nuveikti nemažai namų ruošos darbų (net jei mums po to reikės po jų „šiek tiek susitvarkyti“ – juk tik praktikuodamiesi jie išmoks). Imti netinkamiausius daiktus, lįsti į netinkamiausias vietas ir daryti netinkamiausius veiksmus vaikai imasi tada, kai neturi ko veikti. Tad vietoje iš anksto akivaizdaus „NE“, kurį teks nuolat kartoti neturinčiam ką veikti ir „savo veiklos“ prisigalvojančiam vaikui – geriau iš anksto parūpinti jam namų darbų (beje, vaikams labai patinka kartu su tėvais šluoti, valyti dulkes, laistyti gėles, maišyti tešlą ir kt.), kuriuos galima būtų daryti kartu su vaiku, dar kitus, kuriuos turėtų padaryti pats vaikas (mokome palaipsniui). Štai ir dar tuzino „Ne“ mūsų repertuare nebėra.
  • Kai kuriais atvejais problemas galima apeiti iš anksto. Jei namuose mažas vaikas, gal neverta ant stalo statyti promočiutės paliktos brangios spindinčios krištolo vazos. Nereikėtų matomose vietose palikti saldainių ir šokolado, ir tikėtis, kad vaikas jų nenorės. Ant sofos palikti pultelį nuo televizoriaus ir tikėtis, kad vaikas nebandys jo įsijungti.. Gal tiesiog nepalikti to, ko vaikui negalima imti, matomose vietose? Tai labai padeda spręsti problemas 🙂
  • Pats žodis „Ne“ yra labai konfliktiškas. Jis visus mus uždega „kovai už savo teises“ ir „Žanos d‘Ark žygiams prieš neteisybę bei tironiją“. Todėl jei tik įmanoma, šio žodžio geriausia vengti arba naudoti kitokį žodį. Juolab, kad nuolat kartojamas „Ne“ ilgainiui gali prarasti savo prasmę, ir vaikas į šį žodį ims žiūrėti kaip į radijo foną, radijo fonu jam tapsime ir mes, tėvai.
  • Labai dažnai išvengti audringos vaiko reakcijos padeda ir vaiko pasipriešinimą mažina kai kažko neleidžiant vaikui pasiūloma alternatyva. Pvz., Vaikas nori saldainio, mes sakome, gali imti obuolį arba kriaušę. Kitaip sakant, nėra „tiesiog NE“, yra „Ne, bet gali tai“.
  • Jei jau tenka pasakyti vaikui „Ne“ – sakykite tai ramiai, bet tvirtai ir užtikrintai, tik ne aštriai ar piktai. Svarbu, kad balse nebūtų abejonės ir nerimo, kad vaikas ims rėkti ar pravirks, nes tada taip ir nutiks. O jei jau taip nutinka – labai svarbu elgtis nuosekliai. „Ne“ reiškia „Ne“, šiandien, rytoj ir po savaitės, Ne yra ne". Todėl ir reikia šį žodį vartoti saikingai. Lygiai taip pat svarbu, kad nuosekliai elgtųsi visi šeimos nariai. Priešingu atveju kaip vaikui suprasti, ką reiškia žodis „Ne“, jei dažnai jis pavirsta į taip? Juolab, kad išsireikalavęs ko nors riksmu ar probleminiu elgesiu kitą kartą susidūręs su neigiamu atsakymu vaikas vėl rodys šį elgesį, nes praeityje bus išmokęs, kad probleminiu elgesiu žodį „Ne“ gali pakeisti į „Taip“.
  • Ramiai paaiškinkite atsisakymo motyvus. „Ne, nes aš taip pasakiau“ – ne paaiškinimas. Mažiukams vaikams paaiškinimo pakaks labai trumpo, nedaugžodžiaujant, juos apskritai geriau kuo greičiau nukreipti į kitą veiklą. Beje, maži vaikai nesupranta ir tokio pasakymo kaip „Nupirksiu kitą savaitę“, kas ta kita savaitė? O jei ji neateis? O kada ji ateis? Geriau sakyti: „Tau suges ir skaudės dantys. Geriau imk obuolį“, „Tu gali užsigauti, geriau pažaidžiam kamuoliu kieme“, „Čia kito vaiko, geriau einam pažaisti su tavo lėlyte, nuveskim ją į kirpyklą"ir t.t. Vyresniems vaikams jau reikėtų daugiau paaiškinti, su jais padiskutuoti, įtraukti į pokalbį.

Klauskite

s2Member®