Šiame straipsnyje bus pasakojama apie taikomosios elgesio analizės pritaikymą. Pavyzdžiu pasirinkta žaisminga istorija, nutikusi berniukui autistui (Benui), gyvenančiam tokioje pačioje šeimoje kaip kitos. Čia atrinktos dešimt svarbiausių kiek juokingų istorijų, puikiai pailiustruojančių taikomosios elgesio terapijos naudą.
Kalbėdami apie taikomojo elgesio terapijos privalumus pirmiausia reikia kalbėti apie moksliškai pagrįstus rezultatus, patvirtinančius šio metodo efektyvumą. Šiuo konkrečiu atveju kalbama apie taikomosios elgesio terapijos taikymą vaikams, turintiems autizmo spektro sutrikimų. Šeimos, auginančios tokius vaikus, turi pačias įvairiausias patirtis, skirtingas socialines padėtis ir skirtingus išsilavinimus. Nepaisant to, visiškai suprantamas kai kurių šios terapijos dar netaikančių tėvų skepticizmas. Juk gana dažnai įvairios mokslinės teorijos pačios savaime nekelia pasitikėjimo. Pavyzdžiui, neseniai atlikta apklausa, skirta 200 – metų Čarlzo Darvino gimimo jubiliejui, parodė, kad apie 40 proc. amerikiečių vis dar netiki evoliucijos teorija. Tačiau šis straipsnis nėra skirtas įrodyti moksliškai pagrįstą ABA terapijos naudą, šio straipsnio tikslas suteikti pakankamai informacijos, kad šeima galėtų pati kritiškai įvertinti ir apsispręsti, ar ABA terapija tinka jų vaikučiui, turinčiam autizmo spektro sutrikimų. Kad būtų paprasčiau ir efektyviau pasirinktas metodas – „top – 10“ faktų, iliustruotų tikromis istorijomis iš Beno gyvenimo, skatinančių susimąstyti
10-ta priežastis. Vaikučiams autistams ABA terapija reikalinga todėl, kad moksliniais tyrimais patvirtina, kad ji gerokai efektyvesnė nei kuri nors kita. Šis faktas itin svarbus terapeutams, bet ne visada toks svarbus tėveliams. Ne kiekvienas tėtis ar mama, į klausimą, kodėl savo vaikui pasirinko ABA terapiją, nurodys šimtus mokslinių straipsnių ir tyrimų, publikuotų žurnale „Taikomojo elgesio analizė“. Greičiausiai bus paminėta vienintelė knyga: Ketrin Moris „Išgirsti tavo balsą“. Knygoje Moris pasakoja dviejų savo vaikų, kuriems buvo diagnozuotas autizmas, istoriją ir patirtį taikant taikomojo elgesio analizę. Abu vaikučiai pasiekė gerų rezultatų, išmoko daugybės įgūdžių, abu jie gyvena pilnavertį gyvenimą, jiems net panaikintos autizmo diagnozės. Daugelis tėvų, įkvėpti Moris knygos, pradeda dirbti su savo vaiku, tačiau laikui bėgant supranta, kad jis visam gyvenimui liks su savo diagnoze. Autizmas nėra išgydomas. Nežiūrint į tai, ABA gali padėti ir jiems! . Iš tiesų, tyrimai rodo, kad nemažai autistiškų vaikų (maždaug pusė) gali lankyti paprastą mokyklą jeigu iki tol jiems laiku ir profesionaliai buvo taikyta intensyvi taikomojo elgesio analizės terapija. O net ir tuo atveju, jei vaikas negali lankyti paprastos mokyklos, padedamas ABA terapijos jis įgyja pačių įvairiausių įgūdžių, tampa savarankiškesnis, išmoksta kalbėti ar komunikuoti, naudotis tualetu, naktį miegoti, įsisavinti naujas žinias, būtinas tam, kad ateityje galėtų gyventi kiek įmanoma savarankiškiau ir pilnavertiškiau.
9 – ta priežastis. Vaikams autistams reikalinga ABA terapija todėl, kad jie tokie patys žmonės, kaip ir visi kiti. Pasakysite, kad tai savaime suprantama, tačiau taip nėra. Vis dar galima aptikti “teorijų”, teigiančių, kad autistai neturi žmogui būdingų jausmų ir savybių. Tai labai pavojingos teorijos, skatinančios išvadą, kad autistai negali mokytis. Kai kur vis dar gaji atgyvenusi nuomonė, kad autizmas – siaubinga ir neišgydoma liga (tai ypač populiarus 1960 m. teiginys). 1965 metais žurnalas „Life“ vaikus autistus apibūdino, kaip „gilius invalidus“, kurių protas priešinasi bet kokiam kontaktui su žmonėmis“ (Moser,1965m.). „New Yorker“ 1968 m. autizmą aprašė kaip „organiškai nepagydomą sutrikimą“ ir garbino tuos, kurie dirbo su autistais vaikučiais, nes jie „susidūrė su tokiomis begales trūkumų turinčiomis būtybėmis (vaikais autistais), tokiais laukinukais, kad psichologams turėtų būti sunku juos apskritai vertinti kaip žmones, lygius pačiam psichologui” (1968m.). Tiesa, tame pačiame straipsnyje užsiminta, kad vienas iš pacientų “po ilgų terapijų vis gi sugebėjo „tapti žmogumi“. Tokių pažiūrų pasekėjai nelaiko autistų žmonėmis. Tačiau esti ir kitas kraštutinumas. Kai kurie autistą laiko antžmogiu ir priskiria jam įvairiausius paranormalius gebėjimus. Wilian Stillman savo knygoje „Autizmas ir ryšys su dievu: autistinės patirties prilyginimas dievo dovanai“ (2006) – pateikia pavyzdžius, kai autistai demonstruodavo nuostabius gabumus: skaitydavo kitų žmonių mintis, turėjo telepatinių gebėjimų, gebėjo numatyti ateitį, prisiminti savo praeitus gyvenimus, matyti auras, kalbėti su angelais ir kitomis dvasinėmis būtybėmis ir t.t. Tarp šių dviejų kraštutinumų yra ir dar viena, nemažiau autistus žeminanti teorija apie neurologinę įvairovę. Internete plačiai paplito esė „Neverkite dėl mūsų“ (1993). Jos autorius Džimas Sinkleris kviečia autistų tėvelius „neverkti dėl jų“, o prisiimti šių mažų “ateivių”, atsidūrusių svetimame pasaulyje, užtarėjų ir globėjų rolę. Jo žodžiais tariant, kada tėveliai žiūri į vaikutį autistą, jie privalo galvoti: “Šis vaikutis – svetimas, atsitiktinai atsidūręs šiame pasaulyje. Aš nežinau, kas jis, nežinau, kuo jis taps užaugęs, bet žinau, kad jis vienišas. Čia nėra nė vienos būtybės, panašios į jį, ir nėra kas galėtų juo pasirūpinti”. Paskutinis sakinys tiesiog siutina… Misteris Sinkleris greičiausiai nebuvo šalia, kai tūkstančiai moterų gimdė savo autistiškus vaikus. Kai jos prieš tai nešiojo savo mažylius devynis mėnesius. Tai jų kūnas ir kraujas. Jos maitino mažylius savo pienu. Ir nėra šioje planetoje labiau “į jas panašių žmonių” nei jų sūnus ir dukterys, net ir turintys autizmo spektro sutrikimų. Taigi sunku įsivaizduoti jų teisėtą pyktį, kai kažkas jų vaiką vadina beglobiu ateiviu. Visos trys teorijos tvirtina, kad autistai nėra paprasti žmonės. Ir tai labai pavojinga. Autizmas – tai tik vienas iš žmogaus vystymosi variantų. Ir vis dėlto kalba eina apie žmogaus vystymąsi. Taikomosios elgesio terapijos analitikai tvirtina, kad visi žmonės gali mokytis. Neigdami jų priklausomybę žmonių rasei, mes neigiame ir jų gebėjimą mokytis.
8 – ta priežastis. Vaikams autistams reikalinga ABA terapija, kadangi padeda jų tėveliams tapti savo vaikučiams pačiais geriausiais pasaulyje tėvais. Turbūt nesuklystume teigdami, kad visi tėvai norėtų, kad jų vaikai vystytų savo gabumus. Beno vyresnysis brolis Šonas mėgsta groti (dūda). Mokytojai sako, kad jis pakankamai gabus. Jo mama negali sūnaus mokyti muzikos, tačiau gali prižiūrėti, kad jis reguliariai repetuotų, gali padėti jam tobulėti ir tapti rimtu muzikantu, taip galinčiu save realizuoti. Be abejo, ji norėtų, kad ir kitas jos sūnus Benas – autistas – taip pat lavėtų. Tačiau tai nėra taip paprasta. Auklėti vaikutį autistą, reiškia daryti viską, ką daro paprastų vaikų tėveliai, tik… kvadratu. Apibrėžimas „ekstremali tėvystė“ visiškai atspindi pačią autisto auklėjimo esmę. Tam, kad geriau suprastume apie ką kalba, paimkime apibrėžimą „ekstremalios sporto rūšys“. Tai „sporto rūšys, rizikingesnės nei įprastinės, dažnai susijusios su pavojingais fokusais ir triukais“. Šie žodžiai puikiai iliustruoja tai, kuo užsiima autistų tėveliai. Rizikingi triukai ir fokusai pastoviai vyksta jų namuose. Štai keletas realių „ekstremalios tėvystės“ pavyzdžių iš Beno gyvenimo. Visos mamos anksčiau ar vėliau privalo atjunkyti kūdikį nuo krūties ir įtraukti papildomą maitinimą. Tačiau tikrai ne visoms prireiks taikomojo elgesio analitiko ir individualios programos, kad išmokytų vaiką kramtyti ir nuryti gabaliuką vištienos, kaip reikėjo Beno mamai. Visi tėvai moko vaikus kalbėti, tačiau ne kiekvienam tenka mokyti vaiką tarti atskirai garsą „m“ ir „a“, kad pagaliau išgirstų jš jo lūpų žodį – mama. Daugelį tėvelių neramina švietimo kokybė, tačiau ne visiems teks samdytis papildomus ABA terapeutus, kad vaikas apskritai galėtų lankyti bendrojo lavinimo įstaigą. Visi tėveliai žino, kaip svarbu būti nuosekliems su savo vaikučiu, tačiau tik nedaugelis iš jų sumoka už atsitiktinę klaidą tokią aukštą kainą, kokią dažnai tenka mokėti autistų tėveliams… Būti autisto tėvu – pats ekstremaliausias tėvystės tipas iš visų man žinomų. Visi tėveliai vienaip ar kitaip įtakoja savo vaikus, tačiau niekas taip stipriai neįtakoja, kaip tai darome autistų tėvai. Jiems tenka įdėti milžinišką darbą, kad nebeabejotų, jog jų vaikas įgijo visus įgūdžius, kokius tik galėjo ir išvystė visus savo turimus gabumus. Kai autistams vaikams taikoma ABA programa tėvai gali būti tikri, kad jie daro viską, kas tik įmanoma.
7 – ta priežastis. Vaikučiams autistams reikalinga ABA terapija dėl to, kad taip jie gali išmokti miegoti naktimis ir naudotis tualetu. Pripažinsime, kad neįmanoma išsiaiškinti, ar ABA terapija išmoko vaikutį ramaus miego. Tačiau faktas tas, kad ir miego sutrikimai (arba gebėjimas nešokinėti naktį iš lovos) ir tualetiniai įgūdžiai pirmiausia gula tik ant tėvelių pečių. Net tais atvejais, kai šeimos gyvenime nuolat dalyvautų geriausias pasaulyje taikomosios elgesio analizės terapeutas, vis tiek šiuos įgūdžius jie privalės tobulinti patys. Čia didžiausias tėvų pagalbininkas – mokėjimas teisingai surinkti visus duomenis. Bet kuriam tėveliui ar mamytei malonu matyti, kad vaikas gerai mokosi ir paprastai tai labai lengva patikrinti, tereikia žvilgtelti į pažymių knygelę. Tačiau, kaip minėta, vaikučio autisto tėveliai privalo būti pasiruošę įvairiems sunkumams. Pažymių knygelė čia nepadės, jie turi viską stebėti ir apskaičiuoti savarankiškai. Beno tėvų gyvenime pačiu įsimintiniausiu reguliaraus duomenų rinkimo svarbos pavyzdžiu tapo kaip tik tas periodas, kai jie mes mokė sūnų naudotis tualetu. Beno mamos rūsyje vis dar guli dienoraštis, kuriame visi šešių mėnesių duomenys apie sūnaus naudojimąsi tualetu: kada vaikutis kakojo, kada sisiojo, ir netgi kiekvieną kartą, kai sutepdavo kelnaites, ir kiekvieną kartą, kai pats savarankiškai pasinaudodavo tualetu. Tėvai žinojo, kad rezultatą pasieks tik paskatinę Beno savarankiškumą, o tam labai padėjo minėti užrašai. Užrašuose matėsi, kad keletą dienų nebuvo jokių “nemalonių situacijų”, tačiau kai įvykdavo „avarija“ tėvai nenuleisdavo rankų. Peržiūrėję užrašus galėdavo numatyti, kada galimi nemalonumai ir užbėgti jiems už akių. Intensyvūs ABA korekcijos metodai leido pasiekti, kad Benas ilgainiui ėmė pabusti sausoje lovoje. Tėvai užrašydavo ir šiuos atvejus. Galiausiai, kai kone mėnesį Benas nesišlapino į lovą, jie atsisakė specialių sauskelnių. Tik užrašų dėka tėvai galėjo matyti, ties kuriuo įgūdžiu teks daugiau padirbėti. Užrašai jiems padėdavo parinkti tinkamiausius metodus. Ir galiausiai, tik užrašai parodė, kad jų sūnus pagaliau įgijo labai svarbų įgūdį. Jis išmoko savarankiškai vaikščioti į tualetą. Dabar jis gali išmiegoti visą naktį sausoje lovoje. Jis to išmoko labai greitai, kadangi tėvai nuolatos užrašinėdavome ir analizuodavo jo elgesį. Ši patirtis labai padėjo visai šeimai. Dabar Benas galėjo važinėti pasiklausyti koncertuojančio brolio, tėvams nebereikėjo imti su savimi drabužių, kad galėtų bėdai prispyrus sūnų perrengti. Tėvai pagaliau galėjo ramiai miegoti naktimis, neišlaidauti pirkdami sauskelnes – jų nebereikėjo. Tai buvo tokia laimė. O ir Benukas dabar galėjo jaustis paprastu, savarankišku dešimtmečiu berniuku, kuris pats eina į tualetą, kai jam to reikia. Ir jam šis pasiekimas, žinoma, buvo daug svarbesnis, nei bet kam kitam.
6 – ta priežastis. Vaikams autistams reikalinga ABA terapija, nes šis metodas juos gina nuo nepagarbaus aplinkinių požiūrio. Kiekvienas autistą auginantis tėvas savo širdyje nešiojasi istoriją apie tai, kaip nepagarbiai buvo elgiamasi su jų vaiku. Gaila, bet dažniausiai tai nutinka ugdymo įstaigoje. Lietuvoje yra realių istorijų, kai tėvai paprašomi pasiimti savo vaiką, nes jis elgiasi agresyviai savo paties ar bendraamžių, taip pat suaugusiųjų atžvilgiu. Tėvai tuomet patiria labai sunkius jausmus. Tačiau tikroji tragedija esti tada, kai tėvai pradeda galvoti, kad visi privalo priimti jų vaiką nepriklausomai nuo to, kiek sunkių padarinių gali atnešti jo neprognozuojamas elgesys. Jeigu tu priimi žmogų, tai dar nereiškia, kad tu privalai priimti kaip kokią duoklę ir tai, kad jis nesiruošia nieko mokytis. Atvirkščiai, jei tu priimi žmogų, tai privalai suprasti, kad nepaisant jo diagnozės – jis privalo ir turi mokytis kažko naujo. Ir ABA terapija gali jam padėti.
5 – ta priežastis. Vaikams autistams reikalinga ABA terapija, kadangi ji padeda įgyti įgūdžius, būtinus norint susirasti draugų. Vaikams, kurie turi gerai išvystytus kalbos įgūdžius, elgesio terapija gali padėti išmokti bendrauti su bendraamžiais. Vis daugiau mokslinių tyrimų patvirtina ABA efektyvumą šioje srityje. Tačiau Benui net paprasčiausias pokalbis visada bus didžiausiu išbandymu. Čia jam labai labai padėjo mokėjimas žaisti kamuoliu. Atskleisime paslaptį. Kai Beno tėvai ėmė su juo žaisti kamuoliu, sūnus nebuvo tuo sužavėtas, o ir jie tai pat… Kai šis įgūdis buvo įtrauktas į jų ABA programą, terapeutui prireikdavo kaskart ieškoti Beno mamos, kadangi šiai užduočiai buvo reikalingas dar vienas žmogus. Vienas turėjo stovėti Benui už nugaros ir gaudyti jo rankomis kamuolį, kitaip kamuolys išverstų jį iš kojų. Mokymas vyko mėnesiais ir vis dažniau Beno mama pagalvodavo: „Kodėl mes jį mokom?” Ir štai, po kurio laiko vaikas pagaliau pamėgo žaisti su kamuoliu, net tapo tikru profu daugelyje žaidimų! Kai Benas pakankamai paaugo, ABA terapeutai pradėjo Beną mokyti mesti kamuolį į krepšį. Dabar jis geriausias krepšininkas savo šeimoje. Jeigu mama meta kamuolį į krepšį, Benas tikisi, kad ji nepataikys (nors yra pakankamai taikli), tuomet stojasi į jos vietą ir… pataiko tiesiai į krepšį. Žiūrėdamas į mamą, jis džiaugiasi, kad ši žavisi jo tiksliu metimu. Su kamuoliu galima žaisti ištisas valandas, be to, jį galima visur nešiotis. Beno tėvai imdavo kamuolį važiuodami pas močiutę, prie jūros, netgi su juo atostogavo Italijoje. Benas išmoko žaisti krepšinį, futbolą, mini golfą ir reguliariai šiuos žaidimus žaidžia su bendraklasiais mokykloje. Tačiau visų geriausiai, kad šis įgūdis padėjo jam susidraugauti su paprastais (įprastos raidos) vaikais. Kai eina į sporto aikštelę Benas visada ima su savimi kamuolį, kuris kitiems vaikams tampa stimulu, galinčiu pasiūlyti su juo pažaisti futbolą. Mama vaikams tuomet paaiškina, kad nors Benas beveik nekalba, jis vistiek bus laimingas galėdamas pažaisti. Daugumai vaikų to paaiškinimo pakanka ir jie bėga žaisti.
4 – ta priežastis. Vaikams autistams ABA terapija reikalinga, nes padės tėveliams ir mokytojams sužinoti apie vaiko gabumus ir poreikius. Daugumai vaikų mokymas prasideda aiškiu motyvaciniu stimulu. Tėveliai ir mokytojai itin kruopščiai išanalizuoja vaiko interesus ir norus, kad išnaudotų visas galimybes efektyvesniam vaiko ugdymui. Kai jūs matote, kad kažkas jūsų vaikui suteikia malonumą, jūs galite tuo pasinaudoti, kad padėtumėte jam išmokti ko nors visiškai naujo. Pavyzdžiui, kartą Beno tėvai pastebėjo, jog šiam patinka pilti skystį stiklinėn. Ir jie nustojo prieš pietus pilstyti gėrimus. Kodėl? Todėl, kad tai padėjo išmokyti Beną valgyti naudingus produktus. Anksčiau jis sutikdavo valgyti tik prieš tai gavęs sausainių, čipsų ir kitokių saldumynų, kurie nėra labai sveiki. Dabar šalia Beno lėkštės visada stovi tuščia stiklinė. Kai Benas paprašo ko nors įpilti (jam labai nepatinka tuščios stiklinės), mama jam primena: „Pradžioje suvalgyk vištienos, tada galėsi įsipilti pieno“. Be to ABA terapija išmokė Beno tėvus atrasti ir lavinti stipriąsias berniuko puses. Klausimas, ką galima vadinti stipriosiomis žmogaus pusėmis gana dviprasmiškas. Tai, ką vienas laiko silpnumu, kitam gali būti stiprybė. Tai puikiai atsispindi žurnalo „Reader Digest“ straipsnyje. Žmogaus teiginys: “Aš tikiu žmonėmis” gali būti perfrazuotas: “Tu naivus ir prasčiokas”. Teiginys: “Aš jausmingas” – “Tu greit užsivedi, esi isterikė”. “Aš smalsus” – “Tu smalsus, visada kiši nosį ne į savo reikalus”. Tas pats galioja autistams. Jų elgesio įvertinimas priklauso nuo to, kaip į tai pažiūrėsime. Pavyzdžiui: “Jis mėgsta tvarką” ar “Jis konservatyvus ritualų vergas”. “Jam patinka numatyti, kas bus” ar “Jis –savo įpročių vergas, labai nelankstus”. Žinoma, šie kraštutinumai iš esmės atitinka autizmo apibrėžimą, tačiau norisi dar kartą pabrėžti, kad autizmo spektras – tai viena iš žmogaus vystymosi formų, o tinkamoje aplinkoje tai netgi gali tapti pranašumu. Bemokant Beną tėvams pavyko pasiekti, kad jis atkreiptų dėmesį į tai, kas vyksta aplinkui ir imtų savarankiškai kopijuoti aplinkinių elgesį. Ši savybė ypač padėjo šv. mišiose. Žmogui, kuris mėgsta iš anksto žinoti, kas jo laukia nėra nieko geriau už šv. mišias katalikų bažnyčioje. Kiekvieną savaitę tie patys žmonės vykdo tuos pačius veiksmus, toje pačioje vietoje. Daugelis žmonių, neturinčių autizmo bruožų, taip pat brangina nuspėjamumą (Jūsų kaimynai bažnyčios klauptuose gali nesikeisti mėnesiais ar net metais). Po kruopštaus darbo Benas pirmas atsikelia, kad gautų palaiminimą, pirmas atsiklaupia ant kelių eucharistijos maldos metu ir pirmas atsikelia užgrojus vargonams beprasidedant mišioms. Psichiatrai, žinoma, gali kalbėti apie tai, kad autistai labai priklausomi nuo „specifinių ir funkcionalių veiksmų ir ritualų“, tačiau ne visi ritualai bus funkcionalūs. Jeigu jūs pamatysite vaiko sunkumus naudodamiesi ABA terapija ir sugalvosite kaip galima panaudoti jo stipriąsias puses, tada jau lengvai surasite ir variantus, kuriuose sunkumai gali būti naudingi.
3 – čia priežastis. Vaikams autistams reikalinga ABA terapija, nes ji išmokys tėvelius staigiai sureaguoti į įvykius. Vaikams autistams reikia labai daug mokytis, todėl labai svarbu, kad tėveliai patys gerai orientuotųsi (susigaudytų) elgesio analizės pagrinduose ir galėtų žinias pritaikyti savarankiškai. Visi žino, kad kuo dažniau suklysti, tuo sunkiau po to pastebėti klaidą. Prisiminkime, kaip dažnai mes darome klaidas tardami žodžius. Kuo dažniau mes žodžius ištariame neteisingai, tuo labiau įprantame prie neteisingos tarties, tuo sudėtingiau nuo to atprasti. Daugkartinis klaidos pakartojimas veda į aklavietę – jūs klaidų jau nepastebite. Tas pats principas tinka ir vaikams. Kuo dažniau jie suklysta, tuo daugiau tikimybės, kad su laiku ta ar kita klaida taps įpročiu. Dėl to tėveliams reikia reaguoti labai greitai, ypač tais atvejais, kai reikia palaikyti vaiko motyvaciją, kad ateityje išvengtum klaidos. Visi tėveliai su savo vaikais praleidžia daug laiko. Todėl jiems būtina gerai susigaudyti taikomosios elgesio analizės pagrinduose, kad šį laiką praleistų naudingai. Štai trumputė ištrauka iš Ketrin Moris knygos „Išgirsti tavo balsą“, kuri suteikdavo Beno tėvams įkvėpimo metų metus. “Aptarinėdama savo dukters progresuojantį elgesį, Ketrina sako savo terapeutei Bridžitai Teilor: ‚,Jūs dirbate pas mane tik 10 valandų per savaitę“. Į tai Bridžita atsako: „Taip, bet jūs Ketrina, įgūdžių savo vaiką pagal šią programą galite mokyti daugiau nei 10 valandų per savaitę“. Pirmą kartą Beno mama tai perskaitė gavusi sūnui autizmo diagnozę. Tuomet jos galvoje “užsidegė” lemputė. Ji suprato, kad neturi reikšmės kiek „ABA valandų“ ji pirks Benui. Kokybišką pagalbą savo vaikui suteiks tik tuomet, jei daugiausia dirbs pati. Bet kokios terapijos efektyvumas mūsų vaikams priklauso nuo laiko, kuris paskiriamas užsiėmimams. Tie žmonės, kurie su vaiku praleidžia daugiausia laiko gali labai stipriai jį įtakoti. Ir neverta neigti, kad daugiausiai laiko su vaikais praleidžia patys tėvai. Beno mama nuolatos stengiasi atsekti elgesio momentus ir reaguoti sudarydama situacijas atsitiktiniam mokymui. Pavyzdžiui, daug metų Beno mama dirbo ties tuo, kad šis išmoktų melstis prieš miegą. Pradžioje ji sūnui skaitė „Tėve mūsų“ ir „Sveika Marija“. Po to, kai jai pasirodė, kad sūnus jau gali pats ištarti kai kuriuos žodžius, perskaitydavo ne pilną frazę, kad jis galėtų ją pratęsti. Pavyzdžiui, “Mama: “Sveika” – Benas: “Marija”. Mama: “Malonės”, Benas – “pilnoji”. Užbėgant už akių čia reikia pasakyti, kad jeigu norite išmokyti savo vaiką melstis arba kitų įgūdžių – nesinervinkite ir neperspauskite vaiko. Beno mama nusiramindavo galvodama: “Jeigu Benui išmokti laldą prireiks dešimties metų, jis šį įgūdį įgis būdamas 20 – ties metų. Tad turės dar visą gyvenimą tam, kad galėtų melstis”. Taigi, Beno mama skaitė maldas kas vakarą. Vieną dieną Beno mokykloje atsirado nauja disciplina pavadinimu „Saugumo klausimai“. Ši programa skirta mokyti vaikus atsakinėti į klausimus, kurie užduodami jiems pasiklydus ar pasimetus: kuo tu vardu, koks tavo adresas, kokie tavo tėvelių vardai? Į klausimą: „Kuo vardu tavo mamytė?“ Benas atsakė: „Marija Bet“. Kartą vakare, kai jis su mama susiruošė skaityti maldas, mama apie tai sužinojo… Viskas vyko įprastai: „Benai, tu pasiruošęs melstis?“. Benas atsakė: ‚,Taip“. Mama perskaitė: „Sveika…“ O Benas, gudriai nusišypsojęs, tęsė: „Marija Bet“. „Oho“ – pagalvojau mama, – „Taip nieko nebus. Aš negaliu leisti, kad jos sūnus melstųsi: „Sveika Marija Bet“. Mama susimąstė, kaip išspręsti šią problemą ir prisiminė mokymosi be klaidų principą. Mama nusprendė, kad ji ištars kitą žodį: „malonės…“ iškart po to, kai Benas pasakys „Marija“, tačiau būtinai prieš jam pasakant „Bet“. Jeigu ji suspės – tai susitvarkys su šia problema..Tą patį vakarą Benas truputį nuliūdo, kad mama sugadino jo pokštą, tačiau kadangi ši toliau skaitė maldą, Benas meldėsi kartu. Mamai pavyko sugrąžinti jį į “tikrą kelią”, žodžiu, suveikė! Kitą vakarą jiems pavyko įtvirtinti šią sėkmę. Mama pradėjo: „Sveika…“, Benas: „Marija“, tuomet ji labai greitai tęsė: „malonės“, kol berniukas neištarė žodžio „Bet“. Benas kalba labai lėtai, dėl to aplenkti jį nebuvo sunku. Kol jie meldėsi berniukas daugiau nenukrypo “nuo kelio”. Benas buvo lengvai susierzinęs, tačiau, iš esmės viskas vyko sklandžiai. Mama nusprendė, kad problema išspręsta ir labai savimi didžiavosi. Kitą vakarą, kai ji kaip paprastai pradėjo: „Sveika…“, sūnus pažiūrėjo mamai į akis ir tęsė: „Marija Bet“. Būna atvejų, kai Jūs žinote, kad elgiatės neprotingai (jūsų reakcija gali tik sustiprinti nepageidaujamą elgesį), tačiau jums nelieka nieko kito kaip nusikvatoti. Tai buvo kaip tik tas momentas. Mama paprasčiausiai jam pasakė: „Gerai drauguži, tu laimėjai. Imkime ir perskaitykime „Tėve mūsų“. Permąsčius šį atvejį ji suprato, jai netgi patiko tas faktas, kad ją „apmovė“ vaikas, gydytojų nuomone, turintis neišgydomų vystymosi sutrikimų. Patikėkite, ABA niekaip nesutrukdys jūsų vaikams turėti jumoro jausmą.
2 – tra priežastis. Vaikams autistams reikalinga ABA terapija, nes vieną kartą jiems teks susitvarkyti su viskuo be tėvų pagalbos. Niekas nenori apie tai net galvoti, bet anksčiau ar vėliau tenka pripažinti, kad būtina pasirūpinti, jog vaikai įgytų pakankamai įgūdžių ir suaugę taptų kiek įmanoma savarankiški bei galėtų palaikyti santykius su giminaičiais ar aplinkiniais tiek, kad nesijaustų vieniši. Tam vaikus būtina mokyti ir ruošti, būtina viską suspėti kol esame dar gyvi. Visi tėveliai nori integruoti savo vaikus į visuomenę. Štai dar viena istoriją apie Beną, iliustruojanti šią temą. Kai Benukas buvo visai mažas, jis negalėjo atsidžiaugti automatinėmis durimis. Ypač jį žavėjo vietinės parduotuvės durys, nes vakarais, kai eidavo su mama pasivaikščioti, dažnai užeidavome būtent į šią parduotuvę. Labiausiai Benas mėgo bėgioti pro tas duris pirmyn – atgal. Beno tėvai buvo atsargūs, stengėsi, kad jis į nieką neatsitrenktų, bet vis tiek kas kartą bijodavo, nes parduotuvės savininkas galėjo juos išbarti už tai, kad Benas laksto. Tačiau tėvai žinojo, jei bandys Beną sustabdyti, jis garantuotai pradės isterikuoti. Jie tiesiog stengėmės negalvoti apie tai, kad aplinkiniai gali pavadinti juos blogais tėvais, nemokančiais auklėti vaikų, ir tiesiog laukė, kol pagaliau atsitiko tai… Kartą pardavėjas priėjo prie jų, tačiau vietoje to, kad išbartų – padavė Benui ženkliuką, pagamintą iš kieto mėlyno popieriaus, ant kurio buvo užrašyta: „Durų inspektorius“. Tai buvo nuostabus žmogiškumo pavyzdys, kurio mes visi nusipelnome, tačiau taip retai jo sulaukiame nepriklausomai nuo to, ar tu autistas, ar ne. Nors šią istoriją Beno mama prisimena kaip atvejį, kai jos sūnus buvo neatstumtas visuomenės, tačiau taip pat suprato, kad viskas taip gerai susiklostė vien todėl kad Benui buvo tik trys metukai. Jeigu jis būtų taip elgesys būdamas trylikos, reakcija būtų visai kitokia. Jau nekalbant apie tokį dvidešimt trejų metų žmogaus elgesį. Jam greičiausiai būtų iškviesta policija. Tėvams teko gerokai padirbėti, kad Benas galėtų praeiti pro automatines duris ir tuo pat metu nešokinėtų atgalios. Tačiau jie išmokė jį apsipirkti, palaikyti akių kontaktą su pardavėju ir pasakyti „Ačiū“. Padedami ABA programos jie pasiekė tokių laimėjimų, kad pardavėjai bus su juo malonūs ir Benui užaugus.
1 – ma priežastis. Vaikams autistams ABA terapija reikalinga, nes jos dėka jie patys galės atsakyti už save. Anksčiau Beno mama galvojo, kad įrodyti savo nuomonę gali tik tie autistai, kurie turi gerai išvystytus kalbos įgūdžius. Ji nemanė, kad būdamas keturiolikos jos sūnus sugebės paaiškinti, kokius jis norėtų įsigyti darbo įgūdžius ateities profesijai. Ji tikėjo, kad Benas mokės parodyti į paveiksliuką arba pasinaudoti komunikatoriumi, tačiau jam visada bus sunku pasidalinti savo svajonėmis ir viltimis su pašaliniais žmonėmis. Tačiau.. Benas ėmė lankytis mišiose nuo penkerių metų. Jis jau mokėjo išsėdėti tyliai apie valandą laiko (kaip tik tiek laiko trunka liturgija). Pradžioje jis paprasčiausiai mokėsi sėdėti tyliai kol vyksta apeigos. Po to mama mokė jį stotis ir sėstis reikiamu metu. Po to tėvai dirbo, kad berniukas išmoktų atsiklaupti ant kelių ir sudėti rankas priimant palaiminimą, privalomą kiekvienam katalikui. Kai kuriuos įgūdžius berniukas įgijo lengvai, nes jie jam teikė malonumą. Jis su džiaugsmu paliesdavo pirštukais švęstą vandenį, kad galėtų persižegnoti, arba įdėdavo voką į krepšelį (aukodavo). Kaskart jis laukdavo galimybės pakartoti šį veiksmą ir tai sustiprindavo jo norą lankyti bažnyčią. Jei jūs pamatytumėte Beną šiandien, sekmadienį, tai išvystumėte vaiką, kuris skuba prie pagrindinių bažnyčios durų, kad jas palaikytų kitiems tikintiesiems. O jei jūs įsiklausysite, tai išgirsite, kaip jis tyliai sako: „prašau“, atsakydamas dėkotojui (už durų palaikymą). Po to jis eina tiesiai prie švęsto vandens ir palietęs jį pirštais, persižegnoja sakydamas: „Vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“. Visa tai vyksta prie pačių durų, kur renkasi žmonės. Visi šie žmonės kiekvieną savaitę mato Beną, šypsosi jam ir džiaugiasi jo mandagumu. Neseniai Benas išmoko paspausti ranką ir pasakyti „Sveiki“ visiems, kurie ruošiasi Dievo tarnystės procesijai. Po to jis atsisėda. Kiekvieną savaitę jis išsirenka naują vietą. Benas prieš sėdant atsiklaupęs ant kelių persižegnoja, o žmonės žiūri į jį, šypsosi ir pasako šiltus žodžius. Jis atsistoja pirmas, kai tik užgroja vargonai ir prasideda pamaldos. Ir jis tiksliai žino, ką reikia daryti, kada stotis, kada sėstis ir kada atsiklaupti ant kelių, ir taip per visas šv. Mišias. Kai skelbiama: „Palinkėkite vieni kitiems ramybės“, jis stengiasi paspausti šalia stovinčiam ranką. Spinduliuodamas laime, jis eina nuo vieno suolo prie kito, kad su visais pasisveikintų, apsikabintų. Ir netgi tie, kurie sėdi toli nuo mūsų, priartėja, kad paspaustų sūnui ranką. Jis visiškai savarankiškai ir pagal visas taisykles kiekvieną savaitę priima ostiją. Kunigai džiaugiasi, matydami jį prie altoriaus ir girdi, kaip jis aiškiai ištaria „Amen“. Pasibaigus mišioms, kai daugelis tikinčiųjų išeina, nors choras dar gieda giesmes, Benas pasilieka savo vietoje. Jis klausosi giedojimo, o jam pasibaigus, ploja delnukais. Giedotojai jį labai myli. Tie, kurie sėdi už Beno ir jo tėvų nugarų, pastoviai kalba, kad su malonumu stebi Beną visos liturgijos metu. Kai kurie prisipažįsta, kad specialiai sėdasi arčiau jų, kad matytų Beną. Nepažįstami žmonės sveikinasi su berniuku ir vadina jį vardu. Ir visi tikintieji žino, kad šv. mišiose jis elgsis rimtai. Nors jis dar visai vaikutis ir kartais jam sunku kalbėti, tačiau, kai jis su tėvais bažnyčioje, mama mato, kad Benas visiškai atsako už savo veiksmus. Ir kiekvienas žmogus, kuris žino, kad Benas autistas, tai mato. Mokėjimas atsakyti už savo veiksmus – ne prabanga, prieinama tik tiems, kurie puikiai šneka. Mokėjimas ir žinios – tai kelias, kad galėtum būti savarankiškas. O taikomoji elgesio terapija – tai galimybė, kuri suteikia naujas žinias ir mokėjimą. Kiekvienas vaikas nusipelno šio šanso, parodyti kitiems, ką jis sugeba. Kiekvienas vaikas nusipelno išmokti visko, kam jis yra gabiausias. Kiekvienas vaikas autistas nusipelno elgesio programos įsikišimo į jo gyvenimą. Ir tik nuo mūsų, nuo tėvelių priklauso, ar galės mūsų vaikai gauti tai, ko nusipelnė.
Paruošta pagal http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC3196209/
Foto: http://www.theiflife.com