Jauna autistiška moteris dalijasi savo patirtimi
Visi žino, kad vieno autisto istorija – tai vieno autisto istorija. Tačiau taip pat tiesa ta, kad visi tėvai, auginantys autistiškus vaikus, patiria didžiulių baimių ne tik dėl ateities, bet ir dėl dabarties. taip, visiems mums norisi žinoti, kad mūsų mažiesiems viskas bus gerai, kad jie užaugs ir galės gyventi pilnavertį gyvenimą. visi mes norime įsivaizduoti, kokie jie bus, ką veiks, kaip bendraus… Tačiau iki tol dar ilgas kelias (kai kuriems). O čia ir dabar dažnai susiduriame su kitais klausimai, į kuriuos, deja, ne visuomet turime atsakymą. kodėl vaikas elgiasi vienaip ar kitaip, ar jis laimingas, ką jis jaučia per emocines iškrovas ir kodėl jos būna. Nuostabi moteris, autistė Taylor Orns nusprendė papasakoti, kaip jai kyla emocinės iškrovos arba isterijos, ką ji tuo metu jaučia. Ką gali žinoti, gal tai padės kuriam nors mūsų geriau suprasti savo mažylį. Ir nors vieno autisto istorija – tai tik vieno autisto istorija, bet visgi, ši – verta Jūsų laiko…
Kaip suaugęs žmogus, turintis autizmo spektro sutrikimą, aš žinau, kas yra isterija dėl sensorinės perkrovos. Tai ne juokai. Tai sumaišo mano emocijas ir visa diena nueina šuniui ant uodegos.
Man isterija nuo sensorinės perkrovos reiškia, kad mano smegenys gauna PERNELYG daug sensorinių pranešimų. Mano smegenys funkcionuoja ne taip kaip jūsiškės. Jos atpažįsta informaciją, kuri man reikalinga, tačiau jos taip pat pasičiumpa daug informacijos, kuri man nereikalinga. Ši man nereikalinga informacija, kuri papuola į smegenis, ir sukelia isteriją.
Mane provokuoja didelis triukšmas. Mane provokuoja mirgančios šviesos. Mane provokuoja atvira ugnis ir/ar žvakės. Ir tuomet visa be išimties informacija kaupiasi mano smegenyse ir užstringa toje smegenų dalyje, kuri padeda mums likti ramiems (aš tai vadino savo „valdymo pultu”). Po to, pačiu netikėčiausiu metu, prasideda sprogimas.
Prieš isteriją aš iškart pajuntu, kad kažkas ne taip. Po to aš netikėtai pajuntu stiprų stresą ir visa įsitempiu. Mane tiek apima įtampa ir stresas, kad kartais, kai aš atsakinėju ar kalbu tokiais momentais, aš atrodau pikta, sudirgusi ir šiek tiek nemandagi, tačiau tai kažkas, ko aš negaliu kontroliuoti. Po to, pas mane gerklėje užstringa lyg gumulas, ir aš jaučiu, kad mano pulsas pašoka iki 100 dūžių per sekundę, po to aš suprantu, kad akyse susikaupė ašaros, ir aš žinau, kad man tuoj tuoj prasidės isterija. Taip kad aš stengiuosi tokiais momentais išeiti į kitą kambarį, ir ten visa tai įvyksta. Aš pradedu verkti ir subyru į tūkstančius šukių. Kartais aš verkiu, kartais raudu, tačiau aš nedarau žalos sau ar aplinkiniams, nors kai kurie autistiški žmonės gali tai daryti.
Jei isterija man kyla viešoje vietoje, pavyzdžiui, restorane (būtent ten įvyko mano paskutinė isterija), vakarėlyje ar parduotuvėje, tai net kai isterija prasideda, aš mažai ką galiu padaryti ir man nėra kur eiti. Jei aš gerai pažįstamoje vietoje, aš paprastai žinau, kur eiti.
Po to, kai aš galiu nustoti verkti ir isterija beveik baigėsi, aš paprastai darau ką nors, kas padeda man nukreipti mintis nuo to, kas ką tik įvyko. Jei aš galvosiu apie tai, viskas taps tik blogiau. Taigi, maždaug 60 proc. atvejų aš pradedu žaisti žaidimus savo telefone, ir tai padeda. Likusiais 40 proc. aš žaidžiu su plastilinu, kinetiniu smėliu arba guma rankoms, ir tai padeda. Aš taip pat žiūriu filmą ar smagią laidą, kuri man patinka. Po to, kai aš nukreipiau mintis nuo isterijos ir visiškai nurimau, aš tiesiog toliau dirbu savo darbus ar užsiimu įprasta veikla — ramiai, susikaupusi ir laiminga.
Isterijos — tai visiškai nelinksma. Gyvenimas su autizmu dažnai yra visiškai nelinksmas. Tačiau, galutiniu atveju, aš galiu pasidalinti savo patirtimi ir padėti žmonėms geriau mane suprasti. O vadinasi, tai to verta.
Taylor Orns
Šaltinis: Autism Speaks