Mokykite vaiką matyti tai, kas vyksta aplink jį
Mokyti vaiką kalbėti – ypatingai svarbu. Taip pat labai svarbu mokyti vaiką spontaniškos kalbos, kad jis pats kreiptųsi į aplinkinius ir dalintųsi savo pastebėjimais. Tuo tikslu mokymams dažnai naudojamos skirtingos siužetinės kortelės, veiksmų sekos arba kortelės, padedančios atskirti emocijas. Tačiau lygiai taip pat dažnai šis metodas neduoda laukiamų rezultatų, tiesiog vaikas mintinai „iškala“ šablonines frazes ir vis tiek turi sunkumų naudodamas šnekamąją kalbą kasdienoje. Dr. Patingtonas rekomenduoja vietoje siužetinių kortelių dėliojimo prie stalo – išeiti į vaikų žaidimų aikštelę ir mokyti vaiką natūralioje aplinkoje. Vaikų žaidimų aikštelėje vaikas gali išmokti stebėti savo bendraamžius, imituoti jų veiksmus, atpasakoti, ką jis šiuo metu daro, ką daro kiti vaikai ar suaugę, ir taip pirmiausia išmokti pastebėti tai, kas vyksta aplink jį, o taip pat mokytis būtent tų įgūdžių, kurie jam reikalingi bendravimui. Pvz., mergaitės, su aukštai funkcionuojančiu autizmu (t.y., turinčios palyginti gerus įgūdžius ir palyginti gerai prisitaikančios aplinkoje) klausiama apie tai, kas vykta vaikų aikštelėje, kokius žaidimus čia galima žaisti, ką ji mėgsta veikti žaidimų aikštelėje, kaip ten nueiti ir t.t. Mergaitė pradžioje negali atsakyti į šiuos klausimus ir pastoviai nusuka kalba jai patinkančia linkme (pasakoja apie McDonald kavinę, kurioje ji mėgsta valgyti). Po to, dr. Patingtonas parodė mokomąją situaciją, kurios metu pedagogas kartu su mergaite išėjo į žaidimų aikštelę ir naudodamas ABA metodus (aiškias instrukcijas, pagalbą ir apdovanojimus) mokė mergaitę žiūrėti į kitus vaikus ir įvardyti jų veiksmus. Tuo metu, kai mergaitė suposi ant supynių, pedagogas mokė ją įvardyti savo pačios veiksmus, suprasti „į viršų“ „žemyn“ sąvokas, o taip pat komentuoti nuosavas emocijas „Aš džiaugiuosi!“. Po to, kai mergaitė nuėjo leistis nuo čiuožynės, pedagogas nusekė paskui ir jie dar kartą pakartojo sąvokas „į viršų“, „žemyn“, „džiaugtis“ bei mokėsi įvardyti naują veiksmą „čiuožti“), o taip pat pedagogas pabandė padėti mergaitei prisijungti prie bendraamžių žaidimo, kad jie kartu čiuožtų nuo čiuožynės. Po šios pamokos pedagogas ir mergaitė grįžo į kabinetą ir naudojant fotografijas, kuriose buvo užfiksuoti patys ryškiausi pasivaikščiojimo momentai, mergaitė dar kartą pakartojo ir įtvirtino išmoktus įgūdžius. Kitą užsiėmimą mergaitė jau galėjo atsakyti į visus klausimus apie tai, kuo vaikai užsiima žaidimų aikštelėje, kokius žaidimus žaidžia, ir kaip ten nueiti. Jei mergaitė „pastrigdavo“ ties kuriuo nors klausimu, tai pasitelkiant nuotraukas prisimindavo teisingą atsakymą.
Kaip padidinti mokymosi efektyvumą arba mokymasis be klaidų
Šiuolaikinėje ABA pagalba/patarimai naudojami kaip vienas pagrindinių mokymosi instrumentų ir mokantis naujų įgūdžių, ir koreguojant elgesį. Todėl vadinamasis „mokymasis be klaidų“ (dažnai ir intensyviai naudojant pagalbą/patarimus) leidžia ne tik greitai ir efektyviai išmokyti vaiką naujų įgūdžių, tačiau ir patį mokymosi procesą daro priimtinesniu ir malonesniu vaikui. Juk dėl pagalbos/patarimų mokinys nuo pradžių išmoksta teisingų reakcijų, kurios iškart įtvirtinamos naudojant paskatinimą. Ne vienam mokytojui ar tėvui teko susidurti su nepageidaujamu vaiko elgesiu pamokų metu. Svarbu pabrėžti, kad jis dažniausiai atsiranda tuomet, kai vaikas mokomas naujų jam nežinomų įgūdžių, imasi iki tol neturėtų užduočių/pamokų/instrukcijų, taigi neigiamą vaiko elgesį iššaukia tai, kad jis dar nemoka įvykdyti gautos naujos užduoties, ar ji jam yra per sunki. Nepageidaujamo vaiko elgesio galima išvengti tinkamai ir teisingai naudojant pagalbą/patarimus ir laiku suteikiant vaikui pagalbą ir nuimant įtampą bei tinkamai parenkant užduoties sunkumą. Taigi, pagalbos/patarimų naudojimas sumažina tikimybę atsirasti nepageidaujamam elgesiui ir reakcijoms, susijusioms su vaiko noru išvengti užduoties.
Metodas „Mokymas be klaidų“ paprastas, tereikia:
- Duoti vaikui instrukciją.
- Iš karto suteikti jam pagalbą/patarimą.
- Ir vos vaikas įvykdo/ atlieką reikalingus veiksmus – iš karto suteikti jam apdovanojimą/atlygį/paskatinimą.
Pagrindiniu sunkumu čia tampa savalaikis ir tolygus pagalbos/patarimų mažinimas. Jei nuolat suteikinėsite pagalbą tokiu pačiu būdu/intensyvumu ir lygiu, tai vaikas taps priklausomas nuo pagalbos ir taip ir neįvykdys reikalingų veiksmų savarankiškai.
Pagalbos mažinimas galėtų atrodyti taip:
Nuo didžiausios iki mažiausios (Most – to – least)
Šiuo atveju pradžioje naudojama pati didžiausia/stipriausia pagalba, kad vaiko reakcija įvyktų bet kuriuo atveju. Kai reakcija įvykstą – kitą kartą naudojama jau mažesnė pagalbą. Ir t.t., kol vaikas reaguos tinkamai savarankiškai.
Palaipsninis fizinis nukreipimas (Gradual Physical Guidance)
Šiuo atveju suteikiama išskirtinai fizinė pagalba (raka – ranką), palaipsniui pagalbą mažinant ir keičiant fizinės pagalbos lietimo taškus.
Laikinas pagalbos/patarimo sulaikymas
Pradžioje pagalba suteikiama iš karto po instrukcijos, tačiau vėliau mokantis to paties įgūdžio pagalba „sulaikoma“ kelioms sekundėms tam, kad pagalba priklausytų nuo reakcijos. T.y., jei per tas sekundes atsiranda vaiko reakcija – vadinasi pagalbos nebereikia. Jei reakcija neįvyksta – vėl suteikiama pagalbą.
Labai svarbu iš anksto apgalvoti, kaip bus mažinama pagalba ir pasirinkti vieną metodą. Jei bus bandoma sumažinti pagalbą visais būdais, tai gali atsirasti painiava, kuri apsunkins mokymosi procesą.
Kaip taisyti vaiko klaidas
Nepaisant to, kad teisingai taikote ABA principus, skatinate/apdovanojate kiekvieną teisingą vaiko reakciją, laiku suteikia pagalbą/patarimą – vis tiek neįmanoma išvengti vaiko daromų klaidų. Tokiais atvejais būtina taikyti klaidų korekcijos procedūrą, kad padėtumėte vaikui susiformuoti teisingą reakciją ateityje. Klaidų taisymas pradžioje vyksta su visiška pagalba, kad vaikas tinkamai sureaguotų, o vėliau palaipsniui pagalba mažinama. Kai vaikas padaro klaidą (pvz., mokytojas prašo parodyti raudoną spalvą, o jis parodo žalią) – mokytojas turi reaguoti neutraliai ir ramiai paprašyti pagalvoti ir parodyti, šiuo atveju, raudoną spalvą dar kartą. Iš karto po pakartotinės instrukcijos suteikiama pagalbą (mokytojas nuima visas kitas spalvas, palikdamas tik raudoną), vaikas paliečia likusią kortelę, tuomet mokytojas neutraliai apsidžiaugia (tu teisingai parodei, tai raudona). Vėliau ši užduotis vėl įtraukiamą į užduočių sąrašą, tačiau pagalba palaipsniui mažinama, kol vaikas gali savarankiškai atlikti naują instrukciją (parodyti raudoną spalvą), tuomet naujas įgūdis įtvirtinamas (raudoni objektai, paveikslėliai, žaislai ir t.t.). Reikia vengti tokių frazių kaip „Ne“, „Neteisingai“ ir kitų negatyvių pasisakymų. Maksimaliai neutraliu tonu paprašykite vaiko pagalvoti ir atsakyti į klausimą/įvykdyti instrukciją dar kartą, nuimti visus stimulus (kitokias spalvas, išskyrus raudoną) ir išlaikyti pauzę leidžiant suprasti vaikui, kad šis bandymas baigtas. Po to, kad sulauktų tinkamos reakcijos ir išvengtų pakartotinos klaidos instruktorius suteikia visišką pagalbą po pakartotos užduoties (parodyk raudoną kortelę. Instruktorius vaiko ranka parodo raudoną kortelę, po to suteikia neutralią pagyrą, o stimulai (spalvotos kortelės) vėl sukeičiamos vietomis. Tuomet vėl paprašomą parodyti raudoną spalvą ir suteikiama mažesnė pagalba (instruktorius ne nukreipinėja vaiko rankos tiesiogiai, o tiesiog šiek tiek stumteli teisingo atsakymo link. Tuo pat metu instruktorius laiko vaiko ranką apkabinęs per riešą taip, kad vos vaikui pradedant atlikti neteisingą reakciją (tiestis prie kitokios spalvos) – jis galėtų nedelsiant ją nukreipti tinkama linkme. Vaikui savarankiškai parodžius teisingai – jis iškart apdovanojamas. Vienas pagrindinių uždavinių – užtikrinti, kad vaikas nepadarytų klaidų viena po kitos daugiau kaip tris kartus iš eilės – tam, kad nejaustų nepasitenkinimo ir nusivylimo dėl nesėkmingų savo bandymų. Kai kurie mokytojai tam, kad vaikas nedarytų klaidų kelis kartus iš eilės po sunkaus klausimo, ties kuriuo vaikas susikirto, užduoda paprastą, į kurį vaikas turėtų atsakyti teisingai (koks tavo vardas/paliesk ausį ir pan.) ir tuomet vėl kartoja sunkųjį klausimą/instrukciją, naudodami pagalbą. Vaikai skirtingai reaguoja į tą pačią užduotį, ties kuria susikirto, užduodamą vėl ir vėl. Tačiau bendras principas toks: jei vaikas tris kartus iš eilės atsako neteisingai, jam suteikiama visiška pagalba, kuri vėliau vaikui įsisavinant užduotį palaipsniui mažinama.
Paruošta pagal: http://www.lovaas.com/meetingpoint-2007-04-article-02.php
Foto: http://www.pbs.org