Kartais atrodo, kad vis dar egzistuoja painiava tarp “socialinių gebėjimų” ir jų lygio, kalbant apie autistiškus. Socialinių “gebėjimų” negalima painioti su socialiniais “interesais”. Atrodo, kad daugelis vis dar laikosi klaidingos nuomonės, kad autizmo spektro sutrikimą turintys žmonės nenori bendrauti. Stereotipiškas autistiško žmogaus paveikslas — uždaras, abejingas aplinkiniams žmogus. Nors kai kurie autistiški žmonės nerodo tradicinio noro palaikyti santykius su kitais žmonėmis, dauguma autistiškų žmonių išties turi labai aukštą socialinę motyvaciją. Nuo įprastos raidos žmonių juos skiria ne “socialinis interesas”, o jų “socialiniai gebėjimai”, kurie sukelia problemų užmezgant ir palaikant santykius.
Dauguma autistiškų vaikų deda milžiniškas pastangas, kad užmegztų kontaktą su kitais žmonėmis, jiems labai norisi turėti draugų ir artimus santykius. Nelaimei, užmegzti ir palaikyti santykius jiems labai trukdo sunkumai, susiję su kitų žmonių minčių, jausmų ir požiūrio supratimu, socialinio konteksto ir nerašytų socialinių taisyklių suvokimu, sunkumais keičiantis replikomis ir pokalbio palaikymu.
Autistiškiems vaikams, net jie jaučia didelį poreikį santykiams, dažniausiai bus sunku pritapti. Jiems sunku koordinuoti abiupusius žaidimus, palaikyti tikslinį bendravimą, suvaldyti pokalbį kilus nesusipratimui. Jie gali suprasti šiuos savo sunkumus ir stengtis žaisti šalia, bet ne grupėje, arba jie gali nežinoti apie šias savo problemas ir bandyti dominuoti žaidime. Jie gali nesuprasti socialinių ribų ir dėl to elgtis pernelyg įkyriai arba labai daug vadovauti žaidimo metu. Jie gali negebėti žaisti paeiliui arba nesuprasti socialinių žaidimo taisyklių. Dažnai jie bando diktuoti ką, kada ir kaip žaisti. Dažnai jie mano, kad kiti nori žaisti lygiai taip pat, kaip jie, ir jie nesupranta, kad kiti vaikai gali norėti kažko kito, ir kad jie taip pat turi prisidėti prie žaidimo reguliavimo. Augant vaikui šis negebėjimas atsižvelgti ir bendradarbiauti su bendraamžiais žaidimo metu pradeda erzinti kitus vaikus, kurie ima vengti arba tyčiotis iš autistiško vaiko.
Taigi, pagrindiniai autizmo skirtumai susiję su “socialinėmis galimybėmis”, o ne “socialiniais interesais”. Dėl to mes turime suteikti šiems vaikams daugkartines galimybes tam, kad jie gebėtų:
- Atpažinti ir “perskaityti” kitų žmonių ketinimus ir požiūrį.
- Atpažinti ir “perskaityti” neverbalinius signalus.
- Inicijuoti ir palaikyti pokalbį, abipusį bendravimą.
- “Nuskaityti” nerašytas taisykles konkrečiame kontekste.
Be šių įgūdžių vaikas bus bejėgis tokiam painiam “santykių” su kitais pasaulyje. Panašus bejėgiškumas sukelia labai stiprų nerimą, kylantį socialinėse situacijose, kuris po kelių metų, praleistų bandant “įsipaišyti į situaciją” ir “aš visiškai to nesuprantu”, pereina į sunkią depresiją.
Net jei vaikas nerodo didelio susidomėjimo santykiais, šie įgūdžiai būtini “adaptacijai” ir gyvenimui kartu su kitais vardan laisvalaikio, darbo ir sėkmingo gyvenimo mūsų itin socialiniame pasaulyje. Vis dėlto, mes turime įsiklausyti ir gerbti vaiko socialinius norus (socialinio intereso lygį). Dauguma vaikų nesuinteresuoti bendrauti, daugelį bendravimas su kitais žmonėmis vargina. Leiskite vaiko socialiniam interesui apspręsti, koks kontaktų lygis su kitais žmonėmis jam tinka. Neverskite jo bendrauti daugiau, nei diktuoja jo socialiniai interesai. Nes tai gali sukelti sunkumų ir išsekimą, o rezultate bendravimas su kitais žmonėmis ims vaikui asocijuotis su negatyvia patirtimi.
Kai vaikai taps suaugusiais, tai jų gyvenimo kokybė priklausys ne nuo akademinių įgūdžių, o nuo socialinio funkcionavimo šiame pasaulyje. Dauguma autistiškų žmonių gali gauti atestatą, bet negali išsilaikyti darbe, kadangi nesusidoroja su socialiniais darbo vietos reikalavimais. Mes turime padaryti socialinius santykių įgūdžius prioritetu mokant tokius vaikus, suteikti jiems instrumentus sėkmingam bendravimui su kitais žmonėmis. Nuo ankstyvojo amžiaus į vaiko ugdymo planą turi būti įtrauktas socialinių įgūdžių ugdymas.
Suteikite tokiems vaikams daugkartines reguliarias galimybes bendrauti: susitikimus žaisti su kitu vaiku prižiūrint suaugusiam, laisvalaikio grupes, skautus, šokio būrelius, adaptuotus sporto užsiėmimus ir kitas socialines situacijas, kuriose vaikas mokysis ir praktikuosis socialinius įgūdžius. Mokyklose tiesiog gyvybiškai svarbios lydinčiojo asmens paslaugos bendraujant su bendraamžiais ir bendraamžių mentoriavimo programos, mes turime mokyti socialinių įgūdžių realiose socialinėse situacijose. Tegu santykių su kitais žmonėmis mokymas taps esminiu prioritetu, kad vaikas jaustųsi saugiai, maloniai ir kompetentingai socialiniame pasaulyje.
Nedidelis įspėjimas tėvams. Nepainiokite savo nuosavų norų, kad vaikas būtų bendraujantis ir turėtų daug draugų, ir paties vaiko norų. Labai dažnai vaikai neturi tokių pačių poreikių santykiuose kaip jūs. Kai kuriems vaikams tai tinka, kitiems ne. Kai kuriems vaikams reikia nedidelių socialinių kontaktų, susijusių su jų mėgstamiausiais užsiėmimais, temomis arba interesais. Kitiems vaikams reikia dažnų ir ilgalaikių socialinių kontaktų.
Taip pat pasistenkite niekada nemesti vaikų į nestruktūruotas situacijas “pažaisti su kitais vaikais”. Labiausiai tikėtina, tai prives prie to, kad vaikas pasijus nepakankamai kompetentingas, nes nežino, kaip elgtis bendraamžių grupėje. Mes dažnai darome klaidas manydami, kad reikia tiesiog kiek įmanoma daugiau mesti vaiką į socialines grupes, ir tuomet socialiniai įgūdžiai pas vaiką ugdysis savaime. To nebus. Pradėkite nuo mažiau: tiesiog susitikimų su vienu vaiku su iš anksto apgalvotais žaidimais, kai vaikui bus paprasčiau užmegzti santykius. Tegu visos socialinės situacijos būna paprastos, suplanuotos ir trumpos. Atminkite, kad bandymai bendrauti su kitais žmonėmis atima labai daug psichinės vaiko energijos. Pradėkite nuo paprastų situacijų, palaipsniui didinkite jų kiekį ir trukmę, taip pat įvairovę ir leiskite vaikui nustatyti, koks bendravimo kiekis jam tinkamiausias.
Šaltinis: Autism Discussion Page