Pagrindinis ugdymo tikslas – padėti vaikams tapti labiau nepriklausomais ir valdyti savo pačių elgesį. Daugumai žmonių tai palaipsnis procesas, kuris trunka ir jau suaugus! Daugumai autistiškų žmonių tapimas labiau nepriklausomais neįmanomas be sisteminio ir ilgai trunkančio mokymo. Nors autistiškų žmonių palaikymo tikslas – padėti jiems tapti tiek nepriklausomais ir autonomiškais, kiek tai yra įmanoma, dauguma mūsų veiksmų, iš tikrųjų, moko juos vis labiau pasikliauti išorine kontrole ir poveikiu.
Dažniausiai autistiškų vaikų mokymas sukoncentruotas į tai, kad būtų mokoma visų būtinų įgūdžių ir elgesio būdų kiekvienai akademinei situacijai, kadangi autistiškiems žmonėms dažnai kyla sunkumų generalizuojant įgūdžius ir pritaikant išmoktus dalykus kitoje nei mokymo metu naudota situacijoje. Gaila, toks ugdymas reikalauja pernelyg didelių pastangų ir nėra efektyvus ilgalaike prasme. Vietoje to kur kas efektyviau mokyti to tipo elgesio, kuris, potencialiai, gali būti taikomas pačiose įvairiausiose situacijose. Prie tokio tipo elgesio priskiriami ir įgūdis valdyti savo paties elgesį.
Kas yra savo paties elgesio valdymas?
Gebėjimas valdyti savo paties elgesį – tai metodika, kurio metu žmogus mokomas atpažinti savo paties tikslinį elgesį ir fiksuoti savo tikslinio elgesio buvimą arba nebuvimą (Koegel, Koegel, & Parks, 1995).
Savo paties elgesio valdymas – tai naudinga technika siekiant padėti individualių ypatumų turintiems žmonėms, įskaitant autistiškus. Šis būdas leidžia pasiekti didesnės nepriklausomybės įsidarbinant, moksle, laisvalaikyje ir socialinėse situacijose. Technikų valdyti savo paties elgesį mokymas leidžia žmonėms kelti sau tikslus ir savarankiškai jų pasiekti, o taip pat sumažinti pagalbos iš pašalies poreikį.
Skirtingai nei mokant konkretaus elgesio konkrečiai situacijai, savo paties elgesio valdymas – tai abstraktaus įgūdžio mokymas, kuris gali būti taikomas skirtingomis aplinkybėmis.
Mokymas valdyti savo paties elgesį įrodė savo efektyvumą siekiant sumažinti netinkamą elgesį. Ši metodika gali būti taikoma ir žmonėms su raidos ypatumais, ir įprastos raidos žmonėms, vaikams ir suaugusiems, ir ja galima adaptuoti priklausomai nuo skirtingų skirtingų žmonių poreikių.
Kaip mokyti valdyti savo paties elgesį?
Koegel, Koegel ir Parks išskyrė penkis bendrus žingsnius mokant valdyti savo paties elgesį. Į šiuos žingsnius įeina: (1) apsibrėžti konkretų tikslinį elgesį; (2) nustatyti funkcionalų paskatinimą šiam elgesiui; (3) sukurti arba pasirinkti metodą ar prietaisą elgesio valdymui; (4) apmokyti mokinį naudotis prietaisu ar metodu valdyti savo elgesį; ir (5) apmokyti nepriklausomybės valdant savo paties elgesį. Kiekvienas iš šių žingsnių detaliau paaiškintas apačioje.
Konkretaus tikslinio elgesio apsibrėžimas
Pirmiausia, būtina aprašyti tikslinį elgesį taip, kad tas žmogus, kuris mokosi valdyti šį savo elgesį, o taip pat visi kiti žmonės, kurie jai ar jam padeda, galėtų nustatyti ir sutiktų su tuo, ar šis elgesys pasireiškė, ar ne. Pavyzdžiui, apibrėžimas “Gerai elgtis valgykloje” – pernelyg neaiškus ir išplaukęs, todėl gali būti įvairiausių interpretacijų. O štai “stovėti valgykloje eilėje, neliesti kitų mokinių, sėdėti prie stalo, kol nepabaigei valgyti” – tai žymiai konkretesnis elgesio aprašymas, jį galima stebėti, matuoti, ir skirtingi stebėtojai gali sutikti su tuo, ar jis buvo, ar ne.
Jei mokinys tik pradeda mokytis valdyti savo elgesį, geriausia išsirinkti patį paprasčiausią elgesį, kad vaikas galėtų pats lengvai pasiekti tikslo ir gauti apdovanojimą. Po to kai mokinys pasiekė sėkmę, galima imti mokyti ir kitų elgesio tipų.
Funkcionalaus paskatinimo šiam elgesiui nustatymas
Pagal savo apibrėžimą, paskatinimas – tai, kas padidina elgesio, po kurio buvo suteiktas paskatinimas, dažnį. Tai, kas yra paskatinimas, yra labai individualu. Geriausias būdas nustatyti reikšmingą paskatinimo priemonę – leisti žmogui pačiam jį išsirinkti. tačiau, parinkti tinkamą paskatinimo priemonę būna sunku. Tokioms situacijoms egzistuoja skirtingos strategijos. Pirmiausia, galima stebėti mokinį ir atkreipti dėmesį į tai, ką jis daro ir ką renkasi. Antra, galima išanalizuoti galima elgesio funkciją, šioje funkcijoje gali slypėti atsakymas, kas galėtų būti funkcionalia paskatinimo priemone. Pavyzdžiui, jei probleminis elgesys yra būdas išvengti sunkios užduoties ar pamokos, tai galimybės gauti laisvo laiko bus logiškas elgesio paskatinimas.
Pradžioje labai svarbu, kad paskatinimas būtų suteikiamas kiekvienąkart, kai vyksta tikslinis elgesys, ir mokinys jį fiksuoja valdydamas savo paties elgesį. Be to, galima padaryti taip, kad mokiniai patys pasiimtų savo paskatinimą be pašalinių pagalbos.
Metodo ar prietaiso elgesio valdymui parinkimas
Metodai ar prietaisai savo paties elgesio valdymui būtini, nes mokiniui reikia ko nors matomo ir jaučiamo, kad galėtų užfiksuoti savo elgesį. Tai gali būti tiesiog lapas su nupieštais kvadratėliais, kuriuose mokinys deda varnelę kas kartą, kai jis įvykdo savo elgesio tikslą. Arba mokinys gali klijuoti lipdukus į mažą užrašų knygelę, kurią nešiojasi su savimi. Arba mokinys ant diržo gali nešioti mechanišką skaitliuką ir spausti jį kaskart, kai pastebi reikiamą elgesį. Arba jis gali naudotis programėle ar specialiu prietaisu, kuris leidžia garsinį signalą kas tam tikrą laiko intervalą, ir tuomet mokinys pasižymi, vykdo jis elgesio tikslą ar ne.
Parenkant metodą arba prietaisą svarbu atsižvelgti į esamą vaiko turimo įgūdžio lygį, paprastumą naudojime, kiek patogu prietaisą nešiotis su savimi (svarbu, kad savo paties elgesio valdymas vyktų skirtingomis sąlygomis), kiek šis metodas atitinka amžių, kokios būtent elgesio rūšys yra tikslinės. Pavyzdžiui, planšetė vargu bau tiks užsiėmimams sporto salėje.
Mokinio apmokymas naudotis prietaisu ar metodu valdyti savo elgesį
Dažniausiai, mokymo pradžioje pedagogas naudoja modeliavimą, tam, kad parodytų vaikui kaip naudoti šį metodą. Pagrindinė užduotis šiam žingsniui – išmokti teisingai atpažinti ir pažymėti ar tikslinis elgesys buvo, ar ne. Mokinys gauna paskatinimą ne už tikslinį elgesį, o už tai, kad jis teisingai fiksuoja duomenis apie savo elgesį.
Mokiniui suteikiama pagalba parodyti tikslinį elgesį, o po to pažymėti, kad jis buvo. Tam, kad nebūtų skatinamas probleminis elgesys, pedagogas suteikia didesnį paskatinimą už tikslinio elgesio fiksavimą, ir mažesnį paskatinimą už fiksavimą, kai tikslinio elgesio nebuvo. Mokymas stebėti savo elgesį, kaip ir bet koks kitas mokymas, reikalauja individualaus požiūrio. Tačiau, svarbu, kad mokinys išmoktų stebėti savo elgesį realiose kasdienėse situacijose.
Įdomu tai, kad tyrimai rodo, kad net jei žmonės ne iki galo teisingai žymi to ar kito elgesio buvimą, tai vis tiek teigiamai veikia jų elgesį. Tačiau būtina, kad pedagogai užtikrintų dvi sąlygas:
– Mokinys turi suprasti metodiką.
– Mokinys neturėtų sukčiauti, kad gautų paskatinimą.
Atidus pedagogo žvilgsnis iš šono padeda išpildyti abi sąlygas.
Nepriklausomybės valdant savo paties elgesį apmokymas
Šioje stadijoje pedagogas ima mažinti savo pagalbą ir leidžia mokiniui stebėti savo elgesį ir skatinti save patį. Darbas ties šio žingsniu atrodo taip:
– Pagalba valdyti savo paties elgesį palaipsniui mažėja.
– Laiko intervalai, kai vaikas valdo savo elgesį, didėja.
– Užrašų apie savo elgesį kiekis, už kuriuos galima gauti paskatinimą, didėja.
– Paskatinimo dažnis mažėja, atitinkamai savo elgesio stebėjimo laikas iki gaunant paskatinimą ilgėja.
– Mokinys mokomas gauti savo paskatinimą už savo elgesio valdymą savarankiškai.
Metodo taikymo pavyzdys
Adomas – devynerių metų berniukas, kuriam diagnozuotas autizmas ir sunkus intelekto sutrikimas. Jis labai aktyvus, savo ketvirtoje klasėje jis nuolat juda. Atlikus vertinimą paaiškėjo, kad Adomas (geriausiu atveju) sėdi prie savo suolo apie tris minutes. Adomo mokytojus ir tėvus neramina tai, kad tai mažina jo galimybes mokytis ir įsitraukti į ugdymo procesą. Jie nori pabandyti taikomosios elgesio analizės intervenciją, prieš imdamiesi svarstyti klausimą apie medikamentus hiperaktyvumo kontroliavimui. Buvo nuspręsta išmokyti Adomą valdyti savo paties elgesį. Kiekvienas žingsnis aprašomas žemiau.
1 žingsnis. Konkretaus tikslinio elgesio apsibrėžimas
Pradžioje Adomui buvo iškeltas vienintelis tikslas – likti savo suole. Nes pamokos trukmė jo klasėje buvo 20 minučių, o ilgalaikis tikslas Adomui – sėdėti prie savo stalo 20 minučių. Tam, kad paaiškintų ir apibrėžtų Adomui tikslinį elgesį, jam buvo paruošta nuotrauka, kurioje jis sėdi prie savo stalo su trimis kitais mokiniais.
2 žingsnis. Funkcionalaus paskatinimo šiam elgesiui nustatymas
Adomo stebėjimas labai greitai parodė, kad laisva galimybė judėti klasėje vaikui yra paskatinimas. Kadangi jis tiesiog greitai vaikščiojo klasėje, netrukdydamas kitiems, buvo nuspręsta, kad Adomas užsidirbs laisvo laiko, kurio metu galės vaikščioti po klasę.
3 žingsnis. Metodo ar prietaiso elgesio valdymui parinkimas
Adomas pažįstamas su įprastais virtuviniais laikmačiais. Jo tėvai sėkmingai naudojasi jais namuose, kad parodytų jam , kad laikas pereiti prie kitos užduoties. Buvo nuspręsta, kad virtuvinis laikmatis nurodys intervalą, kurio pabaigoje jis turės pastebėti savo elgesį. Be to, Adomas labai mėgsta filmukus. Todėl tuomet, kai jis ima fiksuoti savo elgesį (sėdėjimą už suolo), jis klijuos lipduką su mėgstamais filmukų herojais.
4 žingsnis. Mokinio apmokymas naudotis prietaisu ar metodu valdyti savo elgesį
Pradžioje mokytojos pasitelkė vieno iš Adomo klasiokų pagalbą modeliavimui. Taikant pagalbą Adomas žymėjo, ar jo klasiokas sėdi prie suolo (klijuodamas lipduką po fotografija, kur visi sėdi prie stalo, arba neklijavo jo). Kai Adomas teisingai pažymėjo 8 kartus iš 10, mokytojas ėmė naudoti laikmatį.
Pradžioje laikmatis buvo užstatytas dviem minutėms (viena minute trumpiau, nei įprastai išsėdi Adomas) įprastos pamokos metu. Mokytojas nenaudojo jokios fizinės ar žodinės pagalbos, kad pasodintų Adomą prie suolo pamokos metu. Kiekvieno intervalo pabaigoje Adomo klausdavo, ar jis sėdi prie stalo. Jei jis sėdėjo ir teisingai atsakydavo į klausimą, ar jis sėdi, jis gaudavo lipduką. Jei jis sėdėdavo ir atsakydavo teisingai, jam sakydavo, kad taip, tu sėdi ir gauni lipduką. Jis klijavo lipduką po fotografija, po to mokytojas sakydavo, kad jis užsidirbo pertrauką. Jam leisdavo vaikščioti po klasę vieną minutę.
Jei Adomas intervalo pabaigoje nesėdėjo, tai jį nuvesdavo prie suolo, bet ne sodindavo. Jo klausdavo, sėdi jis ar ne. Jei jis atsakydavo teisingai, kad nesėdi, tai jį gyrė ir paprašydavo sėsti ir imtis darbo. Po to Adomui sakydavo, kad jis liktų savo suole iki pamokos pabaigos.
5 žingsnis. Nepriklausomybės valdant savo paties elgesį apmokymas
Ilgainiui Adomas išmoko sėdėti suole ilgą laiką. Laiko intervalai palaipsniui buvo ilginami, ir po 6 savaičių jis galėjo likti suole 10 minučių, o kartas nuo karto net ir 15 minučių! Akademinių užduočių, kurias gaudavo Adomas, skaičius žymiai padidėjo. Kartu su 5 žingsniu bus toliau mokoma, kaip savarankiškai naudotis savo paties elgesio valdymo metodika. Nors Adomui iki šiol reikia, kad mokytojas ar lydintis asmuo ir toliau jam pasakytų, kai skamba laikmatis, jis ėmė tiksliau nustatyti savo elgesį.
Išvada
Savo paties elgesio valdymas – tai plataus panaudojimo būdas. Nors ji gali būti apibrėžta nuosekliu žingsnių laikymusi, labai svarbu išlaikyti individualų požiūrį, kuris padidintų sėkmės tikimybę. Taip pat svarbu, kad būdai valdyti savo paties elgesį nebūtų naudojami kaip individualios ugdymo programos pakaitalas. Visi užsiėmimai ir ugdymo planai visiems vaikams turi būti įdomūs, o jų tikslai turi būti reikšmingi.
Šaltinis: https://www.iidc.indiana.edu/irca/articles/dont-forget-about-self-management.html