Eglė Kairelytė – Sauliūnienė
Edukologė, elgesio analitikė, VšĮ “Abos centras” steigėja ir vadovė
Nežinau, kaip jūs, bet aš savo draugų rate turiu porą, kurios niekuomet nekviečiu žaisti stalo žaidimų (nors, prisipažinsiu, juos labai mėgstu). Aš mielai su jais geriu kavą, plepu, einu pasivaikščioti, bet… NIEKADA nebežaidžiu stalo žaidimų. Kodėl? Nes jei jie, neduok Dieve, pralaimi – visi aplinkui ima gailėtis apskritai pradėję žaisti. Mes juokais juos vadiname “ūmioji porelė”. Tiesa ta, kad jie – tikrai išsilavinę, geri žmonės, nuostabūs ir patikimi draugai, bet… vaikystėje jų greičiausiai niekas neišmokė pralaimėti. Todėl net ir dabar, prabėgus trims dešimtmečiams, su jais ir toliau niekas nenori žaisti. Taigi, kaip padaryti, kad taip nenutiktų jūsų vaikui? Išmokyti jį pralaimėti!
Kodėl reikia mokėti pralaimėti?
Noras laimėti ir būti pirmam užkoduotas mūsų genuose – dar nuo tų laikų, kai išgyvendavo tik stipriausi. Nors šiandien dėl išlikimo kovoti nereikia, konkurencija vis tiek lydi mus kasdien.
Nuo mažens vaikai rungtyniauja:
- Kas pirmas nubėgs iki sūpynių?!
- Kas pašoks aukščiau?!
- Kas greičiau surinks dėlionę?!
Daugeliu atvejų šis rungtyniavimas yra smagus žaidimas, tačiau ne iškart ir ne visiems. Todėl aš vadovaujuosi labai svarbia taisykle: “Tam, kad mokėtum laimėti, pirmiausia turi išmokti pralaimėti.”
Net jei labai norėčiau sukurti pasaulį, kuriame mano vaikai (biologiniai ir mano mažieji mokiniai) visada laimėtų, deja, tokio pasaulio sukurti negaliu. Todėl mokyti priimti nesėkmes yra būtina. Ir taip, būna situacijų, kai per futbolo rungtynes man labai norisi įbėgti į aikštelę, kai dvigubai didesnis berniukas įspiria mano sūnui į koją ir įmuša lemiamą įvartį… Bet aš to nepadarau. Aš didžiuojuosi savo sūnumi, kuris stengėsi, nors jam ir nepavyko. Aš giriu jį už pastangas, aptariame klaidas ir einame toliau.
Mokėjimas pralaimėti yra vienas svarbiausių gyvenimo įgūdžių. Jei vaikas, vos pralaimėjęs, meta kauliukus į orą, išmeta žaidimo lentą ir išeina iš kambario – tai aiškus signalas, kad laikas mokytis. Nes taip, kartais taip nutinka, kad tu imi ir… pralaimi.
Geriausia vieta pirmam pralaimėjimui
Strategija “Įmesk į vandenį – pats išplauks” man niekada neatrodė gera. Ką darysite, jei neišplauks? Dar daugiau – ar stresinėje situacijoje įgytos žinios bus tos, kurias vaikas norės taikyti ateityje? Ne. Stresinėje situacijoje mes ne mokomės, o bandome išgyventi. Turiu draugę, kurią dėdė “mokė” plaukti, įmesdamas į vandenį. Ji iki šiol nekenčia vandens. Todėl mokyti pralaimėti geriausia pradėti ne žaidimų aikštelėje su stipresniais vaikais, o saugioje, pažįstamoje aplinkoje. Tai gali būti namai, ugdymo centras, pas močiutę ar tėtį ant kelių. Svarbiausia – pasitikėjimas.
Kai aš savo centre mokau vaikus pralaimėti, aš tai darau suplanuotai – taip, kad vaikas ne šiaip “išplauktų”, bet tai padarytų profesionaliai, gražiu krauliu.
Keletas svarbių dalykų mokantis pralaimėti:
- Žaidimo aplinka turi būti saugi, komfortiška.
- Svarbu pasirinkti žaidimą, kuris vaikui patinka.
- Vaiką giriame už pastangas, o ne tik už rezultatą.
Kaip elgesio analitikė galiu pasakyti: prieš mokydami vaiką, turime labai aiškiai apsibrėžti, kokį tiksliai įgūdį norime suformuoti.
Greitas vs pilnas smagių iššūkių būdas pralošti
Greitas būdas: “Kas čia buvo?”
- Pasirenkamas labai greitas žaidimas, kurį galima greitai baigti ir pradėti iš naujo.
- Pirmus kartus vaikui leidžiama laimėti – kad jis norėtų rungtyniauti.
- Kai vaikas pirmą kartą pralošia, iškart sakome: “Nieko tokio, bandom dar kartą!”
- Greitu tempu vėl pradedame žaidimą, šįkart leidžiame jam laimėti.
Tikslas: Sukuriame situaciją: pralaimėjai – nieko tokio – vėl laimėjai. Vėliau laiko tarpas tarp pralaimėjimo ir naujo žaidimo ilginamas.
Svarbu:
- Pagirti vaiką už tai, kad jis ramiai priėmė pralaimėjimą.
- Palaipsniui mažinti paskatinimus, kai įgūdis jau įtvirtintas.
Smagus būdas – kai pralaimėti smagiau nei laimėti
Vaikai pyksta pralaimėję, nes laimėti yra smagiau. Tai reiškia, kad pradžioje, kol mokome, reikia padaryti, kad pralaimėti būtų smagu. Taigi, galime prieš žaidimą su vaiku susitarti, kad pralaimėjęs turės atlikti linksmą užduotį.
Pavyzdžiui:
- Pralošęs tėtis turi suvalgyti ledus be rankų.
- Pralošusi mama turi pašokti pingvino šokį.
- Pralošęs vaikas gali išsirinkti tris mėgstamus filmukus.
Kai vaikas nustoja nervintis dėl pralaimėjimo, palaipsniui smagios užduotys mažinamos, kol jis išmoksta priimti nesėkmę be pykčio.
Visuomet išlaikykite šaltą protą
Tiesa ta, kad mokant vaiką pralaimėti, sunkiausia išlaikyti ramybę. Jei pralaimėjęs vaikas ima rėkti ar mėtyti daiktus – svarbiausia nepaskatinti jo elgesio pertekliniu dėmesiu. Nereikia ilgai guosti, teisinti ar moralizuoti. Geriausia – tiesiog ramiai laukti.“Aš žinau, kad tau liūdna ir pikta. Tu taip stengeisi, įmušei du įvarčius, bet vis tiek pralaimėjote. Bet tu šaunuolis – tu stengeisi iki galo. Žinau, kad kitą kartą tau pavyks.” Ir taip, jam pavyksta. O jei nepavyksta – jis žino, kad yra vertinamas ne už pergales, o už pastangas. Ir nesvarbu, laimės jis ar pralaimės – mes jį mylėsim iki dangaus ir atgal.