Gebėjimas savarankiškai keliauti ir naudotis transportu yra įgūdžiai, kuriuos dauguma laiko savaime suprantamais dalykais. Galimybė važiuoti viešuoju transportu – tai pirmas žingsnis link užimtumo, profesinio mokymo, socialinių galimybių ir paramos. Vienas jaunuolis, kuriam teikiau nuolatinę paramą, daugiau nei valandą praleido kelionėje, nors ji turėjo trukti tik 20 minučių. Jis išlipdavo iš traukinio po poros sustojimų, palaukdavo, tada įlipdavo į kitą traukinį, važiuojantį ta pačia kryptimi. Ši strategija užtruko ilgiau, tačiau tai padėjo jam sumažinti stresą, kurį jis patyrė kelionės metu. Tai tik vienas iš pavyzdžių, kaip autistiški žmonės susitvarko su stresu viešajame transporte – kai kurie iš jų sukuria savo kūrybingus sprendimus, kitiems reikia šeimos narių ar specialistų pagalbos. Šiame straipsnyje noriu papasakoti apie kai kurias pagrindines problemas ir galimus sprendimus, su kuriais susidūriau aš pats, kai mokiau autistiškus žmones naudotis viešuoju transportu.
Nepatikima struktūra
Vienas iš labiausiai paplitusių būdų padėti autistams yra sukurti ir palaikyti struktūrą kasdienėje veikloje. Keliaujant autobusu ar traukiniu, dažniausiai, visuomet reikia atlikti tam tikrą veiksmų seką ir naudotis/laikytis tvarkaraščio, todėl būtina į tai susikoncentruoti. Tačiau visi labai gerai žinome – transportas gali užtrukti, taip pat gali būti atidėtas, atšauktas arba kažkas kita gali nutikti. Net maži nukrypimai nuo tikėtinos struktūros gali neigiamai paveikti autistišką žmogų. Paprastai jam sunku susidoroti su netikėtumais, dėl kurių padidėja nerimas: „Jei neįmanoma garantuoti, kad autobusas atvyks laiku, tai kas gali dar nutikti?“.
Sprendimas
Nors struktūra yra labai svarbi, kiek tai yra įmanoma, visgi geriau paruošti žmogų būti lankstesniam kiek tai susiję su transporto išvykimo laiku ir kitais aspektais. Suplanuokite tam tikrą laiką, kurio gali prireikti tam, kad sulauktumėte transporto, ir į kurį įeitų ir galimas vėlavimas. Dabar telefonai turi programėlės, kuriose galite pamatyti transporto atvykimo laiką bei naujausią transporto įmonės informacija. Mano patirtis rodo, kad šios programos padeda žmonėms jaustis kontroliuojančiais situaciją ir tokiu būdu mažina jų nerimą – jos taip pat pašalina poreikį klausti kitų žmonių apie transporto vėlavimą, kas savaime galėtų tapti problema.
Maršruto vizualizacijos problemos
Daugeliui autistiškų žmonių labai sunku prisiminti ir vizualiai įsivaizduoti savo viešojo transporto stotelę. Be to, tai taikoma ne tik naujiems, bet ir visiems gerai žinomiems maršrutams.
Sprendimas
Praėjusiais metais vienas iš mūsų savanorių susidūrė su panašia problema dirbdamas su jaunuoliu, kuriam jis padėdavo. Norėdamas išspręsti šią situaciją jis kiekvieną kelionę pavertė žaidimu. Kai jie kartu mokėsi važiuoti viešuoju transportu, pakeliui stebėdavo įvairius ženklus, nuo keistų skelbimų lentų iki įdomių pastatų. Įvairių ženklų prisiminimas pakeliui leido jaunuoliui sudaryti mentalinį sąrašą, kuriuo galima vadovautis, norint pažymėti kelionės eigą ir iš anksto suprasti, kada iš transporto reikės išlipti. Norėdami įveikti šią problemą, taip pat galite naudoti šiuolaikines mobiliąsias technologijas. Tokios programos kaip „Google Maps“ suteikia žmonėms galimybę iš anksto „nuvažiuoti“ maršrutu mobiliajame telefone ir pamatyti, kaip atrodo konkrečios gatvės, ir pastebėti pakeliui esančius pastatus. Kelionės metu telefone taip pat galite įjungti GPS navigatorių ir pamatyti, kur esate dabar žemėlapyje, ir kokią kelionės dalį dar turite nuvažiuoti.
Bilietu pirkimas
Kartais vienintelė kliūtis naudotis viešuoju transportu yra tinkamas bilieto įsigijimas. Transporto įmonių naudojamos bilietų pirkimo technologijos, pavyzdžiui, perkant traukinių bilietus ar perkant viešojo transporto bilietus, gali būti labai paini, ypač kai kalbama apie autistiškus žmones, kurie supranta kalbą pažodžiui. Be to, norint įsigyti bilietus, reikia bendrauti su kasininke ar vairuotoju. Daugeliui autistiškų žmonių sunku suprasti, kurią frazę reikia suformuluoti tam tikroje situacijoje, ypač jei jie yra viešoje vietoje ir juos skubina stovinti žmonių eilė.
Sprendimas
Šią užduotį labai supaprastina bilietų pardavimo stotyse esantys automatai, taip pat mobiliosios aplikacijos, kurios skirtos iš anksto nusipirkti bilietus. Pakanka, kad kažkas įvaldytų tokio tipo bilietų pirkimus, bet idealiu atveju visi žmonės, norėdami nusipirkti bilietą, turi naudotis kažkokiu bendravimo metodu, ir juos to reikia mokyti tikslingai. Žinoma, idealiausias variantas yra tada, kai transporto įmonė savo darbuotojus apmoko, kas yra autizmas, pristato „Autizmo įspėjimo korteles“. Jei asmuo parodys tokią kortelę, tada darbuotojas supras, kad bendrauja su autistišku žmogumi, ir atitinkamai pritaikys savo elgesį.
Veiksmai, kurių mes negalime valdyti
Naudojimasis viešuoju transportu, be abejo, reikš, kad autistiški žmonės susidurs su daugybe skirtingų žmonių. Ir nors kai kuriuos kelionės veiksmus galima planuoti ir kontroliuoti, autistiški žmonės negali kontroliuoti, kas bus šalia jų. O jei su jais kalbėsis? Jie taip pat negali kontroliuoti, ar transportas vėluos arba bus keičiamas maršrutas ir daugybė kitų aplinkybių.
Sprendimas
Autistiški žmonės gali kontroliuoti tai, kaip jie pasiruošia netikėtoms aplinkybėms ir reaguoja į jas. Daugelis autistiškų žmonių naudojasi ausinėmis ir klausosi mėgstamos muzikos ar audio knygų, kiti gali jas nešioti, bet neįjungti. Bet kokiu atveju kiti žmonės retai kreipiasi į tuos, kurie užsidėję matomas ausines. Idealiu atveju jums reikia turėti veiksmų planą, jei transportas pavėluotų arba nutiktų kitos nenumatytos aplinkybės. Pvz.: paskambinti arba parašyti SMS žinutę šeimos nariui ar draugui. Turint tokį planą galima sumažinti nerimą ir sulaukti palaikymo. Autistams naudinga žinoti, kad jie turi avarinių situacijų planą tam atvejui, jei kažkas nutiks ne taip. Kita rekomendacija – visada turėkite su savimi grynųjų pinigų, jei jums reiktų važiuoti taksi, ir žinoti, kaip išsikviesti taksi. Galimybė tai padaryti dažnai nuramina ir padeda jaustis pakankamai pasitikintiems, bei išbandyti naujas keliones.
Išvada
Tai tik kelios problemos, kurias gali patirti konkretus autistiškas žmogus. Siūlomi sprendimai nėra universalūs, tačiau jie skirti įveikti problemas, kurios gali kilti autistiškiems žmonėms. Galų gale svarbiausia, norint išspręsti šiuos sunkumus, būtina vadovautis individualiu požiūriu. Iš anksto nedarykite prielaidų, kokia paprasta ar sudėtinga bus ši ar ta užduotis, ir kiek paramos gali prireikti konkrečiu atveju. Kai kurie žmonės išmoksta to per porą savaičių, kiti per kelerius metus, tačiau, iš mano patirties, dauguma autistiškų žmonių gali savarankiškai pradėti naudotis viešuoju transportu.
Vertė: Paula Žitkevič
Šaltinis: https://www.autism.org.uk