Pagalbos (sufleravimo) naudojimas, tai būtent tas mokymo metodas, kuris padaro autistiško vaiko mokymo procesą efektyvesniu. Pagalba naudojama mokant vaiką bet kokių įgūdžių pradedant artikuliacijos ir baigiant tualeto įgūdžiais. Kaip ir bet kokiame kitame mokyme taip ir naudojant pagalbą yra speciali metodologija, kuri, teisingai ją taikant, padeda vaikui įvykdyti atlikti užduotį ar prašomus veiksmus ir tuo pačiu nepriklausyti nuo aplinkinių. Atsižvelgiant į autistiškų vaikų ypatumus – kalbos suvokimo problemas, sunkumus susikaupiant, žemą motyvaciją mokytis, bendradarbiavimo stoką ar visišką nebuvimą ir t.t. – pagalba kartais tampa vienintele galimybe išjudinti mokymosi procesą iš „mirties taško“. Tačiau nepaisant to, kad daugelis tėvų ir terapeutų suprantą pagalbos prasmę ir būtinybę, visgi naudodami ją praktikoje dažnai susiduria su sunkumais.
- Pati pirmoji ir labiausiai paplitusi klaida naudojant pagalbą – nenaudojimas. Kitaip tariant, terapeutas apskritai nenaudoja pagalbos, nes yra įsitikinęs, kad arba jis tą pagalbą naudoja (tik niekas jos nemato) arba pagalba jau/dar nereikalinga. Pats pagrindinis signalas to, kad terapeutas nenaudoja pagalbos, tai vaiko riksmai, isterija ir nepageidaujamas elgesys pamokų metu, kuris vyksta nuolatos ir jau ilgą laiką. Paprastai tokia pamoka atrodo taip:
- Terapeutas duoda vaikui instrukciją (pvz., surask tokį patį daiktą).
- Vaikas (atsižvelgiant į jo gebėjimus) nereaguoja arba reaguoja neteisingai.
- Terapeutas pakartoja instrukciją.
- Vaikas nereaguoja.
- Terapeutas dar kartą pakartoja instrukciją (paprastai jau pakeltu tonu).
- Vaikas arba nereaguoja, arba daro kažką kito.
- Terapeutas vėl pakartoja instrukciją – ir tai gali trukti iki begalybės. Laikas tempiasi, vaikas vis labiau ir labiau išsiblaško ir galiausiai nieko neišmoksta (tampa vaiku, kurio „neįmanoma nieko išmokyti“).
- Antra, tačiau ne mažiau paplitusi klaida – nesavalaikis pagalbos naudojimas.
- Terapeutas duoda vaikui instrukciją (rask tokį patį daiktą)
- Vaikas reaguoja neteisingai
- Jau po to, kai vaikas sureagavo neteisingai arba dar „proceso metu“ (kai vaikas tiesia ranką prie neteisingo atsakymo) terapeutas nukreipia ranką tinkamą linkme.
Taip kartojasi kelis kartus – vaikas reaguoja neteisingai, terapeutas ištaiso, vaikas reaguoja neteisingai – terapeutas ištaiso… Po kiek laiko terapeutas pastebi, kad vaikas taip ir neišmoko teisingo įgūdžio/atsakymo ir čia vėl „vaiko neįmanoma nieko išmokyti“. Dar toks „specialistas” gali pridurti – „jis apskritai protiškai atsilikęs kažkoks, nieko išmokti negeba…“.
- Trečia klaida, tačiau jau mažesnė nei ankstesnės dvi, nors taip pat sukelianti painiavą ir privedanti prie neefektyvaus mokymosi – per staigus pagalbos pašalinimas. Pagalbos naudojimo metodologija numato palaipsninį jos mažinimą. Pavyzdžiui, pagalbos mažinimas nuo stipriausios/didžiausios iki silpniausios/mažiausios savyje turi tokius žingsnius kaip visiška arba pilna pagalba, dalinė pagalba (3/4), dalinė pagalba (2/4), dalinė pagalba (1/4), pagalbos pašalinimas/panaikinimas.
Terapeutas gali naudoti pilną/visišką pagalbą, o kito mokymosi bloko metu nenaudoti jos apskritai. Vaikas, žinoma, vėl neįvykdys užduoties. Terapeutas vėl naudoją visišką pagalbą, o kito mokymosi metu – jokios. Ir t.t. Galutinis rezultatas – „vaiko neįmanoma nieko išmokyti“.
- Ketvirtoji klaida, iš esmės, atitinka pirmąją klaidą. Tačiau čia terapeutas galvoja, kad naudoja pagalbą iš tiesų jos nenaudodamas, o taikydamas „elgesio momento“ efektą. Tai atrodytų taip:
- Terapeutas duoda vaikui instrukciją (pvz., surask tokį patį daiktą).
- Vaikas nereaguoja.
- Terapeutas pakartoja instrukciją.
- Vaikas nereaguoja.
- Terapeutas duoda instrukciją „Daryk taip“ ir parodo kokį nors paprastą imitacinį veiksmą (pvz., paploja).
- Vaikas įvykdo imitacinį veiksmą (paploja). Terapeutas džiaugsmingai jį pagiria ir duoda dar vieną imitacinę instrukciją.
- Vaikas ją įvykdo.
- Terapeutas vėl giria vaiką ir grįžta prie pirminės instrukcijos – „rask tokį patį daiktą“.
- Vaikas sureaguoja teisingai.
Tokiu atveju vaikas tampa priklausomu nuo imitacinių instrukcijų tam, kad pereitų prie kito pobūdžio instrukcijų vykdymo. Vaikas vykdys užduotis tik tokiu atveju, jei prieš tai kelis kartus paplos ir pakels rankas į viršų. Jei šių instrukcijų vaikas negaus – nevykdys ir kitų užduočių. Čia vaiko „neįmanomu apmokyti“ jau nepavadinsi, tačiau 90 proc. mokymosi laiko jis skirs plojimams ir rankų kėlimui.
- Penktoji klaida – nuolatos naudoti pagalbą. Terapeutas noriai naudoja pagalbą, tačiau nedaro jokių žingsnių, kad ją mažintų. Tokiu atveju, vaikas visas užduotis atlieka tik su pagalba ir nedaro jų savarankiškai. Terapeuto pagalba gali būti tiesioginė ir pastebima (ranka – ranka, kai paėmęs vaiko ranką ja terapeutas įvykdo užduotį teisingai) arba nuolatinis gestų naudojimas duodant instrukciją (pirštu parodant teisingą atsakymą). Lygiai taip pat terapeuto pagalba gali būti netiesioginė, t.y., jis gali nesuprasti, kad pasakinėja vaikui teisingą atsakymą, pvz., kaskart kai prašo parodyti daiktą – į jį žiūrį, ar ištiesia į jį ranką, teisingą atsakymą deda visuomet pirmą kairėje, aukščiau kitų ir t.t. Autistiški vaikai dažnai turi puikią atmintį ir gebą įžvelgti ir išmokti tokią pagalbą, pagal kurią gali orientuotis vykdydami užduotį.
Taigi, tam, kad padidintumėte mokymosi efektyvumą, o taip pat išvengtumėte nepageidaujamo vaiko elgesio mokymosi metu ir padidintumėme jo motyvaciją mokytis – būtina ne tik atsiminti teisingus pagalbos naudojimo būdus, bet ir juos taikyti praktikoje:
- Reikia naudoti pagalbą! Net jei vakar vaikas užduotį vykdė savarankiškai, tačiau šiandien ties ja užkliuvo ar ji jam sunki – reikia susidaryti pagalbos naudojimo planą, suteikti pagalbą, palaipsniui ją mažinti – nuo mokymosi bloko iki bloko ir įtvirtinti savarankišką reakciją.
- Pagalba naudojama iki reakcijos, o ne po jos! Jei vaikas suklydo – neteisingas veiksmas ištaisomas, o kitame mokymosi bloke dar iki tol, kol vaikas neteisingai sureaguos/pasirinks neteisingą atsakymą – būtina jam suteikti pagalbą, palaipsniui ją mažinti ir pereiti nuo mokymosi bloko prie įgūdžių įtvirtinimo ir savarankiškos reakcijos.
- Egzistuoja keli pagalbos naudojimo, o vėliau jos mažinimo metodai:
- Nuo mažiausios iki didžiausios
- Nuo didžiausios iki mažiausios
- Laikinas pagalbos užlaikymas
- Palaipsninis fizinis nukreipimas (ranka – ranka)
Visus šiuos metodus reikia žinoti ir laisvai juos taikyti praktikoje. Vaikų, kurių neįmanoma nieko išmokyti nėra! Tai taisyklė, kurią turi žinoti kiekvienas ABA terapeutas, autistiško vaiko tėvas ar pedagogas. Jei vaikas blogai ar lėtai mokosi – parinktas netinkamas mokymosi metodas arba netinkamai nustatyti mokymosi tikslai arba netinkamai taikoma pagalba ir paskatinimai trukdo vaikui įsisavinti medžiagą.
Paruošta pagal: http://autism-aba.blogspot.com
Foto: http://intan-alasdair.blogspot.com