Autistiškas vaikas – tai mįslė, kurią visi mes: tėvai, mokytojai, vaiko artimieji bandome įminti. Bėda ta, kad kartais ši užduotis būna sunkiai įveikiama. Mes net nežinome apie tikruosius autizmo spektro sutrikimų turinčio vaiko gebėjimus, nes jis paprasčiausiai su mumis nebendradarbiauja. Tokiu būdu vaikas mums neparodo tai, ką jis iš tiesų moka.
Blogiausia tai, kad vaikas dažnai net neleidžia mums jo mokyti – parodyti, papasakoti, paaiškinti… Jis užsiima tik tuo, kas jam įdomu ir patinka, ir klyksmais bei kumščiais pasiekia, kad visi nuo jo atstotų.. Taigi, tam, kad įmintume šią mįslę, mums reikia stebuklingo rakto – vaiko elgesio kontrolės arba „Valdančiojo kontrolės” (Instructional Control).
Daugelis problemų, kurios trukdo tėvams ir vaiko artimiesiems užmegzti su juo gerus santykius ir išmokyti jį, būtent ir atliepia „Valdančiojo kontrolei”:
- Kaip padaryti, kad vaikas neišbėgtų į gatvę?
- Kaip padaryti, kad jis sėdėtų pamokų metu?
- Kaip padaryti, kad jis atsakinėtų į jam užduodamus klausimus?
- Kaip padaryti, kad jis tuštintusi į klozetą, o ne į kelnes?
- Ir daugelis kitų dalykų, kuriuos autistiškas vaikas daro taip, kaip jis nori.
Visos šios problemos tai „Valdančiojo kontrolės” nebuvimo simptomai. Todėl pasiekti „Valdančiojo kontrolę” yra pagrindinė autistiško vaiko mokymo dalis. Be jos mes bejėgiai, ir negalime niekuo vaikui padėti. Kol mes negalime padėti vaikui nugalėti save ir savo nuosavus norus ir pradėti bendradarbiauti, mes negalime užtikrinti apčiuopiamo jo raidos progreso.
Robertas Šramas (Robert Schramm, ВСВА), vienas pagrindinių taikomojo elgesio analizės specialistų, siūlo kelių žingsnių metodą, kaip įgyti „Valdančiojo kontrolę”. Šiuos žingsnius gali drąsiai eiti ir tėvai, ir pradedantys ABA terapeutai, norintys užmegzti bendradarbiavimą su autistiškais vaikais. Visų šio metodų pritaikymas leidžia pasiekti, kad ateityje jau nebereikės nuolatos kontroliuoti vaiko elgesio. Vaikas savo noru rinksis bendradarbiavimą ir socialinę interakciją – be papildomų Jūsų pastangų.
Tačiau kaip ir kiti elgesio metodai – tai nėra stebuklinga lazdelė, tai – mokymo procesas, darbas, kuris reikalauja koncentracijos, jėgų ir visų be išimties intrumentų ir etapų pritaikymo.
Pirmas žingsnis, norint pasiekti „Valdymo kontrolę“ – parodykite vaikui, kad tik jūs kontroliuojate tuos objektus, kuriuos jis nori turėti ar su jais žaisti, ir tik jūs sprendžiate, kada vaikas gali juos gauti. Viskas, ką jūsų vaikas mėgsta veikti ir žaisti, kai yra vienas, yra potencialus pozityvaus jo elgesio „pastiprintojas“, todėl šių dalykų kontroliavimas būtinoji dalis norint pasiekti „Valdančiojo kontrolę“. Tai nereiškia, kad reikia atimti iš vaiko visus gyvenimo džiaugsmus ir visus mėgstamiausius užsiėmimus. Greičiau tai reiškia, kad vaikas išmoks tikėtis gauti šiuos daiktus/užsiėmimus, jei jis tinkamai elgsis ir atliks paprastas užduotis.
Pirmiausia reikia apsispręsti, kokius daiktus ir užsiėmimus vaikas gali gauti laisvai, ir ką jis turi padaryti tam, kad jūs nuspręstumėte leisti jam šią laisvę. Pradėkite nuo to, kad pereikite per namus ir surinkite visus mėgstamiausius vaiko žaislus/daiktus ir sudėkite taip, kad vaikas savarankiškai jų nepasiimtų (jei vaikas mažesnis – permatomi gerai uždaromi indai, jei didesnis – užrakinama spinta ar kambarys.
Nereikėtų naudoti jėgos ir vaiko virkdyti atimant mašinėlę ar žaislą, su kuriuo jis tuo metu žaidžia. Kai tik vaikas pabaigs žaisti ir paliks žaislą – pakelkite jį ir paslėpkite. Jei vaikas užsiėmė kažkokiu daiktu, žiūri jį, laiko, sukioja rankose – atsiminkite jis ir yra “paskatinimų dėžės” potencialus laimikis. Jei vaikas mėgsta kokius nors nuolatinius veiksmus – suptis supynėse, žiūrėti pro langą, šokinėti ant batuto – supynes užkelt, langą užbarikaduot, batutą į užrakinamą spintą po trim spynom. Atsekti motyvuojančius vaiką daiktus ir žaidimus – tai puikus būdas susipažinti su vaiku ir mums, tėvams, o taip pat pedagogams ir terapeutams. Tokiu būdu galime pastebėti ne tik begales galinybių kaip pasiekti, kad vaikas bendradarbiautų, tačiau panaudoti šias žinias ir vaiko iniciatyvai (Incidental Teaching – „Atsitiktinis“ (natūralus)/ epizodinis mokymas ), socialinių interakcijų stiprinimui ir gero elgesio skatinimui. Pradėti reikia nuo apribojimų laisvai pasiimti stimuliuojančius/motivuojančius daiktus ar veiklas, o vėliau panaudoti šiuos stimulus reikiamu laiku ir reikiamu būdu, pasiekiant, kad vaikas norėtų bendradarbiauti ir tokiu būdu pasiektų žymiai geresnių rezultatų besimokydamas.
Šaltinis: http://knospe-aba.com/cms/us/