Dr. Scott Bellini
Pirma dalis: http://www.aboscentras.lt
Riba tarp nepakankamų įgūdžių ir nepakankama jų taikymo praktika
Po pilno vaiko turimų socialinių įgūdžių vertinimo ir nustačius įgūdžius, kurių mes mokysime, būtina suprasti, ar tai nepakankamai išlavėję socialiniai įgūdžiai, ar nepakankamas turimų socialinių įgūdžių taikymas (Elliott & Gresham, 1991). Paprasčiau sakant, jūsų mokymo socialinių įgūdžių mokymo programos sėkmė priklauso nuo jūsų gebėjimų atskirti šias dvi sąvokas.
Nepakankamai išlavėję įgūdžiai reiškia, kad vaikas neturi konkretaus įgūdžio ar nemoka konkrečios elgesio formos. Pavyzdžiui, autistiškas vaikas gali nežinoti, kaip sėkmingai įsitraukti į savo bendraamžių veiklą, ir dėl to jis arba ji dažniausiai negali joje dalyvauti. Jei mes norime, kad vaikas prisijungtų prie bendraamžių, mes turime išmokyti jį tai padaryti.
Nepakankamas įgūdžio taikymas reiškia, kad įgūdį ar elgesį vaikas moka ir žino, tačiau jis jo nerodo ar nenaudoja. Kalbant apie tą patį pavyzdį, vaikas gali mokėti prisijungti prie bendraamžių žaidimo, bet, dėl kažkokių priežasčių, jam tai nepavyksta. Šiuo atveju, jei mes norime, kad vaikas prisijungtų prie kitų, mes neturime mokyti jo tai daryti (nes jis ir taip jau tai moka). Vietoje to, mes turime ugdyti tai, kas kliudo naudotis šiais įgūdžiais, o tai gali būti nepakankama motyvacija, nerimas arba sensorinis jautrumas.
Geru būdu norint atskirti nepakankamai išlavėjusį įgūdį nuo nepakankamo turimų įgūdžių taikymo, gali būti klausimas: “Ar geba vaikas pademonstruoti įgūdį su daugeliu žmonių ir daugelyje situacijų?”. Pavyzdžiui, jei vaikas užmezga pokalbį tik su mama namuose ir nebendrauja su bendramoksliais mokykloje, tuomet šią situaciją reiktų vertinti kaip nepakankamai įvaldytą įgūdį. Aš dažnai iš mokyklos mokytojų girdžiu: “Vaikas puikiai su manimi bendrauja, taip kad tai, greičiausiai, nepakankamas įgūdžio taikymas, ar ne?” Ne visiškai. Iš mano patirties, autistiški vaikai dažniau ir geriau bendrauja su suaugusiais, nes suaugę paprastai palengvina jiems šią užduotį – suaugę daro už vaiką visą “darbą” bendraujant. Kalbant beisbolo terminais, jei Tomas gali atmušti minkštus, žemus metimus, kuriuos treniruojasi kartu su tėčiu namuose, tai nereiškia, kad jis tai daro pakankamai gerai, kad galėtų atmušti smūgį, kurį jam metą bendraamžiai sporto aikštelėje. Kartais suaugusių bendravimas su autistišku vaiku primena tuos minkštus, žemus metimus. Ir nors jie daro tai su gerais tikslais, tai neparuošia vaikų žymiai sudėtingesniems momentams su bendraamžiais.
Labai dažnai nepakankamai išlavinti socialiniai įgūdžiai ir netinkamas elgesys remiasi nepakankamu įgūdžių naudojimu. Tai vyksta, nes mes linkę manyti, kad jei jis nerodo kažkokio elgesio, tai vyksta dėl atsisakymo ar nepakankamos motyvacijos. Kitais žodžiais, mes manome, kad vaikas, kuris nepradeda bendrauti su bendraamžiu, gali tai daryti, bet nenori (nepakankamas įgūdžio naudojimas). Daugeliu atveju tai klaidingas mąstymas. Mano praktike, dauguma nepakankamai išlavėjusių autistiškų vaikų įgūdžių atvejų susiję su šių įgūdžių nebuvimu.
Tad jei autistiški vaikai nerodo kokių nors socialinių įgūdžių, tai, greičiausiai, ne dėl to, kad jie nenori arba atsisako būti tarp kitų žmonių, o dėl to, kad šių įgūdžių jie paprasčiausiai neturi. Jei mes norime, kad maži vaikai būtų sėkmingi bendraudami, mes turime juos išmokyti, kaip būtent reikia bendrauti. Todėl svarbu susikoncentruoti į įgūdžių lavinimą.
Modelio “Nepakankamas įgūdžio įvaldymas/nepakankamas įgūdžio naudojimas” taikymo privalumas tame, kad tai padeda mums pasirinkti intervencijos strategiją. Dauguma intervencijos metodų labiau tinka arba vienam, arba kitam. Pasirinktas intervencijos metodas turi atitikti turimą deficitą. Juk jūs nenorėsite naudotis intervencijos programa, skirta nepakankamai išlavėjusiam įgūdžiui, jei esminiai sunkumai, su kuriais susiduria vaikas, susijęs su įgūdžio taikymu.
Pavyzdyje, aprašytame aukščiau, jei Tomas neįvaldė kamuoliuko atmušimo įgūdžio (nepakankamas įgūdžio įvaldymas), jokie pasaulio paskatinimai (net pica) nepadės Tomui atmušti kamuoliuką žaidimo metu. Jei norime, kad jis gerai atmuštų metimus, mes turime jį papildomai išmokyti kamuoliuko atmušimo mechanikos. Tas pats ir kalbant apie socialinius įgūdžius. Jei mes norime, kad vaikas laisvai bendrautų, mes turime efektyviai jį mokyti socialinių įgūdžių. Ir priešingai, jei Tomas pakankamai įvaldęs įgūdžius, bet jam nepakanka motyvacijos “atsiduoti iš visų jėgų”, tai pica su sūriu ir peperoni gali būti tuo, kas padės jam sėkmingai žaisti sporto aikštelėje.
Vos tik detalus socialinių įgūdžių vertinimas baigtas, ir komanda gali priskirti socialinius trūkumus arba prie pakankamai neišlavėjusių įgūdžių, arba prie nepakankamo jų naudojimo, galima pradėti mokymą. Egzistuoja daugybė metodų, kurie tinkami autistiškiems vaikams. Svarbiausia, kad strategijos, kurios taikomos vaiko mokymui, atitiktų jo individualius poreikius, ir kad naudojamas metodas būtų logiškai pagrįstas.
Apačioje pateikiami pavyzdžiai technikų, kurios gali būti taikomos sėkmingai mokant autistiškus vaikus ir paauglius bendravimo. Visos strategijos, išvardytos žemiau, išskyrus bendraamžių pasitelkimą, priskirtinos nepakankamai išlavintiems įgūdžiams. Tačiau, kai kurie metodai (ypač, video-savo elgesio modelingo metodas (video self-modeling) ir socialinių istorijų metodas) taip pat puikiai taikomi esant nepakankamam įgūdžių naudojimui. Papildomai būtina nuolat skatinti vaiką už jo pastangas ir dalyvavimą mokymo programoje.
Korekcinių strategijų parinkimas
Keisti aplinką arba vaiko elgesį
Intervencijos metodo parinkimo procese svarbu atsižvelgti į principą “keisti aplinką arba vaiko elgesį”. Socialinių įgūdžių mokymo kontekste galima kaitalioti socialinę arba fizinę vaiko aplinką, kad duotumėme jam pozityvaus socialinio bendravimo galimybę. Pavyzdžiui: bendraamžių-pagalbininkų apmokymas bendrauti su vaiku dienos mokykloje metu, bendraamžių apmokymas suprasti, kas yra autizmas, vaiko įtraukimas į įvairias laisvalaikio grupes, tokias kaip sporto komandos arba skautų būriai.
Iš kitos pusės, galima keisti ne aplinką, o dirbti su paties vaiko elgesiu. Prie to priskiriamas mokymas, kuris leidžia vaikui būti sėkmingesniam bendraujant. Į sėkmingą socialinių įgūdžių lavinimo programą turi būti įtraukta ir pasikeitimai vaiko aplinkoje, ir darbas su jo elgesiu. Jei jūs susikoncentruosite tik į kažką vieną, jūsų pastangos patirs nesėkmę.
Pavyzdžiui, viena šeima, su kuria aš dirbau, puikiai savo vaikui suorganizuodavo susitikimus su bendraamžiais bendriems žaidimams ir sukurdavo jam galimybes lankytis įvairiose laisvalaikio užsiėmimuose. Kartu, jie buvo labai nusivylę tuo, kad jų sūnui nepavykdavo susirasti draugų, ir jam vis dar kildavo probleminių momentų bendraujant su bendraamžiais. Problema buvo tame, kad jie statė vežimą prieš arklį. Jie suteikė vaikui pakankamai daug galimybių bendravimui su bendraamžiais, bet neišmokė jo įgūdžių, būtinų, kad būtum sėkmingas šiame bendravime.
Panašiu būdu vyksta vaiko mokymas įvaldyti konkretų įgūdį (elgesio keitimas) be aplinkos keitimo tam, kad ji būtų draugiškesnė autistiškam vaikui, tai taip pat veda vaiką prie nesėkmės. Tai įvyksta tuo momentu, kai autistiškas vaikas entuziastingai mokosi įgūdžių grupėje vaikų, kurie jo nepriima. Svarbu ir mokyti vaiką įgūdžių, ir keisti aplinką. Tai užtikrina, kad naujas įgūdis bus sutiktas bendraamžių supratingai.
Socialinių įgūdžių mokymo metodai
Kaip jau buvo sakyta anksčiau, autistiškus vaikus ir paauglius reikia smulkiai ir detaliai apmokyti socialinių įgūdžių. Tradiciniai socialinių įgūdžių mokymo metodai (tokie kaip stalo žaidimai apie draugystę ir teisingu elgesiu klasėje) būna nesuprantami daugeliui autistiškų vaikų. Pavyzdžiui, mokyklos psichologė buvo nusivylusi tuo nedideliu progresu, kurio ji pasiekė su autistišku vaiku. Ji tvirtino, kad mokymo programa rodė teigiamus rezultatus “kitiems vaikams grupėje”, bet autistiškas vaikas, panašu, jos “nesuprato”. Žinoma, jis jos nesuprato! Priežastis buvo akivaizdi. Mokyklos psichologė bandė išmokyti vaikus suprasti “draugystės” sąvoką. Tai tinkama kitiems vaikams, tačiau autistiškiems vaikams šie paaiškinimai pernelyg abstraktūs. Taigi, vietoje to, kad gaištų begalę laiko pasakodama vaikui apie “draugystę”, savo mokymą ji galėjo koncentruoti į konkrečius įgūdžius, kuriuos vaikas galėtų taikyti, kad susirastų ir išsaugotų draugus. Patirtis rodo, kad “draugystės” koncepciją žymiai lengviau suprasti, kai tu jau turi draugą ar porą draugų!
Yra eilė klausimų, į kuriuos reikia atsižvelgti parenkant intervencijos metodą. Pavyzdžiui, ar mokymo programa sprendžia negebėjimo įsisavinti įgūdį problemą, nurodytą socialinių įgūdžių vertinime? Ar programa pagerina įgūdžio naudojimą? Ar programa suteikia galimybę įvaldyti įgūdį? Ar yra tyrimai, įrodantys jos efektyvumą ir pagrindžiantys taikymą? Jei ne, kaip planuojate vertinti jos efektyvumą jūsų vaiko atveju? Ar programa atitinka vaiko raidos lygį? Toliau seka sąrašas socialinių įgūdžių mokymo metodų, kurie įrodė savo efektyvumą ugdant autistiškus vaikus.
Kita straipsnio dalis skirta trumpai aprašyti intervencijos strategijas, kurios sukurtas mažų autistiškų vaikų socialinių įgūdžių mokymui, įskaitant intervenciją pasitelkiant bendraamžius, užduotis, susijusias su mintimis ir jausmais, socialines istorijas, vaidmeninius žaidimus ir videomodelingą.
Intervencija pasitelkiant bendraamžius
Bendraamžių kaip pagalbininkų pasitelkimas – vienas gerų efektyvios intervencijos mažiems autistiškiems vaikams pavyzdžių. Intervencija pasitelkiant bendraamžius dažnai naudojama siekiant užmegzti pozityvią socialinę sąveiką tarp bendraamžių – ikimokyklinukų (Strain & Odom, 1986; Odom, McConnell, & McEvoy 1992). Mokymas pasitelkiant bendraamžius leidžia mums struktūruoti fizinę ir socialinę aplinką taip, kad sulauktume sėkmingų socialinės sąveikos momentų.
Taikant šį metodą bendraamžiai apmokomi įsitraukti į bendravimą ir į autistiško vaiko norus bendrauti atsakyti iškart ir tinkamu būdu. Bendraamžiai-pagalbininkai turi būti autistiško vaiko bendraklasiai, jie turi turėti jų amžių atitinkančius socialinius ir žaidimo įgūdžius, turi nuolat lankyti mokyklą ir turėti pozityvią bendravimo su autistiškais vaikais patirtį (arba, bent jau, neutralią). Bendraamžiai-pagalbininkai taip pat turi reaguoti į elgesį, kuris atsiranda prie autizmo, mandagiu ir jų amžių atitinkančiu būdu.
Tokių pagalbininkų pasitelkimas leidžia mokytojams ir kitiems suaugusiems veikti daugiau tarpininkais, nei aktyviais pokalbio dalyviais ir žaidimų partneriais. Todėl, vietoje to, kad taptų trečiu nereikalingu dviejų vaikų bendravime, mokytojas padeda vaikams pradėti pokalbį ar tinkamai atsakyti autistiškam vaikui ir nueiti. Bendraamžių įtraukimas taip pat padeda generalizuoti naujus įgūdžius ir praktikuoti juos natūralioje aplinkoje.
III dalis: http://www.aboscentras.lt
IV dalis: http://www.aboscentras.lt
Šaltinis: https://www.iidc.indiana.edu/irca/articles/making-and-keeping-friends.html