Mokymo stilius
Mokant vaikus, turinčius raidos sutrikimų, ypatingą reikšmę šio proceso efektyvumui turi mokymo stilius. Vieni pagrindinių dalykų, į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį, būtų šie:
- Net gerus verbalinius įgūdžius turintys vaikai gali turėti sunkumų, kai reikia suvokti greitu tempu dėstomą mokytojo informaciją. Čia didelę reikšmę turi ir stipriai pagelbėti gali papildoma vizualinė medžiaga, susijusi su dėstomu dalyku, arba galimybė tiesiogiai patirti (per bandymus) mokomą dalyką.
- Ryškus, gyvas, emocingas mokymo stilius, prisotintas palyginimų ir skirtingų intonacijų, gali sugluminti autistišką vaiką arba jį suklaidinti. Tokiu būdu autistiškas vaikas gali pamesti pagrindinę pateikiamos informacijos mintį.
- Reikėtų vengti vaizdingos, perkeltinės kalbos, kuri gali supainioti vaiką.
- Patartina naudoti aiškias, tikslias taisykles. Pavyzdžiui, aiškiai apibrėžti, kada negalima kalbėti. Būtų idealu, jei šios taisyklės būtų atspindėtos vizualiai.
- Kai kuriems autistiškiems vaikams sunku priimti sprendimus. Taigi, kai vaikui reikia pasirinkti, būtų geriau, jei jis gautų uždarą klausimą su dviem pasirinkimo galimybėmis. Pvz., „Tu nori a ar b?“, o ne „Ko tu nori?“. Kai vaikas išmoks rinktis iš dviejų galimybių, galima siūlyti tris ir t.t. iki tol, kol jis išmoks pasirinkti laisvai ir pats.
Dėmesio problemos
- Vaiko dėmesio koncentracija klasėje gali susilpnėti dėl begalės dėmesį blaškančių stimulų klasės aplinkoje. Vaikams, turintiems raidos sutrikimų, kartais sunku „atfiltruoti“ blaškiklius, ypač tokius, kuriems jie turi padidintą sensorinį jautrumą. Pvz., vaikas gali būti jautresnis triukšmui ar kvapams.
- Mokytojams gali būti sunku atkreipti autistiško vaiko dėmesį į dėstomą dalyką dėl siauro, kaip dažnai būna, autistiško vaiko interesų spektro. Todėl naujus dalykus jiems reikėtų pateikti kuo paprasčiau, aiškiau, ir įdomiau (motyvuojančiai).
Vaikai, turintys raidos sutrikimų, žymiai labiau bendradarbiaus, jei:
- Pamokos bus bent kiek susijusios su tuo, kuo vaikas domisi. Pavyzdžiui, matematines užduotis, susijusias su greičiu ir atstumu, galima pateikti užduotyse su traukiniais (jei vaikas domisi ir mėgsta traukinius);
- Pamokos turi būti organizuojamos taip, kad pirmiausia vaikas galėtų pakartoti tai, ką žino, ir tuomet pereiti prie naujos informacijos. Tai yra, mokantis vaikas turi būti sėkmingas, tuomet naują dalyką jis žymiai geriau ir lengviau įsisavins. Todėl reikėtų sukurti situacijas, kai pradžioje vaikas atsakytų teisingai ir pajustų, kad jis gali ir moka. O tik tuomet palaipsniui užduotis sunkinti.
- Užduočių vykdymas vaikui turi asocijuotis su kažkuo motyvuojančiu, t.y., už bendradarbiavimą pamokų metu vaikas turėtų būti skatinamas. Socialinis paskatinimas būtinas (pagyra, šypsena), tačiau papildomai gali reikėti vadinamųjų „dirbtinių“ arba „tiesioginių paskatinimų“. Žinoma, tai turi netrukdyti kitiems klasės mokiniams, todėl tai, ką gauna vaikas turėtų nedominti arba mažai dominti jo bendraklasius (nebent yra sukurta bendra skatinimo sistema visai klasei). Pavyzdžiui, vaikas gali mėgti tvarkytis, tuomet kaip paskatinimas jam puikiai veiks galimybė sudėti gražiai knygas ar nuvalyti lentą. Vaikui gali patikti kelio ženklai, tad po pamokos ar po sunkesnės užduoties jam galima leisti pastudijuoti kelio ženklus.
- Pamokos turi būti pateikiamos taip, kad vaikui būtų labai aišku, ką ir kiek jis turi padaryti. Tam galima naudoti specialiai jam skirtus „darbinius“ lapus. Pavyzdžiui, jei klasė dirba pagal vadovėlį, ir mokinių prašoma atsakyti tik į kelis klausimus (sakykime, 1, 4, 5, 6), tačiau knygos puslapyje yra ir kiti klausimai (į kuriuos nereikia atsakyti), autistiškas vaikas gali imti justi nerimą dėl praleistų klausimų ir nebesusikoncentruoti į užduoties atlikimą. Kad išvengtumėte tokios situacijos, galima paruošti vadinamuosius darbinius lapus, kuriuose būtų išvardyti tik tie klausimai, į kuriuos vaikai turės atsakyti, ir vaikas galės atsakinėti iš šio lapo (be praleistų klausimų).
- Reikia labai aiškiai apsibrėžti, kaip ir kada bus baigta užduotis. Kai kuriems autistiškiems vaikams gali būti labai sunku nutraukti veiklą, kai ji pradėta, t.y., nebedaryti užduoties (kol ji nepadaryta iki galo) arba pereiti nuo vienos užduoties prie kitos. Patirtis rodo, kad kai vaikui duodama užduotis su aiškiu laiko limitu (kiek laiko jis gali/turi ją daryti) tai padeda išvengti probleminio elgesio.
Motyvacija
- Autistišką vaiką kartais sunku sumotyvuoti naudojant įprastus socialinius paskatinimus (šypsena, pagyra), todėl kai papildomai naudojamos „realios“ arba „dirbtinės“ motyvacinįs priemonės, pavyzdžiui galimybė užsiimti norima veikla, pažiūrėti kelio ženklus, pažiūrėti nuotraukas ir pan., mokymas gali tapti efektyvesniu
- Dauguma raidos sutrikimų turinčių vaikų nemato prasmės užsiimti veikla, kuri jų nedomina, todėl jie gali tiesiog atsisakyti joje dalyvauti.
- Pageidautina, kad mokymosi procesas būtų sudėliotas atsižvelgiant į vaiko individualius ypatumus ir pomėgius.
Grupinės užduotys
Kaip žinia, vaikams, turintiems autizmo spektro sutrikimų, mokymasis grupėse gali būti sunkus. Taip yra todėl, kad dažniausiai autistški vaikai patiria sunkumų tokiose srityse, kaip:
- Kitų žmonių išklausymas ir jų nuomonės priėmimas
- Aiškus savo nuomonės apibrėžimas ir išaiškinimas
- Derybos, siekiant išspręsti problemą
- Nuomonių skirtumų suvokimas
- Taip pat ten, kur reikia pragmatinių įgūdžių, tokių kaip:
- Eiliškumo laikymasis;
- Terminų laikymasis;
- Atitinkamų elgesio taisyklių laikymasis
- Asmeninės erdvės ar atstumo laikymasis (kaip arti prie kitų žmonių galima stovėti ar sėdėti).
- Idėjų pasikeitimas ir bendras mokymosi priemonių naudojimas
- Konstruktyvios kritikos priėmimas ir pakantus požiūris renkantis idėjas ar sprendimus, kuriuos pasiūlė kiti žmonės
Aiškiai apibrėžtos taisyklės grupinėje veikloje ir labai aiškiai paskirstyti „vaidmenys“, už ką atsakingas vaikas, už ką jo klasiokai, ką turi padaryti jis, ką daro jo klasiokai ir pn., padeda spręsti problemas susijusias su grupine veikla.
Įgūdžių apibendrinimas (pritaikymas)
Autizmo spektro sutrikimų turintiems vaikams dažnai labai sunku apibendrinti įgytas žinias ir pritaikyti jas kitose situacijose (ne išmoktose). Todėl tokiam vaikui gali būti sunku jei:
- Informacija pateikiama kitoje pamokoje
- Informacija pateikiama kitame kabinete
- Informaciją pateikia kitas žmogus
- Informacija buvo pateikta anksčiau, bet kitame kontekste
- Buvo įvesti nedideli (kitiems dalyviams neesminiai) pakitimai užduotyje
- Anksčiau buvo naudojamos kitos žodžių formos
Tarp „žinomos“ ir „nežinomos“ arba „naujos“ mokymosi medžiagos turi būti labai aiški riba. Bus naudinga, jei:
- Mokomoji medžiaga bus pritaikoma daugelyje skirtingų situacijų ir kontekstų (jei per lietuvių mokomasi raidžių per matematiką galima jas suskaičiuoti, o per dailę – nupiešti ir pan.)
- Aiškiai sakyti tai, KĄ vaikas turi padaryti, o ne ko nedaryti: „Tomai, sėsk ant kėdės“, o ne „Neik ten, nedaryk to“ ir t.t.
- Atsiminti, kad „parodyti“ kur kas naudingesnė taktika nei „pasakyti“.
Taip pat reikia atsiminti, kad dalis raidos sutrikimų turinčių vaikų lėtesni, ir užduotis jie gali atlikti savo tempu arba atvirkščiai, spręsti užduotis itin greitai, pridarydami begales klaidų. Todėl planuojant pamokos/užduoties laiką, tam, kad vaikas būtų pažangesnis, reikia atsižvelgti į jo tempus.
Paruošta pagal: http://www.autism-inclusion.com ir http://sen-autistic-spectrum-schools-2010.pdf