Norint, kad vaikas išmoktų naujų įgūdžių ar atliktų sunkias užduotis, pirmiausia reikia tinkamai jį mokyti. Ypač, kai kalbame apie vaiką, turintį raidos sutrikimų. Jam ir taip reikia dvigubai daugiau laiko praleisti besimokant to, ką jo bendraamžiai išmoksta rodos be jokių pastangų. O jei dar mokymosi procesas nuobodus, ilgas ir sunkus… Todėl norint, kad vaikas mokytųsi sėkmingai, o išmoktas žinias noriai taikytų praktikoje – mokymąsi reikia paversti maža švente, kurios pagrindinis dalyvis – vaikas, jis yra nugalėtojas ir naujų žinių atradėjas! Kiekvienas vaikas mielai mokysis, jei jausis protingas, sėkmingas ir įvertintas. O visa tai įmanoma, jei mes, suaugę, padėsim vaikui taip jaustis. Tinkamas pagalbos naudojimas mokant vaiką yra vienas esminių dalykų, padedančių mokymosi procese judėti greitai ir sklandžiai.
Taisyklė čia paprasta: instrukcija – pirminė pagalba – vaiko teisinga reakcija – paskatinimas. Tam, kad vaikas įgūdį įgytų ir toliau analogiškai galėtų taikyti pats, be Jūsų įsikišimo, pagalba palaipsniui mažinama (laikantis ABA taisyklių!). Pagalbos suteikimo (ir mažinimo) seka: 1 pakopa: Žodinė instrukcija (susitvarkyk) = Vizualinė pagalba (jei konkrečios žodinės instrukcijos vaikas nesupranta arba jei norima suformuoti kasdienį įprotį, o ne išmokyti reaguoti į žodinę instrukciją) (kortelė „susitvarkyti“) + Fizinė pagalba „ranka-ranka“ (paimti vaiko ranką ir su jo ranka dėti daiktus į vietą). Kai kelis kartus iš eilės davus instrukciją (susitvarkyk) ir parodžius vizualinę pagalbą, ir pradėjus fizinę pagalbą (nukreipus vaiko rankas link išmėtytų daiktų) darbą vaikas pabaigia pats (savarankiškai padeda žaislus į vietą) – pagalba mažinama, pereinant prie antrosios pakopos. 2 pakopa: Žodinė instrukcija (susitvarkyk) = Vizualinė pagalba (kortelė „susitvarkyk“). Pastaba: jei vaikas supranta žodinę instrukciją (tai yra, nereikia mokyti žodinės instrukcijos prasmės dėl kalbinio suvokimo atsilikimo) – antroji pakopa praleidžiama ir pereinama tiesiai prie trečiosios. 3 pakopa: Žodinė instrukcija = savarankiškas instrukcijos atlikimas. Tais atvejais, kai norima suformuoti savarankiškus įgūdžius, pvz., kad vaikas išmoktų savarankiškai be atskiro prašymo susitvarkyti kai pabaigia savo darbus, strategija kiek kitokia. Tokiu atveju pirmiausia naudojama žodinė instrukcija ir vizualinė pagalba. Kai vaikas išmoksta kortelės (Vizualinės pagalbos) prasmę žodinė instrukcija išimama. Tam, kad susiformuotų įgūdis vėliau mažinama ir vizualinė pagalba. Pagalba mažinama trumpiau rodant kortelę, kol galiausiai vaikas be kortelės susitvarko žaislus pabaigęs žaisti. Žodinės instrukcijos šiuo konkrečiu atveju nereikia, nes mūsų tikslas ne išmokyti vaiką reaguoti į instrukciją: “Susitvarkyk”, o išmokyti jį, kad pažaidus reikia susitvarkyti nepaisant to, ar yra kas nors duodantis instrukciją. Žodinės instrukcijos palikimas gali sukelti priešingą efektą, vaikas įpras tvarkytis tik tada, kai kas nors jam apie tai pasakys.;
Pradžioje, kai vaikas mokomas naujos užduoties/įgūdžio jis turi būti skatinimas už kiekvieną atliktą užduotį, net jei ji atlikta su pagalba. Skatinamas užduoties atlikimas, ne elgesys. Todėl blogas elgesys (jei toks yra) ignoruojamas – užduotis pabaigiama – suteikiamas apdovanojimas.
Labai svarbu skatinimą po truputį mažinti, kad vaikas neatlikinėtų užduočių tik už atlygį!!!!!!! Tai yra, kai vaikas jau susipažinęs ir susidoroja su užduotimi, skatinti reikia ne už kiekvieną atsakymą/atliktą užduotį ar instrukciją, o už kas antrą, vėliau už 3, 4 ir t.t. Geriausia, jei vaikas jau pribrendęs, pereiti prie žetonų sistemos.
GALIMOS PROBLEMOS
- Per dažnas kreipimasis į vaiką vardu. Dažnai terapeutai/auklėtojai/tėvai, prašydami atlikti kokią nors užduoti, nuolat kreipiasi į vaiką vardu: „Tomai, paduok kamuolį“, „Tomai, paplok rankomis“, „Tomai, prodyk, kuris paveikslėlis netinka“ ir t.t. Pirmiausia, gyvenime mes vienas į kitą vardu kreipiamės labai retai, dažniausiai tuomet, kai norime išskirti žmogų iš kitų. Visais kitais atvejais pasakome tik prašymą. Be to, nuolat vardu šaukiamas vaikas vėliau susikoncentruos tik į savo vardą ir nebegirdės užduoties. T.y., ją darys tik tada, kai išgirs savo vardą, o tai gali tapti problema ateityje (pvz., auklėtojas sako: „Vaikai, atsiverskite knygas“. Prie savo vardo kaip kreipinio pripratęs vaikas galvos, kad instrukcija jam netaikoma ir lauks, kol auklėtojas pasakys: „Tomai, atsiversk knygą“). Kaip to išvengti? Tiesiog iš karto duoti instrukciją, be kreipinio. O jei yra tikimybė, kad vaikas atsakys neteisingai, geriau suteikti pagalbą jam dar neatsakius neteisingai, suteikti paskatinimą už teisingą atsakymą ir vėliau pagalbą mažinti, nei suteikti pagalbą po to, kai jis jau pasirinko neteisingą atsakymą.
- Balso kėlimas, jei vaikas negirdi. Kai kurie terapeutai/mokytojai/tėvai, patys to nejausdami, jei vaikas neatlieka užduoties – ima kelti balsą, kol galiausiai pereinama į rėkimą. Tuomet vaikas gali išmokti reaguoti tik į pakeltu tonu duodamus prašymus ir/arba išmokti rėkti pats, ir/arba atsisakyti bendradarbiauti ir užsisklęsti. Kaip to išvengti? Jei vaikas nereaguoja į instrukciją, reikia ją pasakyti dar kartą iš karto suteikti vaikui pagalbą (ranka – ranka) ir paskatinti už atlikimą, o vėliau pagalbą mažinti.
- Nesąmoninga pagalba. Dažnai žmogus, dirbantis su vaiku, gali pats nepastebėti, kad pasakinėja jam, kaip atlikti užduotis. Pavyzdžiui, teisingą atsakymą padeda visada pirmą iš kairės arba rodydamas galimus atsakymus prie teisingo sustoja kiek ilgiau, arba prieš užduodamas klausimą pirmiausiai pasižiūri į teisingą atsakymą ir t.t. Tokiu būdu vaikas gali greitai „perprasti žaidimo taisykles“ ir teisingą atsakymą „nusižiūrėti“. Todėl labai svarbu save kontroliuoti ir kaitalioti teisingų atsakymų padėtis, stebėti savo judesius ir t.t.
- Neefektyvus pagalbos/sufleravimo panaudojimas. Dauguma terapeutų pagalbą/sufleravimą naudoja po vaiko reakcijos, o ne prieš ją. T.y., duoda instrukciją – vaikas reaguoja neteisingai – terapeutas iš karto suteikia pagalbą/pasufleruoja teisingą atsakymą – vaikas reaguoja teisingai – ir gauna apdovanojimą. Tokiu atveju vaikas gali tapti priklausomu nuo pagalbos/sufleravimo. Todėl geriausia stengtis suteikti pagalbą/pasufleruoti laiku, tai yra dar iki tol, kol vaikas pasirinks neteisingai (jei iš anksto nujaučiama, kad taip nutiks). O jei vaikas pasirinko neteisingai, tai verčiau pabaigti mokymų/bandymų bloką, dar kartą duoti instrukciją, kurią atliekant vaikas susikirto, ir iš karto suteikti pagalbą/pasufleruoti.
- Nesavalaikis teisingų reakcijų skatinimas. Dažnai terapeutai pamiršta vaiką skatinti už teisingus ir gerus atsakymus, nes mano, kad nereikia. O kai vaikas suklysta – suteikia jam pagalbą – vaikas sureaguoja teisingai – gauna apdovanojimą. Tokiu atveju apdovanojimas gali įgauti vaikui kitą reikšmę („aš turiu atlikti neteisingai, tada pasitaisyti – ir gausiu apdovanojimą). Todėl labai svarbu būti atidiems ir laiku paskatinti pačias geriausias, greičiausias ir kokybiškiausias vaiko reakcijas ir stengtis vengti skatinant stiprinti probleminį vaiko elgesį. Geriau „persūdyti“ su gero elgesio skatinimu nei klaidingai stiprinti probleminį elgesį.
Paruošta pagal: http://www.friendshipcircle.org/blog/2013/04/22/a-complete-guide-for-using-prompts-to-teach-individuals-with-special-needs/
Foto: http://www.babble.com