Ne kartą teko matyti vaikų programas dalinai ar ištisais puslapiais nukopijuotas ir naudojamas kitiems vaikams. Tai pamačius visiems mūsų centro darbuotojams visuomet kyla klausimas: „Apie ką šitie žmonės mąsto?” Kad ne apie vaiko, kurį moko gerovę – faktas. tai apie ką? Finansus? Kaip gyvenime natų nematęs žmogus negali parašyti simfonijos, Kaip nė vienos raidės nemokantis žmogus niekaip negali parašyti bestselerio, taip ir ABA pradmenų neturintis žmogus negali sudaryti ABA programos vaikui.
Neturėdamas aiškaus suvokimo apie bazinius elgesio principus, darbo etiką, žmogus niekaip negali ne tik parašyti normalios programos, bet ir pagal ją dirbti. Juo labiau, jei ji nukopijuota… Iš tiesų, neįmanoma paprasčiausiai pasiimti kokios nors programos iš knygos ar pasivogti iš kito vaiko segtuvo, ir imti jos taikyti savo vaikui. Ir ne dėl autoriaus teisių, o dėl vaiko teisių ir interesų. Kiekvienas vaikas individualus, kiekvienas vaikas turi/ neturi įgūdžių, probleminio elgesio ir kt. Todėl tik atlikus kruopštų vaiko vertinimą ir parašius individualią mokymosi programą (kuri turi būti nuolat atnaujinama, o progresas sekamas pildant užrašus) galima suteikti realią efektyvią pagalbą vaikui.
Kitas nemažiau liūdnas dalykas, kurį vis dar tenka pamatyti – savamokslius ir nieko bendro su ABA neturinčius žmones, prisistatančius ABA terapeutais. Darančiais kažką, kažkaip, bet tik ne dirbančius pagal taikomosios elgesio analizės principus. ABA – tai terapija, kurią prižiūri BACB organizacija, ir jei žmogus dirba pats, neprižiūrimas BCBA specialisto, o šiuo metu nėra nė vieno lietuviškai kalbančio tokio lygio specialisto, jis dirba pagal kažką, bet tikrai ne pagal ABA.
Anksčiau, kai nebuvo žinoma, kas yra etiškos ABA terapijos paslaugos, kai trūko specialistų ir pagalbos tėvams, kurie tiesiog norėjo pagelbėti savo vaikams ir juos lavinti, mažyliai buvo mokomi paprasčiausiai atsiverčiant Lovaaso knygą „МЕ BООК” ir iš ten imant visas programas iš eilės. Vaikas buvo sodinamas už stalo, ir prasidėdavo jo mokymas pagal visas „programas”:
– Buvo duodama instrukcija: „PAŽIŪRĖK MAN Į AKIS!” – terapeutas vaiką imdavo už smakro, atsukdavo į terapeutą, ir nepaleisdavo, kol jis nepažiūrėdavo į akis, „ŠAUNUOLIS!!!” šaukdavo terapeutai, jei vaikas visgi pažiūrėdavo į akis, ir kišdavo jam į burną gabalėlį šokolado ar saldainio.
Ir kaip manote, kokie buvo rezultatai?
Jų buvo keli:
1. Vaikai nekentė terapeutų. Vos jiems įėjus į namus – vaikas iškart bėgdavo slėptis, arba krisdavo ant žemės ir keldavo skandalą. O kas dėjosi tose šeimose, kur terapeutais buvo patys tėvai? Įsivaizduojate, kokia trauma tai buvo vaikui? Beje, ir patys tėvai ilgai neištverdavo.
2. Pamokose vaikai judėdavo į priekį – jie galėjo ir žiūrėti į akis, ir kartoti terapeuto judesius, ir kartoti žodžius, ir įvardyti šimtus kortelių ir daiktų, bet vos pasibaigus pamokai ir išėjus terapeutui, – visos žinios „dingdavo kaip į vandenį” – „koks buvo, toks ir liko!”
3. Didžiulės sumos, laikas ir energija buvo išnaudoti mokymui, kuris geriausiu atveju buvo mažai efektyvus, o blogiausiu – negrįžtamai traumavo vaiką ir jo šeimą.
4. Įsitvirtino nenuplaunamas stereotipas, kad ABA – tai dresūra, maistinių pastiprinimų naudojimas, bausmės, riksmai, vaizduotės ir lankstumo nebuvimas.
Kodėl? Čia kaltas ne Lovaasas…
Reikalas tame, kad gydytojas ne veltui mokosi metų metus, kad galiausiai, sėdėdamas poliklinikoje, išrašytų Jums paprasčiausią vaistą nuo kosulio. Jis supranta, kaip veikia Jūsų organizmas, kaip veikia vaistas, kokios pasekmės ir šalutinis poveikis gali būti jį vartojant. Neturėdamas bazinių žinių anatomijoje, fiziologijoje, farmacijoje ir kitose disciplinose, jis gali išrašyti tokį vaistą, po kurio Jūs daugiau niekada nebesirgsite. Taip pat ir taikant АВА terapiją, – neturint žinių apie bazinius ABA principus ir mokymo procesus Jūs galite pakenkti savo vaikui, jei taikysite АВА programas, parašytas kitiems vaikams, arba programas iš knygų.
Todėl labai svarbu mokėti:
– apibūdinti elgesį kaip įmanoma tiksliau
– apibrėžti aplinkos veiksnius, veikiančius elgesį
– nustatyti kodėl vienas ar kitas elgesys turi konkrečią formą, arba tęstinumą, arba dažnumą
– nustatyti elgesio funkcijas
– nustatyti, kodėl vieno ar kito elgesio vaikas nedemonstruoja
– matuoti elgesį atsižvelgant į specifinius parametrus
– apibrėžti, kokios rūšies įgūdžių reikia mokyti vaiką, ir koks mokymo metodas bus efektyviausias konkrečiam vaikui
– nustatyti vaiko motyvacinius faktorius, veikiančius čia ir dabar, ir sekti motyvacijos pasikeitimus
Kai įgysite bazinių žinių, tuomet galėsite ramiai paimti į rankas vieną iš gerų knygų, kurioje šimtai mokymo programų, ir pradėti dirbti su vaiku žinant, kad Jūs jam bent jau nepakenksite.