Kartais mokant kurio nors įgūdžio vaiką, turintį raidos sutrikimų, atrodo pakliuvai į užburtą ratą arba duobę, iš kurios niekaip nepavyksta pradėti lipti į viršų. Įprastos raidos vaikai būna užsispyrę, autizmo paliesti tikrai ne mažiau… Kaip padėti vaikui žengti pirmą žingsnį nemėgstamoje užduotyje ir tapti sėkmingu arba kaip gi pasinaudoti jo „elgesio impuslu“? Šiame straipsnyje pasitelkiamas elgesio analitikės Tameika Meadows, BCBA, pasakojimas apie vieną metodų, gerinančių bendradarbiavimą su autistišku (iš tiesų, tai su bet kuriuo) vaiku.
„Elgesio impulsas“, kartais vadinamas „Elgesio momentu“ (Behavioral Momentum) — tai eilė prašymų, kuriuos labai didelė tikimybė, kad vaikas įvykdys, tam, kad būtų padidinta tikimybė, jog vaikas įvykdys prašymą, kurio kitomis aplinkybėmis jis greičiausiai neatliktų (Ray, Skinner & Watson, 1999). Skamba painiai? Tuoj išsiaiškinsim. Nes skamba sudėtingai, bet veikia puikiai! 🙂
„Elgesio impulsas“ — tai vienas АВА terapijos terminų, kuris visiškai atitinka savo pavadinimą. Egesio impulsas reiškia, kad Jūs palaipsniui „auginate“ impulsą iki to, ką norite, kad vaikas padarytų, siūlydami jam visiškai paprastas ir vaikui patinkančias instrukcijas, kurias jis greičiausiai tikrai atliks. Kitaip sakant, Jūs pradedate sąveikauti su vaiku ne nuo to, ko JŪS iš jo norite, o nuo to, ką jis beveik neabejotinai padarys.
Atrodytų, tai labai paprastas ir akivaizdus principas, ir visi jį ir taip žino, teisingai? Neteisingai.
Teko matyti ir specialistų, ir tėvų, kurie nuolat ir nuolat kartoja vieną ir tą pačią klaidą. Vos priėję prie vaiko, jie viena po kitos beria instrukcijas ir užduotis. Ir kiekvieną kartą tai kažkas, kuo vaikui nepatinka užsiimti. Po to vaikas atsisako bendradarbiauti (naudodamas kalbą arba verksmą), prasideda „kova dėl valdžios“, po to ateina skandalo eilė ir t.t. Iš tiesų, egzistuoja būdas užkirsti kelią šiam nemaloniam elgesio ciklui.
Jei sugaišite vos kelias sekundžių ir pasiruošite pasinaudoti elgesio impulsu, tai patys greičiausiai išvengsite daugelio nereikalingų rūpesčių ir veltui neeikvosite nervų, ypač, jei turite reikalų su vaiku, kuris linkęs „protestuoti“. Beje, keturmečiams įprastos raidos pypliams, gyvenantiems pagal principą: „Aš patikrinsiu, kada išvesiu tave iš kantrybės vien tam, kad man to norisi“ šis principas taip pat puikiai veikia.
Pirmiausia, ar Jūs žinote, kaip teisingai pateikti vaikui reikalavimus/ prašymus? Trumpas primintukas:
— Reikalavimai/ prašymai visuomet pateikiami tik teiginio forma. Neuždavinėkite vaikui klausimo, jei nesate pasiruošę neigiamam jo atsakymui. (Ne: „Ar noriu rengtis“, o „Eik rengtis“).
— Prieš ką nors sakydami būkite kiek įmanoma arčiau vaiko. Jei įmanoma – iš anksto užsitikrinkite akių kontaktą.
— Palaukite, kol įsitikinsite, kad vaiko dėmesys sutelktas į Jus.
— Kalbėkite kiek įmanoma aiškiau ir trumpiau. Teisinga: „Laikas eiti miegoti“. Neteisinga: „Nagi, jau laikas ruoštis miegelio, ir tik be visų šitų ašarų ir zyzimo šiandien, gerai? Jei aš sakau, kad laikas miegoti, vadinasi laikas miegoti“.
Pagalvokite apie tai, ką vaikas turi padaryti — tai Jūsų tikrasis tikslas. Pridėkite prie šio tikslo 1-3 sluoksnius, kol iki jo prieisite. Pavyzdžiui, jei aš noriu, kad Andrius sutvarkytų savo žaislus, aš galiu prieiti prie jo ir pasakyti: „Labas, Andriau, kaip tu čia gražiai žaidi!” (Andrius žiūri į mane). Tu puikiai į mane žiūri! Duok penkis! (Andrius duoda penkis). “Super! Tu tikras šaunuolis, gražiai penkis davei. O dabar susitvarkyk savo žaislus”. Kas įvyko? Vaikas pradėjo su Jumis bendradarbiauti (pažiūri, duoda penkis), bendradarbiaudamas ji jaučiasi vertinamas ir sėkmingas (Jūsų teigiama reakcija ir pagyros), todėl net ir gavęs sunkesnę ar mažiau mėgstamą užduotį jis iš inercijos toliau su Jumis bendradarbiaus. Kai kelis kartus sakai TAIP, pasakyti penktą kartą NE vien tam, kad parodytum užsispyrimą gerokai sunkiau, nei NE pasakyti iš karto. Čia kaip su automobiliu, jei jis pradeda važiuoti, net kai paspausite stabdyti, kurį laiką iš inercijos dar važiuos.
Taigi, paanalizuokime situaciją giliau. Pirmiausia, aš duodu Andriui kelis reikalavimus, kuriuos jis labai paprastai gali atlikti, ir aš tiksliai žinau, kad praeityje jis sėkmingai tai darė. Tiesa, kai kurie vaikai vengia akių kontakto. Todėl, jei Andrius turėtų šią problemą, aš jam duočiau kitą užduotį, pavyzdžiui, pamojuoti man sveikinantis arba apsikabinti. Tai, kaip ši technika atrodys praktikoje, priklausys nuo konkretaus vaiko ypatybių. Kiekvieną kartą pritaikymas turi būti labai individualus.
Ši technika ypač gerai tinka mokiniams, kurie žiojasi protestuoti, tereikia jiems pamatyti besiartinantį suaugusį. Savo tokiu elgesiu jie atskleidžia savo požiūrį: Jūs prie jų artinatės tam, kad sutrukdytumėte užsiimti kažkuo smagaus. Todėl. Labai svarbu girti vaiką už paprastų instrukcijų vykdymą, lygiai taip pat, kaip už sudėtingų. Atminkite, dabar Jūs kuriate grandinėlę impulsui.
Galiausiai, elgesio impulsas mažina tikimybę, kad Jūs vaikui tapsite atstumiančiu stimulu. Taip vadinamas daiktas, žmogus ar įvykis vaiko aplinkoje, kurio jis pradeda vengti, nes jis asocijuojasi su kažkuo nemalonaus. Pavyzdžiui, kai kuriems žmonėms stomotologas – atstumiantis stimulas. Taigi, jei vaikas žino, kad kiekvieną kartą, kai prie jo prieinate ar prisėdate šalia, Jūs duodate jam kažkokią užduotį ir ji dažniausiai nemaloni – labai greitai jis pradės bėgti kuo toliau, tereiks Jums pradėti link jo eiti. Elgesio impulsas gi suteikia Jums galimybę asocijuotis su komplimentais, pagyromis, kutenimu ir kt. smagybėmis, kas nenorėtų su tokiu žmogumi bendradarbiauti?
Tačiau ką gi daryti, jei Jūs pasiruošėt, ėmėtės veikti, o Jūsų „impulso grandinėlė“ ėmė ir sutrūko? Jūs duodate visiškai paprasta instrukciją, o vaikas jos nedaro… Ir kas dabar? O dabar Jūs jam suteikiate pagalbą, kad jis visgi tą visiškai paprastą instrukciją padarytų, o po to imatės kurti grandinėlę iš naujo. Pagalvokite apie tai kiek kitaip: Jei grandinėlė sutrūko net ir pradžioje – ji sutrūkusi. Neįmanoma šios grandinėlės tęsti, belieka pradėti iš naujo.
Tačiau ką daryti, jei Jūs mokote didesnių mokymosi sunkumų turintį autistišką vaiką, kuris ne tiek jau daug dalykų gali padaryti savarankiškai ir lengvai? Pabandykite ką nors iš šio repertuaro:
„Mėta, duok penkis!“ (Laikykite ranką visiškai prie pat vaiko, kad jis suprastų, ką reikia padaryti).
„Ačiū! Kutulio ataka! “ (Jūs kutenate vaiko pilvuką ir kaklą).
„Taip, dabar patrepsėkim!” (Atsistojate tiesiai prieš vaiką ir labai pabrėžtinai trepsite).
“Nuostabu! О dabar laikas į tualetą, eime!”.
Šaltinis: http://www.iloveaba.com/