Elgesio analitkas apie tai, kad pagalba autistiškam vaikui niekuomet neturi susitelkti į paprastą „paklusnumą”.
Labai dažnai autistiškų vaikų pedagogai ir tėvai svajoja apie idealų, ramų, tylų, itin atidų mokinį/ vaiką, kuris visiškai neturi jokio probleminio elgesio. „Kad būtų ramus ir klausytų” – būtent taip dažniausiai skamba prašymas, kai aš pradedu dirbti su tėvais arba mokytojais.
Kai aš aptariu vaiko probleminį elgesį, tai prieš imdamasi idėjų dėl naujų įgūdžių formavimo, aš paprastai klausiu: „Gerai, o ką Jūs norite, kad vaikas darytų VIETOJE to (probleminio elgesio)?” Kartais vietoje atsakymo sulaukiu nesuprantančio žvilgsnio, tačiau dažniausiai tai trumpas atsakymas: „Nežinau… Sėdėtų ramiai!”
Dažniausiai, toks pokalbis rodo, kad „tylus ir paklusnus” yra pagrindinis tikslas, nepriklausomai nuo socialinio, emocinio, savarankiškumo ar komunikacinio vaiko turimo deficito.
Štai, kodėl aš manau, kad tai problema:
— Ar galima vertinti visą parą trunkantį paklusnumą realiu tikslu bet kam, nekalbant jau apie vaiką?
— Jūs žinote stereotipus apie tai, kad АВА terapija paverčia vaikus bepročiais robotais. Tačiau nuo kada melagingas stereotipas tapo pagrindu kreipiantis dėl АВА terapijos?
Pačiame įsimintiniausiame ir įspūdingiausiame mokyklos klasės darbe nėra nieko tylaus ir idealiai paklusnaus. Kai aš galvoju apie nuostabų mokytojo darbą, man į galvą ateina garsus, tačiau kontroliuojamas chaosas klasėje. Kodėl? Todėl kad vaikai šiose klasėse aktyvūs, susidomėję mokslu ir savarankiški, jie negali nusėdėti vienoje vietoje, taip jiems įdomu, kas bus toliau. Ir tai mano mėgstamiausios klasės, kurių mokytojai mane įkvepia nesilaikyti griežtų normų.
Aš dažnai dirbu su vaikais, kurių pagrindinė problema tame, kad išoriškai jie „įsijungę” į mokymosi procesą (tylūs ir paklusnūs), tačiau realiai jie nieko neišmoksta. Mokytojas visai patenkintas mokinio elgesiu, o šis tuo metu patyliukais nušvilpė batus ir susikoncentravęs į raištelių raišymą. Atrodo, kad mažylis vaikų darželio grupėje dalyvauja muzikiniame užsiėmime kartu su visais, tačiau iš tiesų jis tylutėliai po nosimi kartoja visus mylimo filmuko dialogus, o gal skaičiuoja boružėles ant kilimo piešinio.
Aš visada tai pastebiu, ir dažnai man tenka aiškinti pedagogams, kad būtent tuomet, kai vaikas absoliučiai tylus, jis 100 proc. yra kažkur kitur.
Ir aš niekuo nekaltinu mokytojų ir tėvų, kai kurie АВА specialistai daro tą pačią klaidą. Tačiau tiesa ta, kad tylus ir ramus vaikas negali būti efektyvaus mokymo standartu.
Ko Jūs mokote vaiką, mokytis kartu su kitais ar „vaidinti” mokymąsi? Mokinys gali ne paprasčiausiai kartoti paskui Jus, o praplėsti informaciją ir kurti naujas idėjas? Iš tiesų naudinga sau užduotį šiuos klausimus ir išeiti iš „tylos ir paklusnumo” mirties zonos.
Štai keli naudingi principai, kurių reikėtų laikytis:
Siekite daugiau, nei „tyla ir paklusnumas”. Tegu Jūsų viltys bus didesnės! Siekite entuziazmo ir įsijungimo į mokymosi procesą. Kai mokinys motyvuotas mokytis, tai rodo Jūsų efektyvumą. Čia kaip su televizoriumi — niekas jo neįjungs, jei programa neįdomi.
Jei Jums nepakanka tylos ir paklusnumo, ieškokite nepatenkintų poreikių. Neverta kaltinti vaiko, jei jis šokinėja per kambarį ir mėto mokymosi priemones ant grindų. Pažiūrėkite į save vaiko akimis. Jūsų balso tonas ir mimika gali jį sudominti? Jei ne, tai ko jam į Jus žiūrėti? Jūs naudojate stiprias ir reikšmingas vaikui paskatinimo priemones? Jei ne, tai koks tikslas jam dirbti? Ar Jūs įtraukėte vaiko pomėgius į pamokas ir priemones joms? Jei ne, tai kam jas vykdyti?
Nepaklusnumas — tai ne visuomet problema. Aš turiu daug klientų, turinčių rimtų sutrikimų, ir aš SVAJOJU, kad jie ims skųstis tuo, kad jiems atsibodo šios pamokos. Arba sugebės nukreipti kalbą nuo mokslų į savo naujus žaidimus. Arba specialiai atsakys neteisingai ir ims kikenti. Viskas priklauso nuo to, iš kurios pusės pažiūrėsi. Labai dažnai „nepaklusniam” elgesiui vaikas turi turtėti palyginti gerus socialinius įgūdžius ir emocinį intelektą. Ne taip jau lengva išmokti būti sarkastišku arba įkalbėti mokytoją papildomai pertraukėlei. Mes turime skatinti aktyvius ir kūrybingus mąstytojus, o ne reikalauti, kad jie „sėdėtų tyliai”.
Mano praktikoje pradinių klasių mokytojams ir АВА terapeutams geriausios akimirkos nutikdavo tuomet, kai mokinys visiškai atlikdavo visas formalias užduotis, ir galėdavo pats pasirinkti, ką daryti toliau. Tai pačios smagiausios mokymosi akimirkos, kai tu seki paskui vaiką, bandai pagauti jo interesus, o po to bandai juos pasitelkti savo mokymo tikslams.
Tameika Meadows
Šaltinis: I Love ABA