Siekiant išsiaiškinti, kaip autistiškas vaikas mokosi aptarkime, kokius būdus mokydamiesi naudojame mes (įprastai besivystantys žmonės):
- Vizualinis būdas: mes galime perskaityti naudojimosi instrukciją, pvz., grąžto, peržiūrėti iliustracijas – ir tokiu būdu išmokti šį grąžtą surinkti, įjungti, juo naudotis ir t.t.
- Garsinis būdas: mes galime pasiklausyti taisyklių, kaip naudotis tokiu grąžtu (gal kai kuriems įrašo reiks pasiklausyti kelis kartus) – ir galiausiai taip pat išmoksime grąžtu naudotis
- Imitacija: mūsų draugas gali parodyti mums, kaip dirbti su šiuo grąžtu (net nenaudodamas žodžių), ir mes, vėlgi, sugebėsime juo naudotis.
- Motorinis būdas: tas pats mūsų draugas padės mums surinkti šį grąžtą, jei paims šį grąžtą kartu su mumis į rankas ir kartu su mumis susuks reikiamus varžtukus ir nuspaus reikiamus mygtukus.
- Bandymų ir klaidų metodas: mes pasiimsime visas sudedamąsias grąžto dalis ir imsimės jį sudėti savarankiškai. Kai sudėsime – pabandysime šiuo grąžtu gręžti. Jei grąžtas nesisuks – mes jį išrinksime ir vėl sudėsime, ir taip išrinkinėsime ir sudėdinėsime tol, kol jis pagaliau pragręš skylę sienoje.
Taigi, mokymuisi mes galime naudoti visus šiuos būdus spontaniškai, tuo pačiu metu ir neįdėdami jokių pastangų. Tačiau ir tarp mūsų yra žmonių, kurie nesudėtų to grąžto prieš tai neperskaitę instrukcijos, o kiti, net jei šimtą kartą tą instrukciją perskaitys – vis tiek nieko nesupras, kol patys nepabandys arba kol jiems neparodys išmanusis draugas. Tuo metu kai mokosi autistiškas vaikas, tai vyksta kur kas sudėtingiau.
Pirmiausia, garsinis būdas daugeliui autistiškų vaikų sunkiai prieinamas dėl prasto ar išvis nesuformuoto kalbos suvokimo. Tai yra, mes galime ištisas valandas apie tą grąžtą aiškinti žodžiais, tačiau rezultato nepasieksime – vaikas paprasčiausiai nesupras, kas jam sakoma. Dažnai pasitaikanti situacija, kai vaikas ko nors užsigeidžia, o tėvai jam pasako, kad to daikto/veiklos dabar jis gauti negali, tačiau galės gauti vėliau. Tačiau nepaisant to, vaikas ir toliau be perstojo reikalauja to daikto/veiklos. Šiuo atveju tampa aišku, kad vien žodžiais čia neįmanoma išspręsti problemos, todėl verta išbandyti kitą būdą paaiškinimui.
Antra, gabumai imituoti pas autistiškus vaikus taip pat dažnai blogai išsivystę, o dažniausiai jų apskritai nėra. Juo labiau, kad norėdamas imituoti kito veiksmus turi būti itin atidus aplinkai ir aplinkiniams ir mažų mažiausiai mokėti bent jau į juos žiūrėti. O tai, savaime suprantama, sukelia ypatingų sunkumų autistiškiems vaikams.
Trečia, bandymų ir klaidų metodas reikalauja itin aukštos motivacijos. Tik jei mums LABAI reikia išgręžti skylę sienoje, mes vėl ir vėl surinkinėsime tą grąžtą, kol jis jis pagaliau ims veikti. Tačiau jei tik mes galime gyventi be tos skylės sienoje (pasikabinti paveikslą paprastesniu būdu, kad ir su kramtoma guma), tai greičiausiai po pačio pirmojo nepavykusio bandymo mes mesime tą velnio grąžtą į kampą ir atsisakysime šio „kvailo“ užsiėmimo. Lygiai taip pat reaguoja ir autstiški vaikai, jei žaidimas/užsiėmimas/pamoka jų nedomina – jie labai greitai net nebebando tuo užsiimti, tuo metu kai įprastai besivystantys vaikai gali valandomis žaisti įvairiausius žaidimus.
Atsižvelgiant į visus šiuos išvardytus sunkumus, mes galime pasidaryti kelias išvadas:
- Naudoti tinkamą būdą įgūdžių mokymui. Dauguma vaikų (tačiau ne visi) žymiai greičiau gali įgyti atitinkamus įgūdžius, jei mokant jų naudojamos vizualinės iliustracijos. Pavyzdžiui, jei mes norime, kad vaikas suprastų instrukciją, galima po to, kai ją pasakome iškart parodyti ją atitinkančią paveikslėlį/kortelę (tam tinka pati paprasčiausia nuotrauka, paveiksliukas iš interneto, pieštinis paveiksliukas – tai, kas konkrečiam vaikui tinka). Pavyzdžiui, jei mes norime išmokyti vaiką kruopščiai nusiplauti rankas, mes galime rankų plovimą parodyti vizualia kortelių/paveikslėlių seka ar net pakabinti korteles prie praustuvo tinkama seka, kad vaikas galėtų žiūrėti į jas ir prisimintų veiksmų seka, t.y., nejaustų streso plaudamas rankas, kai nežino, ką po ko reikia daryti.
- Ugdyti ir mokyti tų mokymosi būdų, kurie pas vaiką neišvystyti. Tai yra, jei vaikas šiai dienai nemoka imituoti kitų, reikia imtis ir mokyti jį tai daryti. Jei vaikas nesupranta kalbos – reikia padirbėti ties kalbos suvokimo užduotimis (instrukcijos, suvokimas ir t.t.). O mokant šių įgūdžių žymiai labiau išvystytus vaiko būdus mokytis (pvz., vizualinį) – naudoti kaip pagalbą.
Paruošta pagal: http://autism-aba.blogspot.com/2009/11/blog-post_26.html
Foto: http://www.ideainfinityllc.com