Vadinamasis Atsitiktinis mokymas – vienas iš ABA mokymo metodų, tiesa, kad ir kaip būtų gaila, naudojamas palyginti retai, žymiai rečiau nei Mokymas atskirais blokais (Discrete Trial Teaching). Nors Atsitiktinį mokymą ABA terapeutai taiko jau daugiau kaip 30 metų. Šis metodas ypač puikus tuo, kad paremtas pirmiausia paties vaiko (mokinio) iniciatyva. O kaip žinoma, kai mokinys mokosi vadovaudamasis nuosava iniciatyva (motyvacija) – įgūdis įsitvirtina kur kas greičiau ir tvirčiau nei vykdant mokytojo užduotis.
Žinoma, iniciatyvą iššaukia patyręs terapeutas tinkamai manipuliuodamas vaiko aplinkoje esančiomis motyvacinėmis priemonėmis, ir pastiprindamas (paskatindamas) pageidaujamas reakcijas suteikdamas tą prašomą motyvacinę priemonę. Kalbant paprasčiau, jei vaiko aplinkoje bus daug dalykų )daiktų, žaidimų, veiklų), kurių jis labai norės, bet negalės gauti savarankiškai – jis bus priverstas kreiptis į suaugusį (terapeutą, mamą, tėtį ir bet ką, kas „valdo” motyvacines priemones), kad tai gautų. Tai yra, jis bus priverstas inicijuoti pokalbį, bendrauti. Tai, kad suaugęs po tinkamo vaiko prašymo duos jam tai, ko jis paprašė – sustiprins vaiko norą ateityje vėl kreiptis į kitą žmogų. Tokiu būdu kuriama teigiama bendravimo (kreipimosi į kitą žmogų) vertė.
Čia labai labai svarbu įsidėmėti, kad šios procedūros esminis dalykas – vaiko iniciatyva. Be jos procedūra praras bet kokią prasmę. Patyrusiam terapeutui atskirti ir išlaukti vaiko iniciatyvos palyginti paprasta, nepatyrusiam – tikrai sunku. Tačiau tai labai svarbu.
Štai dar keli patarimai (bendro pobūdžio. Labai svarbu atsiminti, kad kiekvienas atvejis yra individualus tad vaiko programa ir jam taikomos procedūros taip pat turi būti individualios) kurių reikia laikytis taikant Incidental Teaching procedūrą:
1. Sukurti sąlygas, kuriose terapeutas valdo motyvacines priemones. T.y., kambarys, kuriame dirbamas, pilnas visko, ko vaikas nori, bet savarankiškai (be suaugusio pagalbos) jis pasiekti negali. Pastaba: Tai turi būti daroma etiškai! Negalima vaiko erzinti, ar daikto laikyti rankose aukštai iškėlus, taip, kad vaikas nepasiektų. Motyvacinės priemonės – motyvacinės vaikui, o ne suaugusiam 🙂 Tai yra, visuomet atsižvelgiame į vaiko interesus ir atliekame motyvacinių priemonių vertinimą. Taip pat galima imtis vadinamojo komunikacinio vyliotinio (aprašyto mūsų programose), šiek tiek plačiau apie jį tikimės parašysim kituose straipsniuose.
2. Laukiame vaiko iniciatyvos į kokį nors stimulą (daiktą, veiklą)
3. Paprašome (taikant ABA metodiką) priimtinos/ mokomos komunikacinės reakcijos, paprasčiau sakant, prašome vaiko paprašyti priimtinu būdu, ne riksmu ar rodomjuoju pirštu, o kalba ar kita alternatyvia komunikacijos forma.
4. Duodame vaikui prašomą stimulą.
Konkretus pavyzdys:
Tomukas pamatė lego mašiną. Jis priėjo prie mamos ir parodė pirštu į mašinėlę. Mama pasakė „Ma-ši-na”. Tomukas pasakė „na”. Mama davė mašiną.
Kai įgūdis įsitvirtino: Tomukas pamatė mašiną, priėjo prie mamos, parodė pirštu ir pasakė „na”. Mama pasako „Ma-ši-na”. Tomukas pakartoja „ši-na”. Mama duoda mašiną.
Dar kitas kartas: Vaikas pamato mašiną. Prieina prie mamos „ši-na”. Mama sako „Ma-ši-na”. Tomas pasako „ma-ši-na”. Mama dudoa mašiną.
Pirmame etape kambaryje galima sudėti saldėsius, žaislus, knygutes, planšetę, aukštai lentynose, arba uždarytose permatomose dėžėse, taip, kad vaikas matytų, bet negalėtų pats paimti. Papidomi variantai – pradėti žaisti su vaiko motyvacine priemone, tačiau jam neduoti, arba duoti žaislą kitam žmogui (kurio jis turėtų prašyti). Primename, svarbu tai daryti etiškai; galima paslėptis kelias žaidimo dalis (detales), be kurių neįmanoma žaisti; įsikišti į paties vaiko stereotipinį žaidimą; pradėti žiūrėti/klausyti mėgstamą filmą ar muziką ir nutraukti (čia labai svarbu, kad tai neiššauktų isterijos) ir t.t.
Antrame etape laukiame vaiko iniciatyvos. Iniciatyva gali būti išreikšta žvilgsniu, gestu, rodomuoju gestu, atskiru garsu, žodžiu ar junginiu.
Labai svarbu, kol laukiama iniciatyvos, neduoti jokių instrukcijų ar žodinės pagalbos, siekiant iššaukti iniciatyvą!
Trečias etapas, po to, kai vaikas parodo iniciatyvą, suteikiame pagalbą (žodinę, gestą ar vaizidinę, priklausomai nuo numatytos individualioje vaiko programoje) sudėtingesnei komunikacijos formai (kurios mokome).
Ir galiausiai, paskutiniame etape suteikiame vaikui prašomą stimulą (daiktą, veiklą). Mokymo procesas vyksta tuo metu, kai vaikas gauna, ko paprašęs. Net jei vaikas nesugebėjo labai tiksliai pakartoti prašomo žodžio – suaugęs žodį turi pakartoti pats, ir duoti vaikui prašomą stimulą. Nereikia duoti jokio papildomo paskatinimo, pakanka to, kurio vaikas paprašė. Tyrimai rodo, kad stimulas, kurio vaikas nori savo iniciatyva, yra žymiai motyvuotesnis faktorius, nei paskatinimas, duotas suaugusioje, po įvykdytos instrukcijos.
Beje, šiuo metodu kai kurių įgūdžių išmokstama greičiau nei taikant DTT (mokymą atskirais blokais). Todėl mes savo programose šį metodą naudojame gana dažnai, taip pat prašome tėvelių, kad naudodamiesi mūsų paruoštais protokolais sudarytų kuo daugiau situacijų, kad vaikas bendrautų (kreiptųsi su prašymais) naudojant individualiai mūsų paruoštą Atsitiktinio mokymo protokolą. Juk mūsų tikslas ne išmokyti vaiką bendrauti su terapeutu, o išmokyti vaiką bendrauti su savo aplinkiniais: tėvais, broliais, seneliais, bendraamžiais ir t.t.
Kai kurie autistiški vaikai patiria sunkumų su iniciatyva. Tyrimai, kurie atlikti įprastos raidos vaikams, rodo, kad neurotipiniai (įprastos raidos vaikai) 124 kartus per valandą gali rodyti komunikacinę iniciatyvą, tuo metu kai autistiškų vaikų diapazonas svyruoja nuo 0 iki 40 per valandą. Todėl pirminiame etape mes dirbame su iniciatyvų kiekiu, o čia Atsitiktinis mokymas – Incidental Teaching, vienas efektyviausių metodų.
Sėkmės darbe!