Eglė Kairelytė-Sauliūnienė
Edukologė, elgesio analitikė, VšĮ „Abos centras” steigėja ir vadovė
Tiesa ta, kad vaikai mokosi žaisdami. Tačiau autistiškam vaikui žaidimas gali būti viena sunkiausių veiklų. Daugelis autistiškų vaikų natūralioje aplinkoje neįsitraukia į bendrą veiklą, o kai kurie visai nenori žaisti su kitais, nes nemoka to daryti. Tačiau tai nereiškia, kad jie negali to išmokti! Socialiniai ir žaidimo įgūdžiai yra lavinami kaip ir bet kurie kiti gyvenimo įgūdžiai, tik tam reikia tinkamos strategijos, kryptingo mokymo ir, svarbiausia, saugios aplinkos praktikai. Kviečiu Jus į „žaidimų pasimatymą“.
„Žaidimų pasimatymai“ – tai suaugusiųjų organizuojami susitikimai, kurių metu autistiškas vaikas gali mokytis socialinių ir bendravimo įgūdžių su bendraamžiais. Geriausia, jei šie susitikimai vyksta saugioje ir struktūruotoje aplinkoje, kurioje vaikui aiškios taisyklės, žaidimo eiga ir lūkesčiai. Kaip tinkamai paruošti ir suorganizuoti tokį susitikimą? Štai keletas esminių patarimų.
1. Kruopštus bendraamžių pasirinkimas
Įprasta manyti, kad bet kuris tos pačios amžiaus grupės vaikas gali tapti geru žaidimo partneriu, tačiau realybėje taip nėra. Sėkmingiausiai žaidimai vyksta tuomet, kai autistiško vaiko partneris yra lanksčiai bendraujantis, kantrus, turintis gerus bendro žaidimo įgūdžius ir galintis tapti natūraliu „žaidimo mokytoju“. Tai gali būti draugo, giminaičio ar kaimyno vaikas, su kuriuo jūsų vaikas jaučiasi patogiai, nesvarbu, koks jo amžius.
2. Aiškus žaidimo planas
Laisvas žaidimas gali tapti chaotišku ir neprognozuojamu, todėl geriausia iš anksto apgalvoti, ką vaikai veiks. Struktūruotas žaidimas su aiškiomis taisyklėmis padeda autistiškam vaikui jaustis saugiai ir sumažina stresą. Pavyzdžiui, jei planuojate stalo žaidimą, apsvarstykite, ar jame yra aiškios taisyklės ir nuspėjama eiga. Įtraukti galima ir bendradarbiavimu grįstus žaidimus, tokius kaip LEGO statinių statymas kartu, dėlionės ar iš anksto suplanuotas meno projektas.
3. Išankstinis pasiruošimas
Prieš „pasimatymą“ verta parepetuoti numatomus žaidimus su savo vaiku. Galite pasiskirstyti vaidmenimis ir įsivaizduoti, kaip vyks bendravimas. Pvz., jei planuojate piešimo veiklą, galite treniruotis paprašyti spalvoto pieštuko ar pasidalinti popieriumi. Taip atėjus draugui vaikas bus ne tik pasiruošęs, bet ir jausis gerokai saugiau ir komfortiškiau.
4. Konkretūs mokymo tikslai
Kiekviename susitikime galima susitelkti į tam tikrus socialinius įgūdžius:
- Kaip pradėti žaidimą su bendraamžiu?
- Kaip pažvelgti į akis, kai kreipiamasi?
- Kaip pasidalinti žaidimo priemonėmis?
- Ir t.t.
Aiškiai suformuluoti tikslai padeda sekti progresą ir kurti planą ateities susitikimams.
5. Trukmė ir struktūra
Pirmieji pasimatymai neturėtų būti ilgi – pradėkite nuo 30 minučių ir skirkite jas dviem-trims veikloms. Tokiu būdu autistiškas vaikas ir jo bičiulis nepervargs, o žaidimas bus pakankamai trumpas, kad išlaikytų abiejų dėmesį ir būtų smagus.
6. Palaikymas ir skatinimas
Jūsų vaidmuo – padėti vaikui pereiti per socialines situacijas, bet neperimti iniciatyvos. Jei matote, kad vaikui sunku kreiptis į draugą, galite padėti jam suformuluoti sakinį arba paskatinti bandyti dar kartą. Taip pat svarbu vaiką girti ir skatinti už bet kokį teigiamą elgesį: „Puikiai pasidalinai žaidimais!” ar „Labai gražiai paprašei pagalbos!” Beje, girti reikia abu vaikus, nepamirškite 🙂
7. Idėjos žaidimams
- Lobio paieška: paslėpkite smulkius žaislus ar skanėstus ir paruoškite vaikams žemėlapį. Tai skatina bendradarbiavimą ir bendrą veiklą.
- Estafetės ir komandiniai žaidimai: virvės tempimas, slėpynės ar kamuolio perdavimo žaidimai.
- Meno projektai: kartu kurti piešinius ar koliažus, kur kiekvienas prisideda savaip.
Sėkmės raktas – nuoseklumas ir džiugesys
Socialinių įgūdžių ugdymas – tai procesas, reikalaujantis laiko ir kantrybės. Svarbiausia nepamiršti, kad kiekvienas „žaidimų pasimatymas“ yra mokymosi galimybė, ir kartais progresas gali būti labai subtilus. Bet žingsnis po žingsnio. Gal pradžioje vaikui pakaks tik stebėti kitus, o kitą kartą žiūrėk, jis jau bandys prisijungti prie bendros veiklos. Ir dar, net jei pirmasis pasimatymas ne visai pavyko – tai irgi dalis mokymosi. Kieno pirmasis pasimatymas buvo absoliučiai sklandus? Atminkite, organizuodami tokias socialines situacijas, mes ne tik suteikiame savo vaikams galimybę mokytis, bet ir padedame jiems atrasti bendravimo džiaugsmą. O kas gali būti svarbiau?