Dažnai, kai vaikui šeimoje nustatomas autizmo spektro sutrikimas, tokių vaikų mamos visa galva panyra į aiškinimąsi apie visas įmanomas terapija, vežioja savo vaiką pas gydytojus ir specialistus, moko vaiką namuose. Tokių moterų vyrai, dažniausiai, stengiasi išreikšti savo palaikymą, tačiau kartais atrodo, kad jie nesistengia įgyti gilesnių žinių apie autizmą ir pernelyg neskuba dalyvauti terapijos įgyvendinime. Daugelyje forumų moterys klausia: kaip į autistiško vaiko gyvenimą įtraukti tėtį taip, kad jis suartėtų su savo sūnumi ar dukra, tačiau tuo pačiu tiesiogiai ar netiesiogiai neapkaltinant vyro tuo, kad jis „blogas tėvas”?
Į šį klausimą atsako daktaras Robertas Naseef ir daktarė Cindy Ariel.
Daktaras R. Naseef:
Šis klausimas, užduodamas daugelio moterų, atsiradusių panašioje situacijoje. Po to, kai vaikui nustatoma diagnozė daugelis motinų patiria gilios vienatvės jausmą. Aš manau, tai susiję su bendra tendencija, kad vyrams ateina nelengvi laikai, kai jie susiduria su dalykais, kurių jie negali ištaisyti. Jie jaučiasi bejėgiai ir nevykėliai, kai jiems nepakanka tiesiog dirbti, kad susitvarkytų su savo vaiko problemomis.
Jūsų vyras, greičiausiai, jaučiasi dar bejėgiškiau, nei Jūs pati. Šeimų, kuriose yra vaikas su poreikiais, dinamika turi tendencija sekti tokiu šablonu, kai tėvas susikoncentravęs į ilgalaikių problemų sprendimą, tokias, kaip finansiniai klausimai, tuo metu kai mama demonstruoja labiau emocines reakcijas, nes ji neša kasdienės vaiko priežiūros naštą. Mažiau įsitraukę į kasdienę vaiko rutiną, tėvai, dažniausiai, turi kur kas ilgiau užtrunkantį neigimo periodą, susijusį su vaiko sutrikimu ir su tuo susijusiais ateities padariniais. Kai tėvai visgi vienaip ar kitaip išreiškia savo jausmus, jie, dažniausiai, labiau linkę demonstruoti savo pyktį ar nusivylimą.
Interneto svetainėje apie tėvystę, Fathersnetwork.org, rašo, kad egzistuoja daug senų ir giliai įsitvirtinusių mitų apie tai, kad vyrai – tai grubūs, neekspresyvūs, pragmatiniai žmonės, kuriems nebūdingos stiprios emocijos ar gebėjimas rūpinti, kurie daugiau laiko visuomet leidžia darbe, nei šeimoje. Daugybė straipsnių ir fotografijų šioje svetainėje griauna šiuos mitus. Jūs galite paskaityti kelias ištraukas, esančias šioje svetainėje, kurias parašė tėvai, kurie augina autistiškus vaikus.
Neseniai konsultavau vieną mamą, kuri pareiškė vyrui, kad jei jis iš tiesų ją myli taip, kaip sako, tai jis kelis kartus su ja nueis į užsiėmimus su jų vaiku. Jai to reikėjo ir ji laikėsi savo. Jis atėjo, ir buvo laimingas, kad tai padarė. Gali būti, jis galvojo apie autizmą tiek pat daug, kaip ir ji, tačiau visą tai laikė savyje. Jis buvo labai ekspresyvus, kalbėdamas apie tai, kokį didelį darbą daro jo vaikas, tačiau tuo pačiu metu buvo nuginkluotas savo vaiko progresu.
Vienas tėvas pasakė man, kad jie niekada ir nieko neskaitė apie autizmą ir nesilankė jokiuose susitikimuose ar susirinkimuose, seminaruose iki tol, kol jo žmona nebuvo priversta išvažiuoti iš miesto savaitgaliui dėl laidotuvių. Likęs namie su savo vaiku, jis galiausiai suprato, kaip išties atrodo kasdienis jo žmonos ir vaiko gyvenimas, ir jis ėmė viską vertinti kitaip. Jis ėmė skaityti literatūrą ir lankytis įvairiuose renginiuose ir mokymuose.
Šie patarimai gali padėti. Vyrai kiek lėtesni, kai tai susiję su vaiko, turinčio raidos ar kitų sutrikimų, auklėjimu, tad nenusiminkite. Aš kaip dabar atsimenu tą gumulą gerklėje, kai aš tik pažiūrėjau į medžiagą skaitymui apie autizmą ir negalėjau įveikti net pirmos pastraipos. Tegu Jūsų vyras žino, kad Jūs labai jį vertinate, ir leiskite jam suprasti, ko būtent iš jo norite ir tikitės.
Daktarė Cindy Ariel:
Kiekvienas susitvarko su savo tėvo pareigomis savaip, ir šie skirtumai gali būti labiau išreikšti šeimoje, kur auga vaikas, turintis ypatumų. Vienam ar abiems tėvams įprasta situacija, kai jie visa galva panyra į autizmo pasaulį po to, kai ši diagnozė nustatyta jų vaikui. Egzistuoja tiek daug visko, ką būtina išmokti, ir taip mažai laiko, kad pažintume savo vaiką ir tikruosius jo poreikius.
Pasirengimas pagalbai iš Jūsų vyro jau yra pozityvus žingsnis, ir jo ne pernelyg aktyvus dalyvavimas šiame etape nebūtinai reiškia nenorėjimo dalyvauti apskritai. Jūsų vyras turi priprasti prie vaiko ir pažinti jį savaip ir savo nuosavu tempu.
Jūsų vyro palaikymas ir skatinimas, kad jis aktyviau dalyvautų Jūsų mažylio gyvenime, neturi turėti jokio kaltinimo ar priekaištų. Pasistenkite, kad Jūsų vyras žinotų apie Jūsų vaiko gyvenimo įvykius ir tai, ką Jūs sužinote apie mažylį ir autizmą. Palikite kai kurią spausdintą informaciją Jūsų vyro matymo lauke, kad jis galėtų paimti ją ir perskaityti laisvu metu. Ir toliau skatinkite pozityvų šeimos bendradarbiavimą, kai tik tai yra įmanoma ar pasitaiko tokia galimybė.
Karts nuo karto Jūs galite jausti nusivylimą ir skriaudą dėl to, kad visą darbą darote savarankiškai, ir iš tiesų tai gali tęstis gana ilgą laiką. Jūs galite pademonstruoti didesnį nei Jūsų vyro gebėjimą susidoroti su visais sunkumais, kurie neišvengiami, kai Jūsų vaikas turi autizmo diagnozę. Jei Jūsų vyras jaučia ar patiria ypatingus sunkumus priimant Jūsų vaiko diagnozę, tai, gali būti, Jums gfali padėti tam tikros konsultacijos ir terapijos. Tačiau pradžioje pabandykite švelniai pastūmėti jį link pokalbio apie tai, ką Jūs ir jis jaučiate dėl Jūsų vaiko sutrikimo. Gali būti, kad po to Jūs galėsite judėti toliau. Žinoma, Jūs galite jam paaiškinti, kaip jo iš šalies atrodantis nesidomėjimas arba nedalyvavimas verčia jus jaustis, tačiau niekuo jo nekaltinkite!
Šaltinis: http://autism.about.com