Mokome autistiškus vaikus socialinių įgūdžių III dalis

Home / NAUJIENOS / Mokome autistiškus vaikus socialinių įgūdžių III dalis
Mokome autistiškus vaikus socialinių įgūdžių III dalis

Mokome autistiškus vaikus socialinių įgūdžių III dalis

Dr. Scott Bellini

Pirma dalis: http://www.aboscentras.lt/6624-2/

Antra dalis: http://www.aboscentras.lt/mokome-autistiskus-vaikus-socialiniu-igudziu-ii-dalis/

 

Užduotys apie mintis ir jausmus

Tiek savo, tiek kitų žmonių minčių ir jausmų atpažinimas ir suvokimas dažnai yra autistiškų vaikų Achilo kulnas, tačiau tai labai svarbu sėkmingam bendravimui. Pavyzdžiui, mes nuolat keičiame savo elgesį reaguodami į kito žmogaus neverbalinius signalus. Mes galime tęsti pasakojimą, jei kitas žmogus šypsosi, žiūri laukiančiai ar rodo kitus nuoširdaus susidomėjimo požymius. Kita vertus, jei žmogus nuolat žiūri į laikrodį, dūsauja, žiūri į kitą pusę, mes, greičiausiai, sutrumpinsime savo pasakojimą (aš pasakiau “greičiausiai”!). Autistiškiems vaikams dažnai kyla sunkumų atpažįstant ir suprantant šiuos neverbalinius signalus. Dėl to jiems sunkiau keisti savo elgesį, kad atsakytų į kitų žmonių poreikius.

Pati paprasčiausia užduotis, susijusi su mintimis ir jausmais, rodyti vaikui paveikslėlius su skirtingomis emocijomis. Kortelės gali varijuoti nuo svarbiausių emocijų, tokių kaip laimingas, liūdnas, piktas arba išsigandęs iki žymiai sudėtingesnių emocijų, tokių kaip pasimetęs, susigėdęs, susinervinęs arba nepasitikintis. Pradėkite nuo to, kad paprašysite vaiko parodyti reikiamą emociją (“parodyk, kur laimingas”), po to paprašykite vaiko nustatyti, ką jaučia personažas (“Ką jis jaučia?”).

Daugumai mažų vaikų, su kuriais aš dirbu, gana lengvai sekasi išmokti emociją. Kai jiems tai jau gerai pavyksta, laikas pereiti prie sudėtingesnių mokymo metodų, tokių kaip suprasti emociją arba “kodėl?” ši emocija atsiranda. Tam vaikui reikia daryti išvadas remiantis kontekstu ir ženklais, pavaizduotais paveikslėlyje. Tokiu būdu, remiantis informacija iš paveikslėlio jūs galite paklausti “Kodėl vaikas liūdnas?”. Kortelėse turi būti pavaizduota personažai, dalyvaujantys skirtingose socialinėse situacijose ir su skirtingomis veidų išraiškomis arba kitais neverbaliniais emocijų reiškimo būdais. Jūs galite iškirpti paveikslėlius iš žurnalų arba atsisiųsti ir atsispausdinti juos iš interneto. Taip pat galima naudoti iliustracijas iš vaikiškų knygų, kuriose paprastai gausu emocionalių ir situacinių paveikslėlių.

Vos vaikas lengvai susidoros su kortelėmis, pereikite prie televizijos laidų ar socialinių video filmukų. Dauguma programų, kurias rodo per televiziją, yra puikus šaltinis užsiėmimams, nes jose rodomi aiškiai savo emocijas reiškiantys personažai socialinėse situacijose. Jūs galite naudoti tą patį mechanizmą, kaip ir su paveikslėliais, tačiau šįkart vaikas darys išvadas remdamasis dinamiškais socialiniais signalais. Tiesiog paprašykite vaiko nustatyti, ką jaučia personažas ekrane, ir kodėl jie taip jaučiasi. Kai veiksmas vyksta pernelyg greitai vaikui, paspauskite pauzę ir užduokite klausimą apie nejudantį paveikslėlį (įsitikinkite, kad jūsų televizorius rodo aiškų vaizdą pauzės metu).

Socialinės istorijos

Socialinių istorijų metodas dažnai naudojamas mokant autistiškus vaikus socialinių įgūdžių. Socialinės istorijos – tai neįkyrus būdas paaiškinti vaikams socialines sąvokas ir taisykles trumpos istorijos formatu. Šią strategiją galima naudoti mokant eilę socialinių ir elgesio koncepcijų, tokių kaip perėjimas per gatvę, dalyvavimas žaidime ir išvyka į užmiestį.

Carol Gray (1995; 2000) išskiria tuos komponentus, kurie būtini sėkmingai socialinei istorijai: istorija turi būti parašyta atsižvelgiant į konkrečius vaiko poreikius, vaikas turi norėti skaityti šią istoriją pats (priklausomai nuo savo gebėjimų), istorija turi atitikti vaiko gebėjimus ir suvokimo lygį, istorijoje labiau turėtų būti vartojamos frazės “galiu” arba “galėčiau” vietoje “darysiu” ir “privalau”.

Paskutinis komponentas ypač svarbus vaikams, kurie linkę atsisakyti vykdyti suaugusiųjų paliepimus (tai yra, vaikas, kuris nenusprendžia, ką daryti, kol tu jam nepasakysi ką nors padaryti… ir jis padarys lygiai priešingai!). Socialinę istoriją galima papuošti iliustracijomis arba sukurti ir leisti per kompiuterį, kad išnaudotumėte vaiko vizualinį mąstymą arba jo susidomėjimą kompiuteriu.

Aš išsiaiškinau, kad autistiški vaikai geriausiai mokosi, kai socialinės istorijos naudojamos kartu su vaidmeniniais žaidimais ir tampa “bendravimo vadovėliu”. Tokiu būdu, perskaičius socialinę istoriją vaikas praktikuoja toje istorijoje pristatomą įgūdį. Pavyzdžiui, iškart po istorijos apie žaidimus su bendraamžiais perskaitymo, vaikas išbandys šį įgūdį vaidmeninio žaidimo metu. Po to, po istorijos skaitymo ir praktikos, vaikas bus įtrauktas į socialinę situaciją, kur gaus galimybę panaudoti šį įgūdį natūralioje aplinkoje.

 

Vaidmeniniai žaidimai/Elgesio repeticijos

Vaidmeniniai žaidimai ir elgesio repeticijos naudojami, pirmiausia, mokant bazinių komunikacijos įgūdžių. Tai efektyvi intervencija mokant socialinių įgūdžių, kurie leidžia įgyvendinti pozityvią šių įgūdžių praktiką (Gresham, 2002). Į vaidmeninius žaidimus įeina atžaidimas situacijų arba veiklų struktūruotoje aplinkoje, kad būtų galima praktiškai išbandyti naujai įgytus įgūdžius ir strategijas arba įgūdžius, įgytus anksčiau, kuriuos naudojant vaikas patirdavo sunkumų. Vaidmeniniai žaidimai gali vykti pagal scenarijų arba būti spontaniški. Antru atveju vaikui aprašoma situacija (pavyzdžiui, paprašyti kito vaiko pažaisti su juo), bet neduodamas konkretus scenarijus. Paprastai aš kombinuoju iš anksto aprašytus ir neaprašytus elementus kiekviename vaidmeniniame žaidime. Pavyzdžiui, vaikui gali būti užduotas klausimas arba pasakomas pirmas sakinys, bet likusi pokalbio dalis turi būti spontaniška.

Aš naudoju vaidmeninius žaidimus, kad išmokyčiau vaiką daugelio komunikacinių įgūdžių, ypač tų, kurie apima pokalbio užmezgimą, atsakymus ir pokalbio pabaigimą. Viename iš scenarijų vaikas turi pradėti pokalbį su bendraamžiu, kuris kažkuo užsiėmęs. Atitinkamai, jis turės paprašyti leidimo prisijungti arba įtraukti pašnekovą į savo žaidimą. Pastarasis paprastai yra sunkiausias autistiškam vaikui.

Per pirmuosius mokomuosius užsiėmimus, vaikui natūralu kelioms minutėms “užstrigti” pokalbyje ir bendravime, kai jis nežino, ką pasakyti ir kaip pratęsti. Pradžioje vaikui būtina duoti pakankamai laiko, kad jis suprastų ir galėtų atsakyti į vaidmeninio žaidimo scenarijų. Palaipsniui pamokų metu greitis ir pasitikėjimas augs.

Videomodelingas ir video-savęs modeliavimas

Videomodelingas – tai, be jokių abejonių, viena dažniausiai mano naudojamų ir efektyviausių strategijų mokant autistiškus vaikus  socialinių įgūdžių. Į videomodelingą įeina konkretaus elgesio demonstracija video formatu ir po to elgesio modelio pakartojimas. Videomodelinge gali dalyvauti bendraamžiai, suaugę ar pats vaikas (video-savęs modeliavimas). Video-savęs modeliavimo privalumas tas, kad jis tampa vaikui vizualiu sėkmės patvirtinimu… jo paties sėkmės! Video-savęs modeliavimas gali būti naudojamas siekiant įvaldyti įgūdžius, pagerinti įgūdžių naudojimą ir probleminio elgesio mažinimą. Jis vienija milžinišką mokomąją priemonę autistiškam vaikui (vizualines instrukcijas) su efektyvia intervencija (modeliavimu).

Augantis tyrimų skaičius žada didelę sėkmę videomodelingui (su bendraamžiu ar suaugusiu modelio vaidmenyje) ir video-savęs modeliavimui kaip terapinei priemonei, skirtai autistiškiems vaikams. Bellini ir Akullian (knyga spaustuvėje) išanalizavo videomodelingui ir video-savęs modeliavimui skirtus tyrimus, įskaitant 20 jų kolegų darbų, kuriuose dalyvavo 63 autistiški vaikai. Rezultatai patvirtina, kad videomodelingas ir video-savęs modeliavimas yra efektyvūs intervencijos metodai socialiniams-komunikaciniams įgūdžiams, probleminiam elgesiui ir funkcionaliems įgūdžiams, taikytini autistiškiems vaikams ir paaugliams. Labiausiai šie metodai leidžia įtvirtinti įgūdžius, ir šie įgūdžiai, įgyti taikant videomodelingą ir video-savęs modeliavimą, išlieka bėgant laikui ir perkeliami į kitus žmones ir situacijas. Tokiu būdu, ši intervencija laikytina efektyvia autistiškiems vaikams nuo ankstyvojo amžiaus iki paauglystės. Tyrimai parodė ryškų pasirinkto elgesio išaugimą (arba sumažėjimą) taikant vidutiniško ilgumo intervenciją, atitinkančią devynių videofilmukų peržiūrą. Kai vidutinė dalyviams parodytų filmukų trukmė tebuvo trys minutės.

Video-savęs modeliavimas paprastai skirstomas į dvi kategorijas: pozityvaus savo įvaizdžio kūrimo ir elgesio, esančio video filmuke, formavimo (Dowrick, 1999).

Pozityvaus savo įvaizdžio kūrimas leidžia vaikams stebėti tą elgesį, kuris jau yra jų kasdieniame repertuare. pozityvaus savo įvaizdžio kūrimą galima naudoti elgesiui, kuris pasireiškia labai retai, arba kurį vaikas nustojo naudoti. Pozityvaus savo įvaizdžio kūrimo pavyzdžiu ikimokyklinukams būtų video, kur vaikas kartu su bendraamžiais dalyvauja kokioje nors veikloje, įrašymas (jei tai vyksta retai), ir po to šio video parodymas vaikui. Buggey ir jo kolegos (1999) naudojo šį metodą, kad padidintų mažų autistiškų vaikų atsakomųjų reakcijų skaičių. Tyrimo metu vaikai žiūrėjo video filmukus apie tai, kaip jie atsakinėjo į klausimus žaidimo metu. Nors atsakymus į klausimus šie vaikai sakydavo retai, video filmukai buvo sumontuoti taip, kad būtų parodyta, kad vaikai atsako laisvai (iš filmukų išimti momentai, kur nebuvo atsakymų). Ši intervencija žymiai padidino verbalinių atsakymų, kuriuos vaikai ėmė duoti be pagalbos, skaičių.

Elgesio formavimas video, kita video-savęs modeliavimo kategorija, paprastai ji naudojama, kai vaikas jau turi reikiamus įgūdžius, bet negali jų apjungti, kad pabaigtų veiklą. Pavyzdžiui, vaikas gali atsikelti iš lovos, išsivalyti dantis, susišukuoti ir apsirengti (rytinės procedūros), bet negali atlikti šių veiksmų reikiama seka ir be pagalbos. Taikant šį korekcijos metodą mes įrašome, kaip vaikas atlieka kiekvieną procedūrą, o po to sudedame fragmentus reikiama seka. Tą patį galima padaryti su įprastomis socialinio bendravimo sekomis. Pavyzdžiui, galima įrašyti, kaip vaikas atlieka šiuos tris veiksmus: pradeda pokalbį, atsako kitam vaikui ir tinkamu būdu pabaigia pokalbį. Tris scenas po to galima sujungti į vieną, kad būtų gautas vienas laisvas teisingas pokalbis.

Elgesio video formavimas taip pat bus naudingas vaikams, kuriems reikia papildomos pagalbos ar palaikymo, kad sėkmingai pabaigtų užduotį. Atsižvelgiant į tai, kad “paslėptas palaikymas” yra svarbus komponentas formuojant elgesį video pagalba. Pavyzdžiui, galima įrašyti, kaip vaikas bendrauja su bendraamžiais, kol suaugęs padeda jam gestais ar suteikdamas kitą pagalbą. Suaugusio pagalba bus iškirpta (paslėpta), taigi, kai vaikas žiūrės filmuką, jis matys, koks jis nepriklausomas ir sėkmingas. Elgesio formavimas video būdu reikalauja papildomų techninių galimybių lyginant su savo paties pozityvaus kūrimo metodu, bet paprastai tam reikia mažiau “žalios” videomedžiagos.

IV dalis: http://www.aboscentras.lt

Šaltinishttps://www.iidc.indiana.edu

 

Klauskite

s2Member®