Šaltinis: Autism.org.uk
Gebėjimas savarankiškai keliauti ir naudotis transportu yra įgūdžiai, kuriuos dauguma žmonių laiko savaime suprantamais dalykais.
Galimybė važiuoti viešuoju transportu – tai pirmas žingsnis į užimtumą, profesinį mokymą, socialines galimybes ir paramą.
Vienas jaunuolis, kuriam teikiau nuolatinę paramą, kelionėje praleido daugiau nei valandą, nors ji turėjo trukti tik 20 minučių. Jis išlipdavo iš traukinio po poros sustojimų, palaukdavo, tada įlipdavo į kitą traukinį, važiuojantį ta pačia kryptimi. Ši strategija užtruko ilgiau, tačiau padėjo jam sumažinti stresą, kurį jis patyrė kelionės metu.
Tai tik vienas iš pavyzdžių, kaip autistiški žmonės susidoroja su stresu viešajame transporte. Kai kurie iš jų sukuria savus, kūrybiškus sprendimus, kitiems reikia šeimos narių ar specialistų pagalbos.
Šiame straipsnyje noriu papasakoti apie kai kurias pagrindines problemas ir galimus jų sprendimus, su kuriais susidūriau mokydamas autistiškus žmones naudotis viešuoju transportu.
Nepatikima struktūra
Vienas iš dažniausiai pasitaikančių būdų padėti autistiškiems žmonėms – sukurti ir palaikyti struktūrą kasdienėje veikloje. Keliaujant autobusu ar traukiniu, dažniausiai reikia laikytis tam tikros veiksmų sekos ir tvarkaraščio, todėl svarbu į tai susikoncentruoti.
Tačiau visi labai gerai žinome, kad transportas gali vėluoti, būti atidėtas, atšauktas arba gali įvykti kiti netikėti pokyčiai. Net ir maži nukrypimai nuo įprastos struktūros gali neigiamai paveikti autistišką žmogų. Paprastai jam sunku susidoroti su netikėtumais, kurie kelia nerimą: „Jei neįmanoma garantuoti, kad autobusas atvyks laiku, kas dar gali nutikti?“
Sprendimas
Nors struktūra yra labai svarbi, kiek įmanoma, geriau paruošti žmogų būti lankstesniam transporto išvykimo laiko ir kitais aspektais. Suplanuokite papildomą laiką, kuris gali būti reikalingas laukiant transporto, įskaitant ir galimus vėlavimus.
Dabar telefonuose yra programėlių, kuriose galima matyti transporto atvykimo laiką ir naujausią transporto įmonės informaciją. Mano patirtis rodo, kad šios programos padeda žmonėms jaustis labiau kontroliuojantiems situaciją ir tokiu būdu mažina jų nerimą. Jos taip pat pašalina poreikį klausti kitų žmonių apie transporto vėlavimą, kas savaime gali kelti papildomų sunkumų.
Maršruto vizualizacijos problemos
Daugeliui autistiškų žmonių sunku prisiminti ir vizualiai įsivaizduoti savo viešojo transporto stotelę. Be to, tai taikoma ne tik naujiems, bet ir gerai žinomiems maršrutams.
Sprendimas
Praėjusiais metais vienas mūsų savanorių susidūrė su panašia problema dirbdamas su jaunuoliu, kuriam padėdavo. Norėdamas išspręsti šią situaciją, jis kiekvieną kelionę pavertė žaidimu.
Kai jie kartu mokėsi važiuoti viešuoju transportu, pakeliui stebėdavo įvairius ženklus – nuo keistų skelbimų lentų iki įdomių pastatų. Šių ženklų prisiminimas padėjo jaunuoliui susidaryti mentalinį orientyrų sąrašą, kuriuo galėjo vadovautis ir iš anksto suprasti, kada reikės išlipti iš transporto.
Norint įveikti šią problemą, taip pat galima naudoti šiuolaikines mobiliąsias technologijas. Tokios programos kaip Google Maps leidžia žmonėms iš anksto virtualiai „nuvažiuoti“ maršrutą telefone, pamatyti, kaip atrodo konkrečios gatvės, ir pastebėti pakeliui esančius pastatus. Kelionės metu galima įjungti GPS navigatorių ir stebėti, kur šiuo metu esate, bei kokią kelionės dalį dar turite įveikti.
Bilietų pirkimas
Kartais vienintelė kliūtis naudotis viešuoju transportu yra tinkamas bilieto įsigijimas.
Transporto įmonių naudojamos bilietų pirkimo sistemos, ypač traukinių ar autobusų bilietų, gali būti painios, ypač autistiškiems žmonėms, kurie supranta kalbą pažodžiui. Be to, perkant bilietus dažnai reikia bendrauti su kasininke ar vairuotoju.
Daugeliui autistiškų žmonių sudėtinga suprasti, kokią frazę reikia suformuluoti tam tikroje situacijoje, ypač jei jie yra viešoje vietoje ir juos skubina stovinti eilė.
Sprendimas
Šią užduotį gerokai palengvina bilietų pardavimo automatai stotyse ir mobiliosios programėlės, leidžiančios įsigyti bilietus iš anksto.
Svarbu išmokyti žmogų, kaip naudotis šiomis priemonėmis, bet idealiu atveju reikėtų mokyti ir tiesioginio bendravimo, jei bilietą vis dėlto reikia pirkti iš žmogaus.
Dar geriau, jei transporto įmonės apmoko savo darbuotojus apie autizmą ir pristato Autizmo įspėjimo korteles. Tokiu atveju, jei asmuo parodys tokią kortelę, darbuotojas supras, kad bendrauja su autistišku žmogumi, ir atitinkamai pritaikys savo elgesį.
Veiksmai, kurių negalime kontroliuoti
Naudojimasis viešuoju transportu neišvengiamai reiškia, kad autistiški žmonės susidurs su daugybe skirtingų žmonių.
Nors kai kuriuos kelionės aspektus galima planuoti ir kontroliuoti, autistiški žmonės negali numatyti, kas sėdės šalia jų ar ar kažkas su jais kalbėsis. Jie taip pat negali kontroliuoti, ar transportas vėluos, ar bus pakeistas maršrutas, ir daugybės kitų aplinkybių.
Sprendimas
Autistiški žmonės gali kontroliuoti tai, kaip jie pasiruošia netikėtoms aplinkybėms ir kaip į jas reaguoja.
Daugelis jų viešajame transporte naudoja ausines ir klausosi muzikos ar audioknygų, kiti jas nešioja, bet neįjungia. Tai padeda išvengti netikėtų pokalbių su nepažįstamais žmonėmis.
Taip pat verta turėti veiksmų planą, jei transportas vėluotų ar nutiktų kitos nenumatytos aplinkybės, pavyzdžiui, galimybę paskambinti ar parašyti SMS žinutę šeimos nariui ar draugui.
Be to, naudinga visada turėti grynųjų pinigų taksi paslaugoms ir žinoti, kaip jį išsikviesti.
Išvada
Tai tik kelios problemos, su kuriomis gali susidurti autistiški žmonės. Siūlomi sprendimai nėra universalūs, tačiau jie gali padėti įveikti dažniausiai pasitaikančius sunkumus.
Svarbiausia – individualus požiūris. Nedarykite išankstinių prielaidų, kiek konkrečiam žmogui bus sudėtinga išmokti naudotis viešuoju transportu. Vieni tai išmoksta per kelias savaites, kitiems prireikia metų, tačiau iš mano patirties – dauguma autistiškų žmonių gali tapti savarankiški keliautojai.
Vertė: Paula Žitkevič