Mokymas žaisti – vienas sunkiausių procesų, numatytų individualioje autistiško vaiko ABA programoje. Vienas iš Autizmo skiriamųjų bruožų – spontaninio ir įvairiapusio žaidimo deficitas. Todėl žaidimo įgūdžių mokymas reikalaują ypatingų procedūrų, kartais kitokių nei klasikinės ABA procedūros.
Žaidimas, pats iš savęs, kyla iš vidinės žaidžiančiojo (vaiko) motyvacijos, jis lankstus, spontaninis ir savanoriškas. Gal todėl tarp kai kurių pedagogų ar gydytojų vyrauja nuomonė, kad naudojant elgesio metodus neįmanoma išmokyti žaisti visaapimančia šio žodžio prasme. Išties, kartais atrodo, kad autistiški vaikai tiesiog techniškai vykdo žaidimo taisykles, tokiu būdu akivaizdžiai matyti, kad tai toli nuo žaidimo esmės. Tačiau čia mitas, išmokyti žaisti ir jausti tikrą žaidimo teikiamą malonumą sunku, bet įmanoma, ypač, kai dirbama su patyrusiu specialistu.
Vienas pagrindinių žaidimo ypatumų – tai nepriklauso nuo žaislų, veiklos būdų ar konteksto, greičiau tai priklauso nuo paties žaidžiančiojo požiūrio į žaidimą kaip žaidimą. Kitaip sakant, turi būti vidiniai motyvaciniai faktoriai, o ne pažadas duoti išorinį apdovanojimą už tos ar kitos žaidimo dalies įvykdymą. Gebėjimas žaisti savo esme yra savanoriškas, kylantis iš dėmesio pačiam procesui, o ne siekiant sulaukti žaidimo pabaigos, kai bus galima gauti apdovanojimą.
Žaidimas – tai tarsi galimybė peržengti realybės rėmus, malonus ir saugus laiko leidimo būdas, ir aktyvus įsitraukimas, kurį sukelia pačių žaidžiančiųjų vidiniai interesai. Visa tai iš pirmo žvilgsnio turi mažai ką bendro su klasikiniais elgesio intervencijos elementais – daugkartinis kartojimas, išorinis paskatinimas ir lankstumo nebuvimas.
Tačiau, prieš imdamiesi pristatyti mokymo metodikas, nemažiau svarbu suprasti ir atskirti skirtingas žaidimo rūšis.
Vienas pagrindinių skirtumų matyti tarp „funkcinio” ir „simbolinio” žaidimų.
Funkcinis žaidimas apibrėžiamas kaip „objekto naudojimas pagal jo tikrąją prasmę”, tuo pačiu naudojant miniatiūrinius objektus (pavyzdžiui, vaikas ima lėlės šaukštą ir su juo vaidina kad valgo, arba ima šukuotis lėlytės šukomis).
Simbolinis žaidimas, kurį įprastos raidos vaikai pradeda žaisti po funkcinio, tai toks žaidimas, kai daiktai pakeičia kitus daiktus pagal savo funkcijas, lyg kažką kitą. Yra trys simbolinio žaidimo būdai:
1. Objekto naudojimas, lyg tai būtų kažkas kitas (pavyzdžiui, žiūrėti į dėžę lyg tai būtų televizorius);
2. Suteikimas daiktams tas savybes, kurių jie neturi (pavyzdžiui, duoti lėlei buteliuką, kad ji „pavalgytų”, arba paguldyti lėlę miegoti, nes ji „pavargo”);
3. Manipuliacija objektu, kurio iš tiesų nėra (pavyzdžiui, mosavimas rankomis prieš save, lyg sukant automobilio vairą).
Kalbant apie autistiškus vaikus, jie dažnai didesnių sunkumų patiria simboliniame žaidime, nei funkciniame. Tai mokslinėje literatūroje aiškinama tuo, jog autistiškiems žmonėms (vaikams) sunku numatyti ir suprasti kito žmogaus tikslus, socialines situacijas ir taisykles, o taip pat dėl kalbinių autistiškų vaikų problemų (konkrečių ir abstrakčių savokų suvokimas).
Atsižvelgiant į šiuos faktorius, galima prieiti išvados, kad mokymas žaisti reikalauja kūrybiškumo ir bendradarbiavimo su kitomis raidos sutrikimų turinčių vaikų mokymo metodikomis, apie ką ir galima bus sužinoti kituose mūsų straipsniuose.