Vaikiška draugystė – tikrai labai svarbus gyvenimo etapas. Vaikystės draugai dažniausiai lieka visam gyvenimui, jie tikri, nuoširdūs, neišskaičiuojantys. Gal todėl, tie draugai, kuriuos turėjom vaikystėje ir su kuriais nukeliavome ilgą kelią iki suaugusiųjų gyvenimo yra patys brangiausi, praktiškai šeima. Tačiau ne visi vaikai geba susirasti draugų. Jiems tai gali būti sunkus išbandymas. Draugauti nori, o kaip susidraugauti – nežino. Štai čia mūsų, suaugusių pareiga savo mažiesiems padėti.
Jei Jūs iš savo vaiko kada nors girdėjote: „Niekas manęs nemėgsta” arba „Niekas nenori su manimi draugauti” – tai signalas, kad laikas imtis priemonių Jums. Nes šie žodžiai rodo, kokį sunkų etapą išgyvena Jūsų mažylis ir koks jis skausmingas.
Žinoma, mes, suaugusieji, negalime draugauti su vaiko bendraamžiu už jį. Tačiau tai, ką mes galime padaryti, tai išmokyti vaiką ir jam paaiškinti (parodyti), kas svarbiausia draugystėje kokio amžiaus draugas bebūtų. Kiekviena draugystė prasideda nuo simpatijos, žmogus turi parodyti kitam žmogui, kad jis jam patinka, kad jam norisi su juo būti (draugauti), žaisti ir kartu leisti laiką. Todėl pirmajame draugystės užmezgimo etape išmokykite vaiką parodyti bendraamžiui, kad jis pasiruošęs draugystei, kad bendraamžis jam patinka. Tiesa, ikimokyklinukai dažniausiai tai demonstruoja absoliučiai paprastai: „Draugaukim?”, o vyresni vaikai savo jausmus ir norus išreiškia ne taip tiesmukai.
Pasisveikinimas
Vienas paprasčiausių ir būtinų būdų parodyti norą draugauti – pasisveikinti su potencialiais draugais. Uždari vaikai dėl to dažnai gali turėti problemų, ne kiekvienam lengva prieiti prie nepažįstamo bendraamžio ir pasisveikinti. Lygiai taip pat ne visuomet sulaukiama adekvačios reakcijos į kito vaiko pasisveikinimą. Pasitaiko atvejų, kai kitam vaikui pasisveikinus: „Labas”, uždaras vaikas arba neatsako (nors norėtų), arba tiesiog nusisuka. geriausiu atvejų kažką neaiškiai numykia. Nepaisant to, kad tokia reakcija gali būti dėl to, kad vaikas nedrąsus arba tiesiog nemoka tinkamai pasisveikinti, kiti vaikai tai gali palaikyti ženklu, kad mažylis nenori su jais žaisti arba kad jie jam nepatinka. Nors tai visiškai ne tai, ką galvoja uždaras vaikas, būtent tokią žinią signalizuoja jo komunikacija. Todėl jei Jūsų vaikas nemoka pasisveikinti arba atsakyti į bendraamžio pasisveikinimą – pats laikas to mokyti. Išmokykite vaiką iki automatizmo sveikintis su kitais žmonėmis žaisdami vaidmeninius žaidimus, pasipraktikuokite su pažįstamais vaikais (pažįstamais Jums, ne vaikui). Suskaidykite pasiveikinimo veiksmą į smulkesnius: į draugišką pasisveikinimą įeina akių kontaktas (jei įmanoma), šypsena ir aiškus garsus (bet ne per daug) komunikavimas (arba alternatyvi komunikacijos forma), kad būtum išgirstas. Jei pasisveikinus paklausi kito vaiko vardo – tai bus papildomas žingsnelis link draugystės, o jei pasakysi savo – antras žingsnelis. Po to, kai visą tai gerai pasitreniruojate patys (galima paruošti ir socialines istorijas), pasiūlykite vaikui pasipraktikuoti žaidimų aikštelėje (Jums prižiūrint). Palaipsniui mažinkite pagalbą
Komplimentai
Komplimentai – tai dar vienas paprastas būdas susidraugauti.Mums paprastai patinka tie žmonės, kuriems patinkame mes, be to, visi mėgsta išgirsti nuoširdų komplimentą, vaikučiai taip pat. Apgalvokite kartu su vaiku, kokius komplimentus ir kada galima sakyti bendraklasiams. Neišradinėkite dviračio: „Puikus smūgis” – galima pasakyti ką tik kamuolį per futbolo treniruotę nuspyrusiam vaikui. „Labai gražiai nupiešei gėlę” – puikus komplimentas piešinį ką tik baigusiam bendraamžiui. „Kietas džemperis” — puikiai tiks, kai pamatysi nauju megztiniu apsirengusį bendraklasį.
Geranoriškumas ir mandagumas
Geranoriškumas — puikus būdas parodyti domėjimąsi kitu žmogumi. Kaip tai atrodo? Kas gali būti paprasčiau. Kai bendraklasiui nukrenta pieštukas – mes galime jį pakelti ir paduoti, galima pasaugoti bendraklasiui vietą valgykloje, padėti jam ką nors nešti, pagelbėti per pamoką su užduotimi, pasidalinti sumuštiniu ar šokoladuku, įdėtu priešpiečiams. Paprastai geranoriškumas iššaukia geranoriškumą, o mes juk kaip tik to linkime savo vaikams. Tyrimai rodo, kad geranoriški vaikai paprastai yra mėgstami bendraklasių ar bendraamžių žaidimo aikštelėje, kieme. Tiesa, geranoriškumas neturi virsti į vergavimą ar papirkinėjimą. Tai rezultatų neduoda ir reikia labai aiškiai paaiškinti vaikui, parodyti, atžaisti situacijas, kuriose jie gali būti geranoriški ir kaip. Ir dar, geranoriškumas paprastai vertinamas pagal rezultatą, o ne pagal ketinimus. Jei vaikas bus pernelyg švelnus ir kabinsis kitiems vaikams ant kaklo – irgi gali būti nesuprastas ir nepriimtas. Todėl, pasikartosime, geriausia būtų aiškiai apsibrėžti ir atžaisti socialinius žaidimus, kada ir kaip būti geranorišku.
Atvirumas
Atvirumas – pirmas žingsnis į draugystę. Tiesa, tai nėra pasiekiama savaime, kiti vaikai gali neteisingai suprasti vaiko siunčiamus ženklus. Todėl tam, kad draugystė užsimegztų, geriausia pasirinkti tinkamą bendraamžį. Bet kaip? Vien tai, kad du vaikai gyvena tame pačiame daugiabutyje, dar nereiškia, kad jie gali ir bus gerais draugais. Paprastai vaikai susidraugauja arba su į save panašiais vaikais arba su tais, kurie juos papildo. Vaikai, greičiausiai susidraugaus su vaiku, kurio lytis ir amžius bus panašūs. Taip pat draugus vienija bendri interesai, socialiniai įgūdžiai. Taigi, antra savybė, kurios reikia ieškoti – interesai. Jei Jūsų vaikas mėgsta piešti – į draugus jam geriausia rinktis vaiką, kruiam pieštukas, teptukas ar kreidutės taip pat prie širdies. Praktiškai žiūrint, labai gerai turėti draugą, kuris domisi tuo pačiu kaip tu, emociniame lygmenyje panašumas sukelia jausmą, kad su tavimi viskas gerai, tu ne vienas toks pasaulyje.
Magneto teorija ir jos paneigimas
Kai kurie vaikai nežengia pirmo žingsnio prie jam patinkančio vaiko, nes jiems atrodo, kad jie patys turi būti kažkuo ypatingi, kad bendraamžiai, kurie jiems patinka, su jais draugautų. Tai yra magneto teorija. Vaikas įsivaizduoja, kad jis turi būti toks nuostabus ir patrauklus, kad trauktų bendraamžius it geležį. Kaip tai pasireiškia? Vaikas gali imti pernelyg nervintis ir girti: „Aš galiu tai, aš žinau tai” ir t.t. O iš tiesų, tai reiškia: „Aš noriu Jums patikti”. Tačiau kiti vaikai tai gali suprasti kaip sakinį: „Aš kietesnis ir protingesnis nei Jūs”. O draugystė – tai santykiai tarp lygiaverčių žmonių. Taigi, magneto teorija absoliučiai neteisinga, vaikas neturi būti išskirtinis ar ypatingas, jis turi būti toks, koks yra.
Kaip paaiškinti vaikui, kas yra panašumas ir bendrumas
Pasiūlykite vaikui nupiešti du ratus, susikertančius per vidury vienam su kitu (iš dalies). Paaiškinkite vaikui, kad vienas ratas – tai jis, o kitas – tai jo draugas, o susikirtimo vieta (bendras abiejų ratų plotas) tai, kas šiuos ratus vienija. Jei tu bendrausi su kitu vaiku tik apie tai, kas yra tik tavo mėgstama veikla (nesiliečia su kitu ratu) – kitam vaikui tai bus nelabai neįdomu. Kaip pamatyti, kad kitas vaikas domisi tuo pačiu kaip tu? Stebėti jį kai kartu atliekate kokią nors veiklą.
Kas toliau?
Taigi, pirmasis žingsnis – pasiruošimas draugystei, antras – suradimas tinkamo bendraamžio, trečias ir paskutinis žingsnis – bendros linksmybės. Vaikai mėgsta būti su tais vaikais, kurie linksmi ir smagūs. Jei Jūsų vaikas mokės žaisti bent kelis smagius žaidimus, kuriuos galės atsinešti į darželį ar mokyklą – tai gerokai padidins tikimybę, kad kuris nors kitas vaikas norės prisijungti pažaisti. Taigi, mokomės žaisti. Tiesa, įgyvendinti šį tikslą gana sunku. Kad gautum malonumą iš bendravimo su bendraamžiu, vaikui reikia elgtis taip,kaip patinka kitam vaikui, bendrauti su juo apie tai, kas jam patinka, vengti kalbėti apie tai, kas nepatinka ir vengti pykčių, o jei jie kyla – spręsti juos.
Planuojame bendrų žaidimų laiką
Jei Jūsų vaikui pavyko užmegzti draugystę mokykloje ar už jos ribų, geriausia, ką Jūs dabar galite padaryti – suorganizuoti bendrą žaidimą. Planuoti šiuos susitikimus geriau iš anksto – tai padės vaikams susikoncentruoti ramiai į žaidimą ir gauti didžiausią malonumą iš bendros veiklos. Šiam susitikimui taip pat reikia pasiruošti. Iš anksto su savo vaiku aptarkite, ir sudarykite planą, ką jie žais, kaip vaikas elgsis (kad būtų svetingas šeimininkas), kuo draugą vaišins, ką po ko veiks ir t.t. Jei Jūsų vaikas turi ypatingai saugomų žaislų, kuriais nenorėtų dalintis, juos geriau kol kas padėti į šoną. Susitikimo pradžioje gali būti nemalonių momentų, kai vienas vaikas paklaus: „Na, ką mes veiksme?”, geriausia jei Jūsų vaikas galės jam pasiūlyti porą žaidimų pasirinkimui. Beje, pats susitikimas namuose jau gali iš anksto padiktuoti susitikimo „temą”, pvz., Jūsų dukrytė gali pasikviesti namo draugę mokytis kepti pyragą ar sausainius. Sūnus gali pasikviesti pažaisti krepšinį lauke, pažiūrėti filmą, pavažinėti dviračiais ir t.t. Jei bendra veikla teikia malonumą abiems vaikams, kitas vaikas tą jausmą sies su Jūsų vaiku, tai padės jų draugystei judėti toliau. Ir pabaigai, vaikų susitikimo metu nespauskite jų, tačiau pasistenkite įsiklausyti į bendrą jų veiklą ir laiku įsikiškite į konfliktiškas ar sunkesnes situacijas, pasikvieskite vaiką pas save ir kol svečias negirdi, patarkite vaikui, ką jis turėtų daryti. Arba ateikite į vaikų kambarį su vaišėmis – nedidelė pertrauka padės vaikams pamiršti nesklandumus ir pasistiprinus grįžti prie smagios veiklos.
Tikimės, kad mūsų patarimai padės Jums ir Jūsų vaikui!