Dauguma autistiškų vaikų turi sunkumų su tualeto įgūdžiais. Kai kurie neina į tualetą, nes jo bijo, kai kurie nuolat šlapinasi į kelnes, ir dauguma – turi sunkumų parodyti iniciatyvą ir pasiprašyti į tualetą. Kai kuriems vaikams sunkumu su šiuo įgūdžiu kyla dėl apribotų komunikacinių ir kalbinių įgūdžių. O taip pat mokymasis šlapintis ir tuštintis vienoje ir toje pačioje vietoje (į klozetą) grindžiamas pirmiausia socialinėmis pasekmėmis (gėda, nemalonu ir t.t.), kurioms autistiški vaikai paprasčiausiai nejautrūs. T.y., jei įprastiems vaikams tėvų ar pedagogų nepasitenkinimas, kai jis prisišlapina į kelnytes, pakankamai motyvuoja nustoti tepti kelnaites, tai autistiškiems vaikams taip nėra, o kartais būna net atvirkščiai, kuo labiau tėvai/pedagogai pyksta, tuo dažniau vaikas šlapinasi ar tuštinasi į kelnes, nes tokiu būdu gauna papildomo dėmesio (tėvų/pedagogų „moralą“, barimą ir t.t.). Be to, mokymosi procesą apsunkina ir tai, kad kai kuriems autistiškiems vaikams sunku suprasti priežasties ir pasekmės principus, todėl mokytis kur ir kada galima šlapintis, o kada to daryti negalima – gali užimti daugiau laiko ir pareikalauti daugiau pastangų bei ypatingo problemos sprendimo. Ir galiausiai, nepakankamai išsivystę komunikaciniai ir kalbiniai įgūdžiai gali turėti „palydovų“ – sensomotorinių problemų, kas žymiai apsunkina šį mokymą, nes vaikas gali blogai jausti, kada jam jau reikia į tualetą, arba neteisingai juos interpretuoti.
Mokymasis nesisioti ir nesituštinti į sauskelnes ar kelnaites tokia pati elgesio korekcijos mokant naujų įgūdžių programa, kaip ir bet kuri kita mokomoji programa, pvz., agresyvių reakcijų kiekio mažinimas arba naujų daiktų ir objektų mokymas. T.y., tam, kad darbas būtų efektyvus būtina tiksliai nustatyto tą reakciją ar elgesį, kurį mes norime susilpninti arba sustiprinti, nustatyti reakcijos parametrus, nustatyti tuos supančios aplinkos faktorius, kuriuos mes galime paveikti, sudaryti programą ir sekti progresą.
Reakcijos, kurios gali tapti mokymosi tikslu, gali būti šios:
- Vaikas nemoka šlapintis ar tuštintis tualete – bijo klozeto, nemoka ant jo sėdėti, sėdi ant klozeto nepakankamai ilgai, sėdi neramiai, ilgai sėdi, tačiau jam nepavyksta atsipalaiduoti ir t.t.
- Vaikas nemoka susilaikyti – šlapinasi labai dažnai, šlapinasi į kelnes, šlapinasi netinkamose vietose.
- Vaikas pernelyg ilgai susilaiko ir kenčia, o tai sukelia vidurių užkietėjimą.
- Vaikas nemoka rodyti iniciatyvą – nemoka paprašyti žodžiais ar alternatyviai metodais – gestais, kortelėmis ir t.t., todėl eina į tualetą savarankiškai.
- Papildomos problemos – vaikas nemoka nukreipti šlapimo srovės į unitazą; pernelyg dažnai prašosi į tualetą, tačiau neina; vaikas prašosi į tualetą, tam, kad gautų apdovanojimą ir t.t.
Todėl nepakanka suprasti, kad mokantis nesišlapinti į kelnes egzistuoja problemos, būtina tiksliai išsiaiškinti tikslinį elgesį – reakciją, kurios būtina išmokyti (pvz., išmokyti vaiką pradėti šlapintis praėjus kelioms sekundėms po to, kai jis atsisės ant klozeto), arba reakciją, kurią būtina sumažinti (pvz., sumažinti skaičių, kai vaikas prisišlapino į kelnes). Ir tik po to bandyti nustatyti pagrindinį parametrą tikslinės ir alternatyvios reakcijų: kiek dažnai vaikas šlapinasi, tiek į tualetą, tiek ir į kelnes; kokie elgesio instrumentai (atlygis, pagalba (užuominos), paralelinis pagalbinių įgūdžių mokymas, diferencijuotas stiprinimas ir t.t.) gali pakeisti vaiko elgesį norima linkme.
Reikėtų apžvelgti bendras problemas, kurios gali būti šlapinimosi/tuštinimosi į kelnes priežastimi. Išsiaiškinus jas, galima atitinkamai parinkti sprendimo būdus:
- Skirtingų tualetų naudojimas: Dauguma autistiškų vaikų tualeto įgūdžių mokomi namuose ar ugdymo įstaigoje, tačiau turi sunkumų nueiti į tualetą kitose viešosiose ir privačiose vietose.
- Vienodumo, panašumo poreikis: kai kurie autistiški vaikai susikuria įprastą šlapinimosi ir tuštinimo seką ir procedūras. Naujų būdų mokymasis gali jiems tapti problema.
- Apsirengimas: kai kurie vaikai susiduria su problemomis apsirengdami ar nusirengdami.
- Kūno signalai: kai kurie autistiški vaikai ne visuomet supranta, kad jiems jau laikas nueiti į tualetą, arba, kad jų kelnės sušlapo ar susitepė.
- Baimės: kai kurie vaikai bijo sėdėti ant klozeto, arba juos gąsdina nuleidžiamo vandens garsas. Mokymas tualetinių įgūdžių sudarant darbotvarkę, kurioje numatyta ši procedūra, ir ėjimo į tualetą pavertimas įprastos rutininės dienotvarkės dalimi gali šiek tiek sumažinti šią baimę.
- Kalba: dažnai autistiški vaikai turi sunkumu suprasdami ir naudodami kalbą.
- Fizinės arba medicininės problemos taip pat gali sukelti naudojimosi tualetu sunkumų. Aptarkite šiuos klausimus su savo vaiko pediatru.
Nuo ko pradėti
„Pasėdėti 6 kartus“. Nustatykite tikslą, kad vaikas per dieną turi 6 kartus trumpai pasėdėti ant klozeto. Pirmieji ėjimai į tualetą gali būti trumpi (vaikas turi išmokti pasėdėti ant klozeto 5 sekundes), kasdien ilgindai vieno iš šešių pasėdėjimų ilgį, tam kad vaikas įgytų tuštinimosi įgūdį. Ilgainiui sėdėjimo ant klozeto laiką galima pailginti net iki 10 minučių. Taimerio naudojimas gali būti puiki idėja, tokiu atveju vaikas žinos, kiek jis turi sėdėti ant klozeto ir kada gali nuo jo pakilti. Leiskite vaikui nedelsiant pakilti nuo klozeto, jei jis pasišlapino ar pasituštino į jį.
Neklauskite. Kalbėkite. Nelaukite, kad vaikas praneštų jums, kad jam laikas į tualetą. Taip pat neverta tikėtis, kad vaikas lauks jūsų klausimo apie tai, ar jis nori į tualetą, kad atsakytų: „Taip“. Tiesiog pasakykite, kad atėjo laikas eiti į tualetą, o geriausia, paimkite vaiką už rankos ir nuveskite, sakydami: „Aš noriu į tualetą“ – vaikas turi pakartoti (kad vaikas išmoktų pasiprašyti) – einate.
Dienotvarkė. Padarykite taip, kad ėjimas į tualetą taptų kasdienės vaiko rutinos dalimi. Suplanuokite ėjimus į tualetą kasdieniniame vaiko tvarkaraštyje. Susiekite tai su atitinkamu dienos laiku arba su atitinkamais vaiko užsieėmimais dienos metu.
Komunikacija. Naudokite vienus ir tuos pačius žodžius, ženklus ar korteles kiekvieną kartą eidami į tualetą. Tai padės vaikui greičiau išmokti naujų žodžių ir prašymų, susijusių su tualeto naudojimosi procedūra.
Ir toliau bandykite. Sakoma, kad žmogui reikalingos 3savaitės tam, kad jis išmoktų įgytų naują įprotį. Kai tik nusimatysite procedūras ir metodus, eikite link to paties tikslo – trijų savaičių.
Padarykite vizualinę pagalbą. Kortelės ir paveikslėliai gali Jūsų vaikui padėti suprasti, ko laukti iš ėjimo į tualetą. Nufotografuokite Jūsų tualete daiktus (pvz., klozetą, tualetinį popierių ir t.t.). Sudėliokite šias nuotraukas tinkama tvarka, kad vaikas matytų kiekvieną naudojimosi tualetu žingsnį. Tam galima naudoti ir paveikslėlius.
Numatykite apdovanojimus. Sudarykite mėgstamiausių jųs vaiko daiktų sąrašą (žaislai, maisto produktai, video, žaidimai). Pagalvokite, kuriuos jų galima lengvai duoti iš karto po to, kai vaikas pasisios ar pakakos į klozetą. Nedidelis maistinis paskatinimas dažnai suveikia gerai (vaisiai, krekeriai, gabalėlis šokolado). Papildomai apdovanojimams už „reikalų“ atlikimą tualete galite vaikui skirti papildomo laiko jo mėgstamiems užsiėmimams (video, žaidimas su žaislu ir t.t.).
Pagalba sėkmingam autistiškų vaikų tualetinių įgūdžių mokymui
Pasekite/pastebėkite maždaug 3 tipines dienas, kiek dažnai ir kada vaikas šlapinasi ar tuštinasi. Tam, kad teisingai sudėliotumėte darbotvarkę, kurioje numatytumėte ėjimo į tualetą laiką, reikia nustatyti, kiek laiko praeina nuo tada, kai vaikas pavalgo ar pageria iki jo šlapinimosi. Dažniau tikrinkite jo sauskelnes (pvz., kas 15 min.), tai padės jums geriau suplanuoti, kuriuo paros laiku jį geriau vesti į tualetą.
Atkreipkite dėmesį į vaiko mitybos režimą. Mitybos raciono pasikeitimai, pvz., daugiau naudojant skysčių ar ląstelienos, gali padėti jam pajusti poreikį nueiti į tualetą.
Įtraukite nedidelius kasdienos pasikeitimus. Aprenkite vaiką taip, kad jis galėtų lengvai nusirengti eidamas į tualetą. Perrenginėkite vaiką kiekvieną kartą, kai jo sauskelnės šlapios. Keiskite sauskelnes vonioje ar netoli jos.
Įtraukite vaiką į higienos procesą. Pavyzdžiui, paprašykite vaiko išmesti sauskelnių turinį į klozetą (jei tai įmanoma), tai padės vaikui suprasti, kad sauskelnių turinio vieta – klozetas. Po to paprašykite vaiko nusiplauti rankas kiekvieną kartą pakeistu sauskelnes. Jei vaikas su kelnaitėmis – paprašykite jo išplauti kelnaites, o po to nusiplauti rankas (išskyrus tuos atvejus, jei šis veiksmas vaikui patinka!!!!), tam kad jis geriau suprastų darymo į kelnaites padarinius. Tai svarbu daryti be papildomų moralų ir pamokymų, pvz., „Kaip negražu, fu!” ir t.t. Nes, kaip minėta, papildomas dėmesys vaikui gali patikti. Tiesiog reikia ramiai pasakyti, kad šlapinamės ir tuštinamės į klozetą, o kadangi jis padarė į kelnes – jas dabar reikia išplauti.
Įsitikinkite, kad ėjimas į tualetą nesukelia vaikui diskomforto. Vaikas turi jaustis patogiai sėdėdamas ant klozeto, todėl naudokite vaikišką sėdynę tualetui ir kėdutę, kad jis galėtų pats pasiekti klozetą ir sėdėdamas jaustųsi saugiai (kojytėmis jaustu kietą tvirtą pagrindą po kojomis). Jei žinote, kad vaikas ant klozeto nesėdės – padirbėkite su tuo prieš mokydami jį tualetinių įgūdžių.
Pagalvokite apie sensorinius jūsų vaiko poreikius. Jei jis nemėgsta tam tikrų kvapų, garsų ar daiktų, kuriuos jis liečia būdamas tualete, maksimaliai pasistenkite juos pakeisti.
Paruoškite kuo daugiau apatinių pakeitimui. Tuo metu kai vaikas mokomas tualeto įgūdžių labai svarbu, kad jis dėvėtų paprasčiausius apatinius visą dieną, nes jiems būtina jausti, kada apatiniai sušlampa. Sauskelnes galima naudoti tik kai vaikas miega ar yra ne namuose.
Naudoti vizualinę „darbotvarkę“. Kortelės, kuriose pavaizduotas kiekvienas vaiko ėjimo į tualetą žingsnis, gali padėti vaikui išmokti šią procedūrą ir žinoti, kas vyks toliau.
Naudokite paskatinimus ir atlygį. Paskatinkite vaiką nedelsiant po to, kai jis pasisiojo ar pakakojo į klozetą. Kuo greičiau jūs paskatinsite/sustiprinsite elgesį, tuo didesnė tikimybė, kad jis pasikartos ateityje. Paskatinimai už nuėjimą į tualetą turi būti ypatingi ir naudojami tik šio įgūdžio mokymui.
Praktikuokite šį įgūdį skirtinguose tualetuose. Ta leis vaikui suprasti, kad jis gali naudotis skirtingais tualetais ir voniomis ir kitose vietose.
Jei norite, kad vaikas pasiprašytų į tualetą, būtina ne tik mokytis pasiprašyti, bet ir įtvirtinti bet kokių kitų prašymų įgūdžius. Ir kai vaikas išmoks prašyti daiktų, kurių nemato, greičiausiai jis išmoks pasiprašyti ir į tualetą.
Taigi, tualeto reikalų įgūdžiai tokie patys kaip bet kokie kiti, todėl ir mokyti jų reikia atitinkama tvarka, kaip bet kurių kitų įgūdžių.
Paruošta pagal: http://autism-aba.blogspot.com
Foto: ://preschooler.thebump.com