„Mano vaikas mane erzina” – frazė, kuri kai kam skamba baisiai, o kai kam tai – įprasta, kasdieniška, – iš tiesų ši frazė dažnai reiškia skirtingus dalykus. Ir skirtingus jausmus. Tik viena galima apsakyti tikrai: dažniausiai, reikalas ne pačiame vaike. Reikalas tame, kad kai kada tėvai jaučiasi nelaimingi ar pažeidžiami dėl skirtingų priežasčių, ir tuomet vaikas gali virsti labai patogia priežastimi susierzinimui, garo nuleidimui, ką tėvai naudoja tam, kad apsaugotų save. Deja, tai ne pats efektyviausias būdas spręsti situaciją: kenčia visi dalyviai.
O ar yra efektyvių būdų? Vienas iš akivaizdžiausių: sudirgimo jausmą visuomet galima panaudoti kaip indikatorių, kad mamai ar tėvui atėjo laikas pasirūpinti savimi. Atsiminkite apie oro kaukės naudojimo rekomendacijas lėktuvo avarijos metu: kaukę pirmiausia tėvai dedasi sau, ir tik po to, – vaikui.
Koks pasirūpinimas savimi gali būti gydomasis?
Čia būtų pravartu suprasti, kas vyko iki momento, kai atsirado susierzinimas. Pabandykime įsivaizduoti dvi situacijas: vienoje – tėvas laimingas, kupinas jėgų, darbe, sakykime, jį paaukštino, o namuose – visi myli. O kitu atveju – tėvas iškamuotas, darbas įgriso, vyras/žmona ne taip pažiūrėjo. Ir vienu ir kitu atveju, parėjus namo staiga iššoka gyvsidabris: „Mama, tėti, man reikia naujos kuprinės, ir aš dar noriu šuniuko!”
Kurioje iš situacijų mamos ar tėčio susierzinimas taps pagrindiniu jausmu? Taip, deja, kai gyvybiškos jėgos praktiškai išsekusios, vaikas, pretenduojantis į dar vieną mažą, galutinai Jūsų energijos jėgas atimantį dalyką, gali pasirodyti priešu. Ypač stiprus šis jausmas gali kilti tuomet, kai tėvas jaučia didelį nerimą ir abejones – savimi ir ateitimi apskritai.
Tėvas, besijaučiantis a priori gerai, pasitikinčiai, net jei nelabai nori šuns, atras savyje jėgų pakalbėti su vaiku (vienu metu ir švelniai, ir tvirtai) apie priežastis, kodėl šuniuko nepirks. Ir po šio pokalbio nesijaus kaltas ar blogas tėvas.
Ir čia mes susiduriame su principiniai svarbia sąvoka auklėjant vaikus – tai sąvoka „pakankamai gera mama”, kurią kažkada pasiūlė žinomas psichologas Donaldas Vinnikottas. Paprastai kalbant ši koncepcija reiškia – kiekviena mama vaikui daro viską, ką gali, esamomis aplinkybėmis, ir vaikui tai neįkainuojama. Tėvas negali būti idealus, tačiau neturi jausti kaltės dėl savo „neidealumo”. Ir ši taisyklė galioja į abi puses: vaikas taip pat neturi būti idealus. Ir kai tik tėvas priima savo „netobulumą”, jam truputį lengviau priimti kito „neitobulumą”.
„Pakankamai geros mamos” koncepcija suteikia teisę tėvams jausti pačius įvairiausius jausmus – ir susierzinimą taip pat. Todėl kad susierzinimas kai esi išsekęs – visiškai normalus jausmas. Ir jei mama ar tėtis supranta, kad jo jėgos ant ribos, ir atėjo laikas jai pabūti vienai, pasidaryti ką nors gero sau asmeniškai (kad ir aromatinę vonią, arba bet kokias kitas malonias smulkmenas) – jos pirma pareiga, kai ji tokios būsenos: sugalvoti, kaip atsilaisvinti kuriam laikui nuo vaikų. labai gerai, jei yra galimybė tokį laiką suplanuoti iš anksto. Ir šioje situacijoje, žinoma, neįkainuojama gali būti artimųjų pagalba, arba namiškių, arba net kaimynės, turinčios panašaus amžiaus vaikų, su kuria galima kartais „pasikeisti pamainomis”.
Tačiau kartais giluminėmis sudirgimo priežastimis gali būti jausmai, kuriuos mama ar tėtis bijo pripažinti sau pačiam, ir tai gali veikti labai traumuojančiai jos ar jo santykiams su vaiku. Kaip atskirti „normalų” sudirgimą ir „nenormalų”?
„Normalus” sudirgimas kyla taip pat dažnai, kaip ir kiti, džiaugsmingi jausmai: meilė, išdidumas, švelnumas. „Nenormalus” santykiuose egzistuoja visą laiką, kaip tam tikras bendravimo fonas: vaikas visuomet „ne vietoje”, visuomet „ne toks” ir t.t. Tokiais atvejais dažniausiai „už kadro” egzistuoja kažkokia drama, ir jos sprendimui, greičiausiai, prireiks psichoterapeuto pagalbos.
Vaikas ir mamos drama
Jei sudirgimas, pyktis ir nusivylimas visą laiką „veikia” kaip fonas santykiuose su vaiku, tai reiškia, kad vaikas – ne šiaip vaikas, bet dar ir „simbolis”. Simbolis kažko, ko jame nori, arba, priešingai, nenori matyti tėvai.
Pavyzdžiui, mama gali nuolat jausti „pavydą” savo vaikui, tam, kad jis – mažas, ir juo visi rūpinasi, ir ji visuomet jaučia: „Manęs niekas taip nemylėjo, kai aš buvau maža”. Žinoma, ji jaučia pyktį kiekvieną kartą, kai meilė ir dovanos atitenka jos „konkurentui”, ir iš tikrųjų pamilti savo vaiką ji galės tik tuomet, kai suteiks pakankamai meilės jos viduje esančiam vaikui, nustos jausti pyktį dėl nepasitenkinimo savo gyvenimu.
Panaši situacija – kai mamą tiesiog gąsdina vaikai apskritai, tiesiog – iki panikos. Taip, žinoma, ji myli savo šeimą, ir vienaip ar kitaip, myli savo vaiką, tačiau, sakykime, visą vaikystę jai buvo kalama į galvą, kad „vaikiškumas” ir betarpiškumas – pavojingi tuo, kad griauna bendrai priimtas bendravimo taisykles, ir turi būti griežtai baudžiami. Ir šis įsitikinimas taip įsitvirtino joje, kad, kai ji mato, kaip bet kurie vaikai – tokie ryškūs, betarpiški, linksmi – pažeidžia taisykles, ji puola į paniką, kažkur, giliai širdyje, bijodama bausmės iš aukščiau. O panika – iššaukia norą priversti vaikus elgtis „priimtinai”, ir jų nenoras laikytis griežtų taisyklių kartais sukelia atvirą agresiją, o kartais – užslėpta ar mažesne forma – sudirgimą. Ir čia receptas tas pats – mamai reikia išmokti gyventi harmonijoje su savo „vidiniu vaiku”, nustoti bijoti savo norų.
Kitu atveju tėvai (arba vienas iš tėvų) mato vaike tik priemonę pagerinti gyvenimą: pavyzdžiui, kad atitiktų „auksinį šeimos standartą”. Vaiko gimdymas tik tam, kad patvirtintum savo socialinį statusą „žmonių, kuriems viskas gerai”, gali atnešti daug liūdesio. Dažnai, tokioje situacijoje tėvai tikisi, kad ir vaikas turi atitikti „auksinį standartą”, iš anksto planuoja, į kokią mokyklą ir kokius būrelius jis turės vaikščioti, kokių rezultatų pasiekti. Faktiškai, tėvai priima vaiką ne kaip atskirą asmenybę, o tik kaip savo paties pratęsimą, kaip funkciją. Ir tuomet vaikas paprasčiausiai neturi teisės turėti jokių nuosavų norų, bet kokie jo orai, besiskiriantys nuo tėvų vilčių – dirglumo šaltinis, priimami šeimoje visiškai suprantamai: „Kokius jausmus mes dar galime jam jausti? Mes juk jam davėme viską! O jis – nedėkingas, vietoje to, kad ruoštųsi egzaminams nori į kažkokius gatvės šokius!” Dažnai tokiose situacijose vaike „vystosi” dirbtinė asmenybė, False-Self, ir didelė krizės perspektyva ateityje, arba vystosi chroniškas nepasitikėjimas savimi, nes jis žino: viskas, ką darys – bergždžia, mama vis tiek nemylės. Deja, greičiausiai, mama kažkada taip pat įsisąmonino: „Jei tu ne pats geriausias – tavęs nemyli”, ir kažkada jai tai atnešė daug skausmo, o po to skausmas nugrimzdo praeitin, o jos False-Self auklėja vaiką. Tokiam vaikui labai reikia psichologinio palaikymo, tačiau viskas priklausys nuo to, ar psichologinė pagalba telpa į šeimos „auksinius standartus”.
Kartais stipraus nemėgimo ar sudirgimo priežastis gali slėptis dramatiškoje vaiko gimimo priešistorėje. Gali būti, šis momentas mamai tapo nusivylimu ir kliūtimi kitam, kažkokiam laimingam gyvenimui. Tuomet dėl savo „sužlugdyto” gyvenimo mama gali atvirai arba užslėptai kaltinti vaiką. Panaši situacija – kai vaikas simbolizuoja tą vyrą, kurį mama kažkada mylėjo ir prarado. Ši situacija gali kilti ir tuo atveju, jei „prarastasis” vyras buvo tėvas, ir jei tėvas ne jis. Vaikas gali būti apkaltintas tuo, kad panašus į tėvą, ir tuo, kad jis niekuomet nepakeis to, kas buvo „prarastas”. Ką slepia šios situacijos šaknys? Mama, dažniausiai, tokia pažeidžiama prieš tikrą gyvenimą, kad bijodama jo gyvena svajonėse apie neegzistuojamą. Psichoterapeuto užduotis – padėti mamai rasti jėgų susitikti su tikrove ir pamilti tai, kas iš tiesų vertinga jos gyvenime.
Geras ir naudingas sudirgimas
Verta atsiminti vieną, labai svarbų dalyką: jei mes kalbame apie normalų, natūralų sudirgimą, tėvams riekia išmokti gerbti šį jausmą savyje. Bent jau dėl to, kad dėl teisingai išreikšto pykčio ir susierzinimo jausmo vien tik nauda ir tėvams, ir vaikams. Kokia? Apie tai straipsnio pabaigoje.
Kartais tėvai kaltina save ne tik tuo, kad jaučia pyktį ir susierzinimą, bet ir tuo, kad nežino, kaip teisingai šiuos jausmus galima išreikšti, kaip tai padaryti saugiai vaiko atžvilgiu. Atkreipkite dėmesį į tai, kad yra didžiulis skirtumas tarp to, kad pasakytume vaikui: „Aš labai pykstu ant tavęs dėl to, kad tu sudaužei veidrodį. Kaip spręsime problemą?” ir fraze: „Vėl dėl tavęs vieni nemalonumai, tu taip man atsibodai!” Pirmame variante nėra potekstės „Tu blogas”, tačiau ji yra antruoju atveju. Ir tai vaikui ir jo pasitikėjimo pasauliu jausmui – pražūtinga.
Deja, mūsų, lietuviškai, postsovietinei kultūrai, žymiai įprastesnis antrasis variantas, to priežastys glūdi įprotyje „gėdinti” (ir viešai, tame tarpe), ir „išmokto bejėgiškumo” fenomene, kurį labai įdomiai aprašė Martinas Seligmanas. „Išmoktas bejėgiškumas”, iš dalies, gali atrodyti taip: tėvas jaučiasi absoliučiai bejėgis ką nors pakeisti savo šeimoje, ir priverstas skųsti visuomenei, kad jo bent jau „pagailėtų”.
Atkreipkite dėmesį, skundimasis vaikais (vyru, žmona ir kitais šeimos nariais) mūsų kultūroje tapo įprasta: „Mano tai visai netikęs, tik nuperki naują rūbą – iškart suplėšo, vienos išlaidos!” (O kaip dažnai tokiu atveju suteikiama emocinė pagalba ir palaikymas? „Mano dar blogesnis, dar ir langą išmušė!”) Šių pranešimų potekstė, iš esmės, skamba taip: „Aš gėdijuosi to, kad mano vaikas ne tobulas, gėdijuosi, kad jis daro klaidas, ir,pasidalijęs šiuo jausmu su kitais, tikiuosi, kad man bus ne taip gėda”.
Gaila, bet tokios investicijos į šeimos santykius, dažniausiai, turi prastas pasekmes. Kas gali tapti priešnuodžiu? „Investuoti” į vaiką savo išdidumo jausmą. Labai, beje, padeda nuo susierzinimo. O jei susierzinimas – paviršiuje, o iki pasididžiavimo jausmo dar labai toli kasti? Apie tai galima pranešti (net pačiam mažiausiam) vaikui naudojant tokią sakinio konstrukciją: „Mama dabar labai pavargo, ir gali labai ant tavęs supykti, tačiau aš vis tiek atsimenu, kaip praeitą savaitę tu man nupiešei gėlę”.
Kur gi slypi susierzinimo nauda vaikams ir tėvams?
Tėvai (ypač mama pirmaisiais gyvenimo metais) suteikia vaikui „pasaulio žemėlapį”. Tai liečia ir emocijas, ir ta jausmų gama, kuri pasiekiama tėvams, tampa prieinama ir vaikams. Ir tuomet mama, kuri geba priimti save, įskaitant ir savo sudirgimą, be gėdos jausmo, kuri gali visavertiškai jausti įvairiausius jausmus, gali ir džiaugtis gyvenimu. Tuomet vaikai mokosi iš jos pasitikėti savo jausmais – ir džiaugtis gyvenimu.
Antra, jei mama supranta, kad jos sielos ramybė svarbi visai šeimai, ir gali pasakyti ką nors panašaus į: „Mieli vaikai, aš pavargau, noriu ramybės, bėgte žaisti smagių žaidimų savarankiškai!”, tai vaikai sužino, kad asmeninė erdvė – tai vertybė, ir ją galima ir reikia gerbti. Jie mokosi, kad jie – atskiri žmonės, ir jų vidinis pasaulis – skiriasi nuo kitų žmonių pasaulio. Ir, jei susierzinimas – tiesiog simptomas to, kad kažkas pernelyg peržengė tavo asmenines ribas, tai galima išmokti gerbti ir savo tėvų ribas, ir – savąsias.
Ir, trečia, tokiu būdu vaikai sužino, kad nors pasaulis, iš esmės, saugus, tačiau yra nenugalimos jėgos faktoriai. Tuomet pats laikas – pažaisti kitoje vietoje, netoliese, kol „nenugalimos jėgos faktorius” nepakvies vakarieniauti.