Eglė Kairelytė – Sauliūnienė
Edukologė, sertifikuota Taikomosios elgesio analizės specialistė, VšĮ “Abos centras” steigėja ir vadovė
Nežinau kaip jūs, o aš savo draugų rate turiu porą, kurios niekuomet nekviečiu žaisti stalo žaidimų (nors, prisipažinsiu, juos labai mėgstu). Aš mielai su jais geriu kavą, tikrai noriai plepu, einu pasivaikščioti, bet... NIEKADA nebežaidžiu stalo žaidimų. Kodėl? Todėl, kad jei jie neduok die pralaimi – visi aplinkui ima gailėtis apskritai pradėję žaisti. Mes juokais juos vadiname “ūmioji porelė”. Tiesa ta, kad tai tikrai išsilavinę ir labai geri žmonės, nuostabūs ir patikimi draugai, bet... vaikystėje jų greičiausiai niekas neišmokė pralaimėti. Todėl net ir dabar, prabėgus trims dešimtmečiams, su jais ir toliau niekas nenori žaisti. Taigi, kaip padaryti, kad taip nenutiktų jūsų vaikui? Ogi išmokyti jį pralaimėti!
Kodėl reikia mokėti pralaimėti?
Tiesa ta, kad noras laimėti ir būti pirmam užkoduotas mūsų genuose, dar nuo tų laikų, kai išgyvendavo tik stipriausi. Ir nors dabar tiesioginis išlikimo klausimas daugelyje valstybių nebekyla, tačiau noras pirmauti ir toliau mus lydi nuo mažų dienų: “Kas pirmas nubėgs iki sūpynių?!”, “Kas iššoks aukščiau?!” ir t.t. Daugeliu atveju rungtyniavimas tampa smagiu žaidimu, tačiau ne iškart ir, deja, ne visada. Todėl mes šeimoje ir aš savo darbe vadovaujamės labai svarbia taisykle: “Tam, kad mokėtum laimėti, pirmiausia turi išmokti pralaimėti”. Vien jau dėl to, kad net jei aš labai norėčiau sukurti pasaulį, kuriame mano vaikai (ir biologiniai, ir mažieji mokinukai) nuolat laimėtų, deja, bet tokio pasaulio aš sukurti negaliu. Ir taip, būna situacijų, kai per futbolo rungtynes man labai norisi pasiėmus rankinuką išbėgti į aikštelę, kurioje dvigubai didesnis berniukas, ką tik įspyręs mano sūnui į koją, įmušė lemiamą įvartį... Bet aš to nepadarau. Aš didžiuojuosi savo sūnumi, kuris labai stengėsi, bet jam nepavyko, aš giriu jį už šias pastangas, vėliau mes aptariame klaidas. Ir nors jam vis dar labai sunku ir skaudu pralaimėti, bet mes mokomės, ir aš žinau, kad ateis diena, kai jis bus čempionas būtent todėl, kad išmoko atsistoti, paspausti priešininkui ranką ir žaisti toliau. Gal ir geriau mokytis iš svetimų klaidų, bet tiesa ta, kad tik mokėdamas priimti savo klaidas – gali sukurti, atrasti, pažinti ir sužinoti. Taigi, jei jūsų vaikas nusimena ar supyksta pralaimėjęs – tai visiškai normalu, mes visi norime laimėti ir mums visiems liūdna ar pikta, kai nepavyksta. Bet štai jei pralaimėjus po namus skraido kauliukai, žaidimo figūrėlės ir žaidimo lenta, jei po pirmo pralaimėjimo vaikas meta žaidimą ir daugiau niekada nebeima jo į rankas – tai jau labai aiškus signalas: laikas mokytis, kad laimėti svarbu, bet būti atkakliam, labai labai stengtis, o jei nepavyksta – atsistoti ir bandyti vėl – kur kas svarbiau. Ir taip, kartais taip nutinka, kad tu vis tiek imi ir... pralaimi.
Geriausia vieta pirmam pralaimėjimui
Strategija: “Įmesk į vandenį – pats išplauks” – ne ta, kuria vadovaujuosi ar kuriai pritariu. Man visada norisi paklausti, o ką jūs darysite, jei neišplauks? Ir dar daugiau, ar stresinėje situacijoje įgytos žinios yra tos, kurias su malonumu ir užsidegimu vaikas taikys ir toliau? Tiesa ta, kad stresinėje situacijoje mes nesimokome, stresinėje situacijoje mes bandome išgyventi. Ir aš turiu draugę, kurią dėdė taip “mokė” plaukti. Vandens ji nekenčia iki šiol... Taigi, jei norite vaiką išmokyti pralaimėti, pradėti geriau ne stipresnių ir vyresnių bendraamžių pilnoje aikštelėje, tikintis, kad kažkaip vaikas ims ir išplauks pats, o saugiai, namuose ar ugdymo centre, su žmogumi ar žmonėmis, kuriais vaikas pasitiki. Kai aš savo centre mokau vaikus pralaimėti – aš visuomet tai darau suplanuotai ir taip, kad vaikas ne šiaip “išplauktų”, bet tai padarytų profesionaliai ir krauliu. Aplinka, kurioje vaikas mokysis pralaimėti, turi būti jam komfortiška, saugi, čia jis turi jaustis ramus ir neįsitempęs. Taip pat labai svarbu apmąstyti sąlygas, kuriomis vaiką mokysite, ir nuo kokio žaidimo pradėsite. Geriausia rinktis žaidimą, kuris vaikui būtų paprastas ir mėgstamas. Viso žaidimo metu reikia girti ir skatinti vaiką už pastangas, kurias jis deda žaisdamas, o ne tik už rezultatą. Kaip elgesio analitikė pasakysiu, kad kiekvieną kartą prieš imantis mokyti, reikia labai aiškiai apsibrėžti tikslinį elgesį, t.y., kokį tiksliai įgūdį nori suformuoti, taip pat atsižvelgti į vaiko individualius ypatumus ir turimus įgūdžius. Nuo to priklauso ugdymo metodas ir strategija. Vieno, visiems tinkančio kelio nėra, bet visgi galiu pasidalinti dviem strategijomis, kurios gali jums tikti.
Greitas vs pilnas smagių iššūkių būdas pralošti
Taigi, jūs ir vaikas esate jaukioje ir saugioje vaikui aplinkoje, pasirinkote veiklą, kuri vaikui įdomi ir patinka – tad tegu prasideda žaidimas! Tam, kad “užkabintumėte” mažąjį – pirmus kartus būtinai leiskite jam laimėti, taip jis ne tik pajus pergalės skonį ir užsidegs azartu, bet kartu mes sukursime sąlygas mokymuisi. Juk jei mokome vaiką pralaimėti, turime sudaryti sąlygas, kuriose vaikas pergalės norės, mes, elgesio analitikai, tai vadiname motyvacinių sąlygų įgūdžio formavimui sudarymu. Na o tada galima rinktis vieną iš dviejų.
Pirmas variantas – greitas būdas pralošti, pavadinkime jį “Kas čia buvo?”. Šiuo atveju, žaidimas, kurį žaidžiate, turi būti labai greitas, paprastai baigiamas ir lengvai bei greitai vėl pradedamas iš naujo. Tuomet po pirmo vaiko pralošimo reikia labai greitu tempu duoti vaikui teisingos reakcijos modelį: “Nieko tokio, bandom dar kartą”, labai greitu tempu pradėti žaidimą iš naujo ir... vėl leisti vaikui laimėti. Tokiu būdu sukuriama situacija: pralaimėjai, nieko tokio, vėl laimėjai. Palaipsniui pauzė tarp pralaimėjimo ir naujo žaidimo ilginama, tai daroma atsižvelgiant į vaiko reakciją. Čia reikia atsiminti, kad elgesys, kurio mokome “ramiai pralaimėti”, vadinasi būtina vaiką pagirti ir papildomai apdovanoti specialiu prizu už tai, kad jis pralošė, bet sureagavo ramiai: “Tu šaunuolis, tu likai ramus, nors tau nepavyko”. Taigi, po pirmos nesėkmės leidžiame vaikui laimėti – ir Voilà – pirmas žingsnis žengtas, pirmas pralaimėjimas įveiktas, toliau jau tik daug praktikos, kai vaikas yra giriamas ir jaučiasi vertinamas už įdėtą darbą, o ne už rezultatą. Žinoma, vėliau, kai rami vaiko reakcija į nesėkmę jau suformuota, superprizų už kiekvieną ramią reakciją pralaimėjus reikia palaipsniui atsisakyti, bet pagirti vaiko nepamirškite niekada.
Antras būdas – prisipažinsiu, jis mano mėgstamiausias. Paanalizuokime, o kodėl vaikas verkia ir siunta pralaimėjęs? Teisingai, todėl, kad laimėti kur kas smagiau. Tokiu atveju atsakymas labai paprastas – reikia padaryti, kad pralaimėti būtų smagiau nei laimėti arba, kalbant taikomosios elgesio analizės terminais – diferencijuoti elgesio paskatinimą. Tai padaryti labai paprasta, tereikia šiek tiek fantazijos. Dar prieš pradėdami žaidimą su vaiku susitariame, kad pralaimėjęs turės atlikti laimėjusių sugalvotą užduotį. Taigi, kai pirmą kartą pralošia tėtis – mes jam galime duoti užduotį: suvalgyti ledus be rankų; sušokti gulbių šokį; nušokuoti ant vienos kojos iki spintos ir atgal; pasakyti savo vardą atvirkščiai ir t.t. Užduotis galvokite kartu su vaiku. Ir analogiškai, kai pirmą kartą praloš vaikas, mes galime jam duoti “baudos užduotį”: suvalgyti tris porcijas ledų; be pertraukos pažiūrėti tris mėgstamus filmukus ir pan., kaip sakiau, jūsų fantazijos klausimas. Kai vaikas nustos nervintis pralaimėjęs, pamažu užduotis už pralaimėjimą galima daryti vis labiau paprastesnes ir mažiau motyvuotesnes, bet ši strategija gali likti nuolatine, ją lengva perkelti į kitas erdves: darželį, mokyklą, draugų kompaniją. Taip pralaimėjimas vaikui tampa mažiau aversyvus, jam tikrai smagu kai kiti pralaimi (jis gali sugalvoti jiem užduotis), bet lygiai taip pat jis puikiai jausis, o kartais net ir norės pralaimėti pats.
Visuomet išlaikykite šaltą protą
Tiesa ta, kad mokymo pralaimėti metu sunkiausia išlaikyti šaltą protą. Ir aš čia kalbu ne apie vaiką, o apie mus. Kai pralaimėjęs vaikas ima siautėti – sunku išlikti ramiam. Sunku, bet būtina. Labai svarbu papildomai nepaskatinti audringos vaiko reakcijos į pralaimėjimą papildomu savo dėmesiu. Juk jei kiekvieną kartą pralaimėjęs ir puolęs į ašaras vaikas sulauks apkabinimo, čiūčiavimo, liūliavimo, guodimo, ilgų litanijų apie tinkamą ar netinkamą elgesį ir kt. – tai pralaimėjimą pavers įvykiu, kurio metu vaikas – dėmesio centre. Jam tai gali patikti, taip pat, tokiu būdu jis mokysis, kad pralaimėjimas – kažkas labai ypatingo ir svarbaus, vadinasi – į jį būtina ypatingai reaguoti. Todėl tiesa ta, kad vaikui pralaimėjus ir ėmus verkti ar rėkti – mūsų reakcija turi būti kiek įmanoma ramesnė. Geriausias būdas įvardyti emociją, kurią jaučia vaikas, ir dar kartą paskatinti jį už pastangas, kurias jis įdėjo, ir patiems ramiai grįžti prie žaidimo pasiūlius vaikui pabandyti pažaisti dar kartą. Vaikas verkia – jūs jo laukiate. Nebarate, nemoralizuojate, laukiate. Kartais laukti tenka ilgai, bet tai irgi mokymas bei mokymasis, ir, patikėkite, vertas jūsų pastangų. “Aš žinau, kad tu dabar pyksti ir esi labai nelaimingas. Tu taip stengeisi, bėgai iš visų jėgų, sukūrei net tris puikias progas ir įmušei du įvarčius, bet jūs vis tiek pralaimėjote. Man irgi būtų labai pikta ir liūdna, bet tu esi tikras šaunuolis, tu stengeisi iki galo. Žinau, kad kitą kartą tau tikrai pavyks”. Tai yra tai, ką aš sakau savo sūnui. Ir taip, jam pavyksta. O jei nepavyksta – jis žino, kad yra vertinamas ne už pergales, o už pastangas ir už tai, kad nepasiduoda ir nenuleidžia rankų. Ir ar jis laimės, ar pralaimės, mes jį vis tiek mylėsim iki dangaus ir atgal, nes mums jis brangus ne dėl pergalių.