Eglė Kairelytė – Sauliūnienė
Edukologė, elgesio analitikė, VšĮ “Abos centras” steigėja ir vadovė
Savo darbe dažnai susiduriu su tėvų, pedagogų ar kitų specialistų klausimu: “Ką daryti, jei kiekvieną kartą ko nors negavęs ar išgirdęs “Ne, negalima”, vaikas sukelia tokią isteriją, kad skamba visa gatvė?” Žinoma, tai, kad vaikas nusivilia kažko negavęs – visiškai normalu. Pagalvokite, kaip jaustumėtės, jei paprašę sutuoktinio kąsnelio ledų išgirstumėte: “Ne, aš noriu visus suvalgyti pats.” Jausmas nekoks, tiesa? Bet kita vertus, Jūs juk nepradėsite rėkti (tikiuosi) ar muštis (to jau būtų per daug)? Greičiausiai bandysite susitarti gražiuoju, o jei nepavyks – tiesiog truktelėsite pečiais, pagalvosite “ką nors gero” ir eisite veikti kažko kito. Juokas juokais, bet tiesa ta, kad mes visi blogai jaučiamės, kai negauname to, ko norime. Tačiau per savo patirtį išmokome, kaip tinkamai reaguoti į nusivylimą. Lygiai taip pat mes galime (ir turime!) to išmokyti ir vaiką.
Alternatyvaus elgesio formavimas
Visais atvejais, imdamasi keisti probleminį vaiko elgesį, pirmiausia surenku duomenis ir išanalizuoju – kodėl vaikas taip elgiasi? Kitaip sakant, kalbant Taikomosios elgesio analizės terminais – kokia šio vaiko elgesio funkcija? Tai būtina ne tik todėl, kad moksliniai tyrimai rodo, jog remiantis elgesio funkcija parinktas metodas yra veiksmingiausias keičiant probleminį elgesį, bet ir todėl, kad galėtume nuspręsti, kokio alternatyvaus elgesio turime mokyti vaiką.
Gamtoje tuštumos nebūna. Jei neišmokysime mes – jis išmoks savarankiškai. O tai, ko išmoks mums gali visai nepatikti… Imkime situaciją: vaikas nori planšetės ir, jos negavęs, ima garsiai rėkti ir krenta ant žemės. Šis elgesys yra išmoktas ir jo išmokėme mes. T.y., praeityje niekas vaiko neišmokė, kaip ko nors prašyti, jis ieškojo ir rado pats, t.y., nukrito ant žemės ir ėmė rėkti, o po tokio rėkimo kažkas vaiko pagailėjo ir planšetę davė. Bet dabar ne apie tai. Apie tai, kad jei staiga nuspręsime: “VISKAS! Nuo šiol, jei vaikas rėkia, planšetės jis niekada nebegaus” – mes niekaip nepaveiksime jo noro ją gauti. Todėl jei neišmokysime alternatyvaus būdo, kaip vaikas gali tinkamai paprašyti planšetės, jis naują elgesio formą išmoks pats. Ir labai tikėtina, kad ji mums patiks dar mažiau nei gulėjimas ant žemės ir rėkimas.
Kaip kurti alternatyvų elgesį?
Kai mokome vaiką alternatyvaus elgesio, pradžioje turime įvertinti ir pastiprinti kiekvieną tinkamą jo reakciją. Pavyzdžiui, jei mokome vaiką, kad vietoj rėkimo jis gestu gali paprašyti planšetės, turime be išimties duoti jam planšetę kiekvieną kartą, kai jis tai daro. Tokiu būdu pastiprinamas vaiko elgesys prašyti planšetės gestu. Taip vaikas išmoksta, kad naujas elgesys (prašyti gestu) veikia.
Be to, alternatyvus elgesys turi būti:
- paprastesnis nei probleminis elgesys,
- daug greičiau ir dažniau sustiprintas,
- sukeliantis vaikui džiaugsmą (kaip stebuklinga lazdelė!).
BET… ateina momentas, kai turime žengti kitą žingsnį. Vos tik vaikas išmoksta tinkamai prašyti planšetės – laikas pereiti prie atsakymo “Ne dabar”. Kodėl? Nes realiame gyvenime ne visada gauname tai, ko norime, vos tik paprašome.
Nenuspėjamas alternatyvaus elgesio skatinimas
Realiame pasaulyje mes niekada nežinome, kada užėję į parduotuvę rasime mėgstamų ledų. Gal jų bus, gal nebus. Gal užsinorėsime jų tada, kai parduotuvė jau uždaryta. Gal neturėsime piniginės, laiko ar galimybės juos nusipirkti. Bet tai, kad kartais ledų negauname, nesustabdo mūsų nuo bandymų jų ieškoti kitą kartą, kai yra tinkamos sąlygos. Lygiai taip pat ir su vaiku. Jei jis išmoko alternatyviai prašyti planšetės gestu, tai, kad kartais gaus neigiamą atsakymą, nesustabdys jo nuo bandymo prašyti gestu vėl. Taigi, kai vaikas išmoksta alternatyvaus elgesio, laikas mokyti, kad kartais vos paprašęs jis planšetę gaus, o kartais turės palaukti.
Egzistuoja įvairių metodikų mokyti vaiką laukti. Dažniausiai pradedama nuo kelių sekundžių ir palaipsniui laikas ilginamas. Tai saugus ir plačiai paplitęs būdas. Tačiau dr. Gregoris Hanley kartą uždavė klausimą:“Ar realiame gyvenime mes visada žinome, kiek tiksliai teks laukti?” Atsakymas akivaizdus – ne. Kartais ledų teks laukti pusdienį, nes dirbame iki vakaro. Kartais jų gausime per penkias minutes, vos užėję į parduotuvę. Kartais jų išvis neteks laukti, nes jau turime namuose. Todėl natūralu, kad ir vaiko mokymas laukti neturėtų būti griežtai suplanuotas pagal vienodus laiko intervalus.
Jei Tomas jau moka paprašyti planšetės gestu, laikas jam pasakyti: “Palauk”. Palaukite kelias sekundes, tada duokite planšetę. Kitą kartą leiskite laukti ilgiau. Dar kitą kartą duokite iškart. Dar kitą kartą – tik pabaigus tam tikrą veiklą. Nenuspėjamas laukimo intervalas padeda išlaikyti motyvaciją ir labiau atitinka realaus gyvenimo sąlygas.
Mokome priimti atsakymą “Ne”
Kartais teks vaikui pasakyti “Ne”. Galbūt planšetė išsikrovė ir nėra pakrovėjo. Gal ji sulūžo.
Gal jos šiuo metu naudoti tiesiog negalima. Jei vaikas jau išmoko alternatyviai prašyti planšetės, pvz., gestu, labai svarbu mokyti jį tinkamai reaguoti į atsakymą “Ne”. Pavyzdžiui, galima išmokyti vaiką patraukti pečiais ir parodyti gestą “OK”. Tada galima pasakyti:“Tu puikiai sureagavai, todėl aš persigalvojau – einam pasiimti planšetę!”. Iš pradžių tai gali atrodyti kaip prieštaravimas pačiam sau. Bet prisiminkite: mes mokome naują elgesio formą! Kai ji taps įprasta, skatinimas taps nenuspėjamas. Kartais, kai Tomas prašo planšetės pamokų metu, sakykite: “Ne dabar.” Kartais sakykite: “Taip, žinoma, imk.” Tokiu būdu alternatyvus elgesys taps tvirtu įpročiu. Ir vieną dieną jūs net nebeprisiminsite, kad kažkada gavęs neigiamą atsakymą vaikas guldavosi ant grindų ir rėkdavo.