Socialiniai įgūdžiai ir jų svarba: kaip mokyti, kada mokyti ir kaip pagelbėti autistiškam vaikui įgyti būtinus įgūdžius, o mokymo įstaigoms bei vaiko tėvams sukurti tinkamiausias tam programas. Tęsiame temą. Pirma straipsnio dalis: http://www.aboscentras.lt/kaip-pagerinti-autistisku-vaiku-socialinius-igudzius-ugdymo-istaigoje-kanados-ontarijaus-patirtis-i-dalis/
Bendruomenės partnerių bei tėvų apklausos apie socialinių įgūdžių programas
Žemiau pateikiamos Kanadoje atliktos bendruomeninės apklausos, sudarytos Ontarijo provincijos „Bendruomenės galimybių programos“ darbuotojų. Klausimynus peržiūrėjo ekspertai dr. Jim Bebko ir Jessica Schroeder.
BENDRUOMENĖS PARTNERIŲ TYRIMO REZULTATAI
Šiame tyrime dalyvavo 80 organizacjų iš visos Ontarijo provincijos (tiek visuomeninių, tiek privačių, teikiančių socialinių įgūdžių lavinimo paslaugas ASS ir kitų raidos sutrikimų turintiems žmonėms). Toliau pateikiame tyrimo rezultatus.
Tikslinė grupė
Apie pusė socialinių įgūdžių lavinimo programas siūlančių organizacijų turėjo grupes vaikams nuo 6 iki 18 metų amžiaus, mažiau nei 25 proc. jų turėjo grupes suaugusiems ir tik apie 10 proc. organizacijų teikė paslaugas bet kurio amžiaus žmonėms.
Praktiškai visos 80 tyrime dalyvavusių organizacijų savo socialinių įgūdžių lavinimo grupėse teikė paslaugas ASS turintiems žmonėms. Tačiau tuo pat metu jie į savo grupes priimdavo žmones, turinčius kitas diagnozes bei ASS turinčius žmones, kuriems taip pat nustatyti ir kiti sutrikimai. Apie 45 proc. teikė paslaugas mokymosi sunkumų, kognityvinių sutrikimų bei dėmesio ir aktyvumo sutrikimą turintiems asmenims. Apie 15-20 proc. teikė paslaugas elgesio, nuotaikų sutrikimų bei nenustatytų elgesio sunkumų turintiems žmonėms.
Tiksliniai socialiniai įgūdžiai
Į klausimą be pasirenkamų atsakymų, kokius soialinius įgūdžius siekė lavinti savo programose, dalyviai atsakė taip: bendravimo įgūdžius (58 proc.), emocijų supratimo (54 proc), grupinio žaidimo, kuriame reikia sulaukti savo eilės (45 proc) ir socialinio nuovokumo (31 proc.).
Visų minėtų įgūdžių mokė mažiau nei 23 proc. bendruomenės partnerių.
Mokymo metodai
Dauguma tyrime dalyvavusių programų organizatorių teigė tiesiogiai mokantys taisyklių bei papročių (pavyzdžiui, kaip pasisveikinti su kitu žmogumi) ir ugdantys įgūdžius (atitinkamai 78 proc. ir 68 proc.). Tiesiogiai mokant taisyklių buvo naudojami tokie mokymo būdai: vizualinė pagalba (64 proc.), videomodelingas (64 proc.), gyvas pavyzdys (91 proc.), bendraamžių mokymas (68 proc.) ir tėvų mokymas (10-30 proc. sesijos laiko). Kiti naudojami metodai: didaktinės instrukcijos (paskaitos stilius, 33 proc.), filmuotos medžiagos analizė (36 proc.), dramos terapija (27 proc.) ir kognityvinė elgesio terapija (12 proc.).
Bendruomenės narių tyrimo rezultatai:
- 50 proc. siūlomų socialinių įgūdžių programų buvo skirta vaikams nuo 6 iki 18 metų, mažiau nei 25 proc. programų skirta suaugusiems.
- 70 proc. socialinių įgūdžių programų siūloma grupiniu formatu (arba derinant grupinius bei individualius užsiėmimus).
- 58 proc. programų daugiausiai dėmesio skyrė bendravimo įgūdžių lavinimui, kitų jų tikslai buvo tokie: emocijų mokymas (54 proc.), grupiniai žaidimai, kuriuose reikia sulaukti savo eilės (45 proc.) ir socialinis nuovokumas (31 proc.).
- 89 proc. socialinių įgūdžių grupes vedančių specialistų gavo specialius mokymus.
- 87 proc. programų buvo naudojamos vaizdinės pagalbinės priemonės.
- 75 proc. programų vienaip ar kitaip vertino dalyvių pasiekimus.
- 62 proc. programų didžiausi iššūkiai buvo patenkinti skirtingus dalyvių poreikius dėl amžiaus, patiriamų sunkumų, diagnozių bei įgūdžių skirtingumo.
Kodėl tėvai veda savo vaikus į socialinių įgūdžių grupes?
Dauguma tėvų priežastimi nurodo susirūpinimą socialine vaiko raida bei gebėjimu palaikyti draugystę. Nedidelė dalis tėvų tai darė remdamiesi specialistų rekomendacijomis. Tik 7 atvejais (iš 118) buvo aišku, kad socialinių įgūdžių grupę pasiūlė vaiko mokykloje.
Socialinių įgūdžių grupių nauda tėvų akimis
Tėvų išvardinti penki svarbiausieji lūkesčiai:
- Susirasti draugų.
- Išmokti pokalbio įgūdžių.
- Išmokti tinkamai elgtis su bendraamžiais.
- Išmokti grupinio žaidimo įgūdžių (pavyzdžiui, sulaukti savo eilės).
- Bendri socialiniai įgūdžiai.
Literatūros apie socialinių įgūdžių grupes apžvalga
Kodėl svarbūs moksliniai tyrimai renkantis socialinių įgūdžių programą? Daugybe skirtingų modelių pagrįstos socialinių įgūdžių programos tikras iššūkis tėvams, mokytojams bei specialistams. Kaip pasirinkti geriausiai vaiko ar tam tikros grupės poreikius atitinkančią programą? Mes rekomenduojame moksliniais įrodymais pagrįstas teorijas renkantis arba kuriant socialinių įgūdžiu programas vaikams bei suaugusiems su ASS. Tačiau kai renkiesi programą, ieškoti tokios, kuri būtų pagrįsta moksliniais įrodymais gali atrodyti ne taip jau svarbu ar netgi neįmanoma, turint galvoje daugumoje bendruomenių ir taip gana ribotą programų pasirinkimą. Kartais tėvai tiesiog stengiasi surasti bet kokią programą, kuri padėtų jų vaikui mokytis elgtis socialinėje aplinkoje, todėl negali leisti sau būti išrankiems. Nepaisant riboto pasirinkimo bei įvairių kliūčių sukurti daugiau programų, labai svarbu tėvams bei mokytojams žinoti, kokie programų komponentai tyrimų metu pasirodė esą veiksmingi mokant socialinių įgūdžių. Tai žinodami tėvai bei mokytojai galės pasirinkti arba kurti tokias socialinių įgūdžių lavinimo programas, kurios geriausiai padėtų ASS turintiems žmonėms įgyti socialinio supratimo bei socialinių įgūdžių.
Kaip atlikome literatūros apžvalgą?
Wang ir Spillane (2009) pastebėjo, kad daugumai socialinių įgūdžių ugdymo programų trūksta griežto mokslinio įvertinimo, taigi jos neatitinka EPP kriterijų. Nors savo siūlomas socialinių įgūdžių programas idealu būtų grįsti moksliniais tyrimais, tačiau šis tyrimas dar tik pradedamas. Pavyzdžiui, nepriklausomi tyrėjai neseniai paskelbė du straipsnius apie Winner socialinio mąstymo programą (Crooke ir kt., 2007; Lee ir kt., 2009), vis dėlto reikia atlikti dar daugiau tyrimų, norint įvertinti Socialinio mąstymo programos veiksmingumą. Frankel ir Laugeson paskelbė du kontroliuojamo eksperimento tyrimus apie savo draugystės įgūdžių tobulinimo programas (PEERS modelį, sukurtą Laugeson ir Frankel, 2010, 2008; Vaikų draugystės mokymą, sukurtą Frankel ir Myatt, 2010), abiejų rezultatai daug žadantys, tereikia atlikti nepriklausomus pakartotinius tyrimus, kad metodai būtų laikomi EPP.
Kalbant apie socialinių įgūdžių mokymo programas, pavyzdžiui tas, kurias apžvelgėme bendruomenės partnerių tyrime, reikia turėti galvoje, kad jas kūrė ASS srities profesionalai, ilgus dešimtmečius dirbę su ASS turinčiais asmenimis. Taigi nors jos gal ir nebuvo skrupulingai moksliškai patikrintos, jas kūrę asmenys paprastai savo programas grindžia tokiais socialinių įgūdžių programų komponentais, kurie turi vienokį ar kitokį mokslinį pagrindą.
Toliau pateikiamoje apžvalgoje mes remsimės ekspertų atliktu tyrimu. Per pastarąjį dešimtmetį (2001-2011) buvo parašyta 12 straipsnių, siekiant apžvelgti ir paanalizuoti ASS turintiems žmonėms sukurtas socialinių įgūdžių mokymo programas. Per šį laikotarpį atliktos ir trys metaanalizės, kuriose dar kartą išanalizuoti minėti tyrimai. Šiomis ataskaitomis bei metaanalizėmis remdamiesi siekėme nustatyti veiksmingiausias programas, kuriomis galima būtų remtis sudarant socialinių įgūdžių lavinimo programas.
SOCIALINIŲ ĮGŪDŽIŲ PROGRAMŲ APŽVALGA
Čia pateikiame santrauką ir esminius atradimus iš minėtų 12 straipsnių ir trijų metaanalizių, susijusių su socialinių įgūdžių programomis ASS turintiems asmenims. Remiantis šiomis apžvalgomis tik vieno tipo programos, t.y. videomodelingas, atitiko griežtus Chambless ir Hollon (1998) išskirtus EPP kriterijus. Visos kitos toliau apžvelgtos programos buvo vienaip ar kitaip pagrįstos tyrimais ir buvo nuspręsta, kad jos pakankamai veiksmingos, kad būtų naudojamos tobulinant socialinius įgūdžius, tačiau būtina atlikti išsamesnius jų veiksmingumo tyrimus.
Videomodelingas
Tai būdas, kai mokoma rodant vaizdo įrašą, kuriame demonstruojami vienokie ar kitokie socialiniai įgūdžiai ir pasižiūrėjęs medžiagą asmuo bando atkartoti parodytą elgesį. Tai mokymo strategija, kuri buvo taikyta daugybei skirtingų žmonių grupių, siekiant išmokyti labai skirtingo elgesio (Bellini ir Akullian, 2007). Mokant ASS turinčius žmones tyrimai rodo, kad videomodelingas veiksmingas tobulinant įvairius įgūdžius: žaidimo, bendravimo, pokalbio užmezgimo ir įsijautimo kitą žmogų (Bellini ir Akullian, 2007). Keliuose tyrimuose bei apžvalgoje buvo siekta išsiaiškinti videomodelingo, kaip socialinių įgūdžių lavinimo priemonės, veiksmingumą dirbant su ASS turinčiais žmonėmis (Bellini ir Akullian, 2007; Reichow ir Volkmar, 2010; Scattone, 2007; Wang ir Spillane, 2009). Bellini ir Akullian (2007) atliko dvidešimt trijų tyrimų apie videomodelingą metaanalizę. Tyrimai parodė, jog videomodleingas yra veiksminga priemonė. Wang ir Spillane (2009) atliko trisdešimt aštuonių tyrimų apie socialinių įgūdžių ugdymą metaanalizę, iš jų 11 tyrimų buvo apžvelgtas videomodelingas, jų rezultatai taip pat patvirtino, kad tai veiksminga socialinių įgūdžių mokymo priemonė. Be to minėti autoriai įrodė, kad videomodelingas atitinka EPP kriterijus.
Socialinės istorijos
Šį metodą sukūrė Carol Gray (2010), jame kuriamos trumpos istorijos, kurios apibūdina tam tikras žmogui sudėtingas socialines situacijas, kokio elgesio tokioje situacijoje tikimasi, kodėl tikimasi būtent tokio elgesio, bei teigiamas poveikis mums ir kitiems situacijos dalyviams, jeigu pasielgiame taip, kaip iš mūsų tikimasi. Nors pati Carol Gray keliose savo knygose yra pateikusi daugybę bendrų socialinių istorijų, daugelis tėvų, mokytojų bei specialistų kuria savas, konkrečiai jų vaikui, mokiniui ar klientui pritaikytas istorijas pagal Gray pateiktą šabloną. Tos istorijos labai griežtai struktūruotos, istorijoje turi būti konkretus skaičius tam tikro tipo sakinių. Supratimui palengvinti istorijas dažnai lydi iliustracijos, ypač jaunesniems ir prastesnių kalbinių gebėjimų vaikams. Istorijas skaito pats ASS turintis asmuo arba tėvai, globėjai ar mokytojai. Jos dažnai naudojamos klinikinėje praktikoje bei mokymo situacijose, mat šią techniką taikyti paprasta, ji gali būti naudojama labai įvairių įgūdžių lavinimui, tarp jų bendravimui su bendraamžiais, bendravimo užmezgimui, netinkamo elgesio, pavyzdžiui pykčio priepuolių, alternatyvoms (Kokina ir Kern, 2010). Keliuose tyrimuose buvo analizuojamas “Socialinių situacijų” veiksmingumas ASS turintiems žmonėms mokantis socialinių įgūdžių. Reynhout ir Carter (2006), Wang ir Spillane (2009) ir Kokina ir Kern (2010) atliktos metaanalizės teigia, kad, nepaisant atliktų tikrai kokybiškų tyrimų „Socialinių istorijų“ veiksmingumas mokant socialinių įgūdžių abejotinas. Pasak minėtų autorių, labai skirtingas poveikis tiriamiesiems neleidžia visiškai pasitikėti „Socialinių istorijų“ veiksmingumu, taigi rekomenduojama atidžiai stebėti bei vertinti šio metodo efektyvumą kiekvienu individualiu atveju. Šiuo metu atliekami papildomi tyrimai siekiant išsiaiškinti, kokiomis aplinkybėmis ar kokiems žmonėms Socialinės istorijos buvo veiksmingiausios keičiant ar tobulinant jų elgesį.
Socialinių įgūdžių ugdymo grupės
Socialinių įgūdžių grupėse instrukcijos pateikiamos nedidelėms ASS turinčių dalyvių grupelėms, kuriose sudėtingas socialinis elgesys ar tam tikri socialiniai įgūdžiai išskaidomi į atskirus komponentus ir jų mokoma žingsnis po žingsnio, dažnai taikant Taikomosios elgesio analizės (ABA, Applied Behavioral Analysis) principus. Šiuose užsiėmimuose derinamos įvairios elgesio mokymo technikos, tokios kaip elgesio pastiprinimas, elgesio keitimas, motyvavimo strategijos bei manipuliavimas aplinkos veiksniais, kad būtų skatinamas sisteminis tikslinių įgūdžių išmokimas, taigi gali būti naudojamos labai įvairios technikos bei metodai. Tikslinis elgesys paprastai būna bendravimo užmezgimas, atsiliepimas į kito iniciatyvą užmegzti pokalbį, tarpusavio žaidimo įgūdžiai, empatija ir sugebėjimas įsijausti į kito padėtį, konfliktų sprendimas bei draugystės užmezgimas (Cappadocia ir Weiss, 2011). Vis daugiau tyrimų atliekama naginėjant socialinių įgūdžių grupes ASS turintiems žmonėms (apžvelgtos Cappadocia ir Weiss, 2011; Rao, Beidel ir Murray, 2008; Reichow ir Volkmar, 2010; White, Keonig ir Scahill, 2007).
Nepaisant kelių tyrimų bei literatūros apžvalgų, iki šiol nėra atlikta nė venos metaanalizės ar kitokio tyrimo bendram šio metodo efektyvumui išsiaiškinti ar padaryti išvadų apie Socialinių įgūdžių grupių atitikimą EPP kriterijus. Aprašomosios apžvalgos teigia, kad bendri rezultatai teigiami, tačiau apskritai labai skyrėsi tiek koreguojamas elgesys, tiek naudojamos konkrečios technikos, taigi programų poveikis labai nenuoseklus (Rao ir kt., 2008; White irk t., 2007).
Vis dėlto šis mokymo metodas gali būti daug žadantis, jeigu jame remiamasi mokymosi programa bei technikomis, kurios pačios savaime atitinka EPP kriterijus. Tiesa, reikėtų atlikti labiau kontroliuojamus tyrimus, siekiant išsiaiškinti grupinių užsiėmimų veiksmingumą.
Kognityvinė elgesio terapija
Mokant ASS turinčius asmenis socialinių įgūdžių, kognityvinės elgesio terapijos (CBT, Cognitive Begavioral Therapy) tikslas yra plėsti žmogaus supratimą apie socialinį pasaulį, ir tuo pat metu padėti jam suprasti mintis bei jausmus, kurie slypi už netinkamo elgesio. Yra manoma, kad augant socialiniam supratingumui, savęs pažinimui didesnė tikimybė, jog elgesio pokyčiai bus ilgalaikiai bei generalizuoti. Kognityvinė elgeso terapija tai multimodalinis požiūris, kuriame kognityvinio mokymo technikos derinamos su elgesio intervencijomis. Tokios mokymo programos, kaip tos, kurias sukūrė Jeanette McAfee (2001), Michelle Garcia Winner (2008) ir Howlin, Baron-Cohen bei Hadwin (1999) yra CBT pavyzdžiai, visi jie pabrėžia, kad norint pasiekti socialinio elgesio pokyčių visų pirma reikia keisti socialinį supratingumą. Kalbant apie žmonių su ASS socialinių įgūdžių mokymą, tyrimai rodo, kad CBT gali būti naudingas gerinant įsijautimo į kitus, emocijų valdymo ir socialinių problemų sprendimo įgūdžius (Bauminger, 2007). Wang ir Spillane (2009) atlikta metaanalizė nagrinėjo tris CBT tyrimus, ir rezultatai rodo, kad CBT poveikis svyruoja nuo vidutinio iki labai aukšto. Deja, kol kas atlikti tyrimai neatitinka aukščiausių reikalavimų, taigi CBT neatitinka EPP kriterijų kaip veiksminga priemonė mokant socialinių įgūdžių ASS turinčius žmones (Bauminger, 2007; Wang ir Spillane, 2009). Remiantis dabartiniais tyrimais šis metodas gali būti laikomas perspektyviu, tačiau reikalauja išsamesnių tyrimų.
Savistabos mokymas (Self-Management Training)
Tai procedūros, kai asmuo pats stebi ir pastiprina savo elgesį. Šis metodas reikalauja, kad pats žmogus stebėtų ir fiksuotų tam tikro norimo keisti elgesio pasireiškimus, dažnai tam naudojami kontroliniai sąrašai, ant riešo tvirtinami skaičiuokliai arba šalia laikomi žetonai. Šis metodas skatina savarankišką savistabą, nepriklausomą nuo suaugusiųjų priežiūros, jis buvo naudojamas žvilgsnio palaikymui, neverbaliniam elgesiui, balso garsumui, temos palaikymo, pokalbio, žaidimų ir dalijimosi įgūdžiams stiprinti (Scattone, 2007; Weiss ir Harris, 2001).
Vos keli tyrimai bandė nustatyti šio metodo veiksmingumą mokant socialinių įgūdžių ASS turinčius žmones (pagal Scattone, 2007; Weiss ir Harris, 2001). Nors preliminarūs tyrimai leidžia manyti, kad savistabos mokymas padeda keisti elgesį bei generalizuoti įgūdžius, tačiau šis metodas dar neatitinka EPP kriterijų.
Veikla pagrįstas mokymas
Neseniai pasiūlyta mintis, kad veikla pagrįstas socialinių įgūdžių mokymas, kuris remiasi ypatingais ASS turinčio žmogaus įgūdžiais arba interesais (pavyzdžiui, žaidimas LEGO kaladėlėmis, kompiuterinių įgūdžių grupė) gali veiksmingai stiprinti mokomus įgūdžius ir slopinti netinkamą elgesį, be to, didinti norą būti su bendraamžiais (Schreiber, 2011). Šiuose užsiėmimuose veikla organizuojama remiantis bendrais pomėgiais, ir tos veiklos metu yra mokoma socialinių įgūdžių. Schreiber teigia, kad lavinant įgūdžius tose srityse, kurias vertina bendraamžiai, gali būti svarbiau nei socialinis supratingumas ar socialiniai įgūdžiai. Turint galvoje, kad šia tema atlikta labai mažai tyrimų, o ir tie patys turi metodologinių trūkumų, jų pirminius rezultatus galima laikyti vertais geriau patyrinėti.
Mokymai tarpininkaujant bendraamžiams
Tai tokie užsiėmimai, kuriuose bendraamžiai, dažniausiai klasės draugai, pateikia socialinių įgūdžių instrukcijas bei įgyvendina mokymo programą. Tai gali būti daroma įvairiomis formomis, tarp jų integruotos žaidimų grupės, susitikimai pažaisti, bendraamžių tinklai, bendraamžių kuravimas bei esminių įgūdžių ugdymas. Toks metodas buvo naudojamas mokant socialinių įgūdžių ASS turinčius asmenis: domėjimosi tuo, kuo domisi kitas; pokalbio palaikymo: pokalbio užmezgimo; bendravimo su bendraamžiais; savo eilės sulaukimo bei netinkamo elgesio silpninimui (Chan ir kt., 2009; McConnell, 2002; Schreiber, 2011).
Buvo atlikta begalė tyrimų apie socialinių įgūdžių mokymą ASS turintiems žmonėms tarpininkaujant bendraamžiams (pagal Chan ir kt., 2009; DiSalvo ir Oswalk, 2002; McConnell, 2002; Schreibman, 2011, Wang ir Spillane, 2009; Weiss ir Harris, 2001). Aprašomųjų tyrimų apžvalgose buvo teigiama, kad socialinių įgūdžių mokymas tarpininkaujant bendraamžiams yra veiksmingas. Šiaip ar taip, Wang ir Spillane (2009) atlikta metaanalizė, kurioje apžvelgti devyni tyrimai, parodė, kad mokymų tarpininkaujant veiksmingumas abejotinas. Tuo remiantis būtina atlikti papildomų tyrimų šio metodo veiksmingumui nustatyti.
Tėvų mokymai apie ASS
Esama pagrįstų įrodymų, kad vaikų tėvų mokymai padeda reikšmingai sumažinti jų vaikų elgesio problemas (Thomas ir Zimmer-Gembeck, 2007), taip pat mokyti vaikus, turinčius raidos sutrikimų (Matson, Mahan ir LoVullo, 2009). Matson ir kt. (2009) atlikta literatūros apžvalga teigia, kad ASS vaikus auginančių tėvų mokymas perspektyvus metodas, tačiau nepaisant to, kad metodas taikomas plačiai, tyrimų apie tai, ar jis veiksmingas mokant vaikus socialinių įgūdžių, labai mažas (Reichow ir Volkmar, 2010). Viena išimtis, kurią verta paminėti, tai Franke ir Laugeson atlikti tyrimai apie ASS vaikams bei paaugliams skirtas draugystės įgūdžių mokymo programas tėvams padedant. Kadangi tėvų mokymas tėra tik vienas vaikų socialinių įgūdžių mokymo komponentas, reikalingas atskiras tyrimo aprašymas.
Draugystės mokymo programa
Frankel ir Myatt (2003) per pastaruosius du dešimtmečius UCLA (University of California, Los Angeles) sukūrė Draugystės mokymo programą (CTF, Children’s Friendship Training). Iš šio modelio atsirado PEERS (Program for the Education and Enrichment of Relational Skills) programa paaugliams (Laugeson ir Krankel, 2010). Abi šios programos yra detaliai aprašytos įvairius aspektus apimančios grupinės programos vaikams ir paaugliams, kuriose taikoma daug ABA strategijų, pavyzdžiui, tiesioginių instrukcijų, rodymo savo pavyzdžiu, elgesio repetavimo ir savaitei skiriamų socializacijos namų darbų. Jose labai svarbus komponentas yra tėvų mokymas, kartą per savaitę vyksta atskirti, tačiau tarpusavyje suderinti tėvų ir vaikų užsiėmimai. Šių užsiėmimų metu tėvai mokomi skatinti įgūdžių perkėlimą į kitas sritis namuose per sukviestus bendraamžių susibūrimus. Norėdamas įvertinti PEERS programos efektyvumą Laugeson (2009) atliko atsitiktine atranka pagrįstą kontroliuojamą tyrimą, kurio metu tyrė 33 paauglius nuo 13 iki 17 metų amžiaus, aukštų gebėjimų ASS turinčius vaikus. Paaugliai atsitiktine tvarka buvo paskirstyti į 14 savaičių trunkantį PEERS mokymų ciklą skirtingu metu (vieni anksčiau, kiti vėliau). Frankel ir kt. (2010) panašų tyrimą atliko su CTF programa, tirdamas 88 antros-penktos klasės vaikus, kurie buvo atsitiktinai padalyti į dvi grupes, kurių viena anksčiau turėjo dalyvauti 12 savaičių mokymo cikle, kita – vėliau.
Abu tyrimai nagrinėjo tą patį elgesį: pokalbio įgūdžiai, atėjimas bei išėjimas iš grupės, socialinio etiketo taisyklės popamokinėje veikloje, sėkmingo bendraamžių susiėjimo inicijavimas padedant tėvams ir erzinimo įveikimas. Abiejų tyrimų dalyviai kelių skirtingų pasibaigus mokymams atliktų vertinimų duomenimis gavo reikšmingos naudos. Jokie tiesioginiai stebėjimu pagrįsti vertinimo metodai taikomi nebuvo, tačiau bendraamžių susibūrimų skaičius reikšmingai išaugo. Nors šie duomenys teikia vilties, tačiau minėtųjų programų laikyti visiškai patikimomis mokant ASS turinčius vaikus socialinių įgūdžių dar trūksta pagrindo. Reiktų, kad duomenis patvirtintų nepriklausomų tyrėjų atlikti tyrimai.
LITERATŪROS APŽVALGOS IŠVADOS:
Iš visų minėtų metodų tik videomodleingas yra pakankamai ištirtas ir nustatytas jo veiksmingumas mokant socialinių įgūdžių ASS turinčius žmones. Daugelis kitų metodų taip pat buvo tirti ir įvertinti kaip „daug žadantys“, tačiau jiems dar trūksta mokslinio pagrindimo, kad būtų laikomi įrodymais pagrįsta praktika (pavyzdžiui, Socialinės istorijos, Kognityvinė elgesio terapija, Savistabos mokymas bei Veikla paremtos programos). Socialinių įgūdžių grupės bei mokymas tarpininkaujant bendraamžiams taip pat teikia vilčių, tačiau atliktų tyrimų rezultatai prieštaringi, taigi reikėtų patyrinėti, kokios grupinio darbo formos geriausiai tinka ASS turintiems žmonėms besimokant socialinių įgūdžių.
Reikia atlikti daugiau tyrimų su visomis socialinės intervencijos strategijomis, norint įsitikinti, kad ASS turintys žmonės gauna kokybišką socialinių įgūdžių mokymą, kuris skatina generalizaciją ir iš esmės padeda kelti jų socialinę kompetenciją, padeda geriau adaptuotis tarp bendraamžių ir visuomenėje, užmegzti draugiškus santykius. Frankel, Laugeson ir jų kolegų darbas apie socialinių įgūdžių programas – tai vienas iš pirmųjų tyrimų apie gerai išanalizuotus tam tikromis mokymo programomis paremtus socialinių įgūdžių mokymus, kuriuose derinamos kelios veiksmingos strategijos, dažniausiai ASA, bei tėvų mokymas tam, kad įgūdžiai būtų generalizuojami ir natūralioje aplinkoje.
Dviejų prieš tai paminėtų tyrimų metu (Laugeson irk t., 2009; Frankel ir kt., 2010) buvo surinkta ganėtinai patvirtinimų, be to, jie buvo atlikti pakartotinai su pakankamai didelėmis atsitiktinai surinktomis tiriamųjų imtimis, lyginant jas su kontrolinėmis grupėmis. Toliau būtų logiška, kad nepriklausomi tyrėjai atliktų PEERS modelio analizę. Atsižvelgiant į teigiamus šio tyrimo rezultatus CFT ir PEERS galėtų būti naudojami klinikinėje praktikoje apmokius specialistus ir nuolat vertinant pasiekimus, kad būtų užtikrintas veiksmingumas kiekvienu individualiu atveju bei įgūdžių generalizavimas namų aplinkoje, mokykloje bei bendruomenėje.
Tyrimų apie socialinių įgūdžių mokymą apžvalgos
| Modelis | Apžvalga |
| Videomodelingas | Bellini & Akullian, 2007
Reichow & Volkmar, 2010 Scattone, 2007 Wang & Spillane, 2009 |
| Socialinės istorijos | Kokina & Kern, 2010
Reynhout & Carter, 2006 Scattone, 2007 Wang & Spillane, 2009 |
| Socialinių įgūdžių mokymo grupės | Cappadocia & Weiss, 2011
Rao, Beidel & Murray, 2008 Reichow & Volkmar, 2010 White, Keonig & Scahill, 2007 |
| Kognityvinė elgesio terapija | Wang & Spillane, 2009 |
| Savistabos mokymas | Scattone, 2007
Weiss & Harris, 2001 |
| Veikla pagrįstos programos | Schreiber, 2011 |
| Mokymas tarpininkaujant bendraamžiams | Chan et al., 2009
DiSalvo & Oswald, 2002 McConnell, 2002 Reichow & Volkmar, 2010 Schreiber, 2011 Wang & Spillane, 2009 Weiss & Harris, 2001 |
| Tėvų mokymas | Reichow & Volkmar, 2010
Schreiber, 2011 |
Bendri pastebėjimai bei rekomendacijos
Apskritai yra sutariama, kad socialinių įgūdžių mokymas per elgesį veiksmingiausiai padeda gerinti socialinį funkcionavimą bei gyvenimo kokybę ASS turintiems asmenims. Remiantis mūsų tyrimo duomenimis bei esamos literatūros apžvalga, galima padaryti tokius pastebėjimus bei rekomendacijas:
BENDRI PASTEBĖJIMAI:
- Esamos žinios. Per pastaruosius tris dešimtmečius šioje srityje atlikta daug tyrimų. Nepaisant individualių tyrimų ribotumo (dauguma jų atlikta su nedidele imtimi tiriamųjų, nebuvo tiesioginėmis priemonėmis vertintas įgūdžių progresas, mažai dėmesio skirta įgūdžių generalizavimui ar išlikimui ilgesnį laiko tarpą), bendrai paėmus surinkta nemažai informacijos, kuria galime remtis kurdami veiksmingas socialinių įgūdžių ugdymo programas.
- Tęstinis programos veiksmingumo įvertinimas. Nors nepakanka tyrimų, kad be vienintelio moksliškai patvirtinto videomodelingo metodo drąsiai galima būtų galima siūlyti kitas mokymo strategijas, žvelgdami į bendrą apžvalgų ir metaanalizių vaizdą matome tendencijas, kurios leidžia manyti, jog tam tikrus metodus verta išbandyti rengiant socialinių įgūdžių lavinimo programas. Labai svarbu, kad bet kurioje programoje būtų atliekamas pasiekimų vertinimas, kad nuolat galėtume stebėti, kas veiksminga, o kas ne, laiku keistume programą ir nešvaistytume laiko neveiksmingiems metodams.
- Tolimesni tyrimai. Toli gražu nežinome visko, ką reikia žinoti mokant socialinių įgūdžių. Net jeigu naudojame stipriai tyrimais pagrįstus ar daug žadančius metodus, dar nemaža spragų, kad iš tiesų suprastume, kas įtakoja išmoktų įgūdžių perkėlimą į realų gyvenimą ir jų įsitvirtinimą. Tėvai, mokytojai ir klinicistai raginami bendradarbiauti su mokslininkais tyrinėjant socialinių įgūdžių lavinimą, kad suprastume, kaip individualūs skirtumai, tokie kaip amžius, autizmo ypatumai, pažintinių bei kalbinių gebėjimų lygis, šeimos bei kultūriniai kintamieji prisideda prie konkrečios socialinių įgūdžių ugdymo programos sėkmės arba nesėkmės.
- Mokymo programos įvertinimas. Kaip buvo pastebėta literatūros apžvalgoje, labai nedaug tyrimų atlikta vertinant mokymo programas. Nors esama šiokių tokių įrodymų, kurie patvirtina šių programų (tokių kaip PEERS modelis) efektyvumą, yra būtina, kad tyrėjai, tėvai, mokytojai ir klinicistai dirbdami drauge įvertintų tas mokymo programas ir paskelbtų savo tyrimus, kad padėtų socialinių įgūdžių ugdymo programas patvirtinti moksliškai.
KONKREČIOS REKOMENDACIJOS:
Sprendžiant, kokie komponentai turėtų būti socialinių įgūdžių programoje, nesvarbu, ar patys tokią kuriate savo vaikui arba mokiniui, ar ieškote iš siūlomų jūsų aplinkoje, mes rekomenduojame apsvarstyti:
- Socialinių įgūdžių ugdymo programą. Iš visų programomis pagrįstų mokymų PEERS paaugliams skirtas modelis (Laugeson ir kt., 2008) ir Vaikų draugystės mokymas (CFT, Children Friendship Training, Frankel ir kt., 2010) labiausiai moksliškai pagrįsti metodai dirbant su ASS turinčiais žmonėmis. Norint naudoti šias smulkiai aprašytas programas, skirtas draugystės įgūdžiams stiprinti, reikės išklausyti mokymus tų, kuriuos Frankel, Laugeson ir jų kolegos išmokė dirbti su savo sukurtomis programomis, o taip pat nuolat atlikti pažangos vertinimą, kad įsitikintumėte, ar programa efektyvi, ar įgūdžiai perkeliami į kasdienes gyvenimiškas situacijas. Kitos kokį nors mokslinį pagrindą turinčios mokymo programos išvardintos A priede.
- Nuolatinis programos vertinimas. Vertinant bet kurią mokymo programą tėvai ir specialistai kviečiami bendradarbiauti su specialistais ar kitais išmanančiais programų efektyvumo vertinimą, kad tai būtų atlikta tinkamai. Socialinių įgūdžių vertinimo priemones galima gauti iš šioje literatūros apžvalgoje išvardintų tyrimų.
- Kaip pasirinkti socialinių įgūdžių ugdymo būdą. Jeigu nutarsite patys kurti programą, o ne rinktis iš jau esamų, galite pasirinkti iš keleto priemonių, kurios laikomos moksliškai pagrįstomis arba teikiančiomis vilčių:
- Moksliškai pagrįstos priemonės. Videomodleingas yra vienintelė socialinių įgūdžių lavinimo priemonė, kuri ištyrinėta pakankamai skrupulingai ir ją galima laikyti moksliškai patvirtinta. Nepaisant to, kad atlikta pakankamai stiprių tyrimų, būtina nuolat atlikti vertinimą, norint nustatyti, kaip šias procedūras veiksmingiausiai galima būtų taikyti skirtingo amžiaus bei gebėjimų žmonėms.
- Vilčių teikiančios priemonės. Šios priemonės pakankamai moksliškai tyrinėtos, kad jas galima būtų laikyti teikiančiomis vilties darbe su ASS turinčiais žmonėmis:
- socialinių įgūdžių lavinimo grupės;
- tėvų mokymas;
- kognityvinė elgesio terapija (CBT);
Norint daugiau sužinoti apie sąlygas, kuriomis šios priemonės veiksmingos (pavyzdžiui, kokioms amžiaus ar gebėjimų lygio grupėms jos labiausiai tinka) reikėtų atlikti daugiau tyrimų. Nuolat vertinti individualią pažangą būtina tam, kad įsitikintumėte darbo veiksmingumu ir įgūdžių generalizacija.
Nepakankamai gerai ištirtos priemonės. Toliau išvardintos priemonės arba nepakankamai išsamiai tyrinėtos, arba rezultatai taikant jas ASS turintiems asmenims, buvo prieštaringi:
- savistabos mokymas;
- veikla pagrįstas mokymas;
- bendraamžių tarpininkaujamas mokymas;
- „Socialinės istorijos“.
Rekomenduojama atlikti daugiau tyrimų, siekiant išsiaiškinti, kokiomis sąlygomis šios priemonės veiksmingos. Šiuo metu šių strategijų įtraukimas į mokymo programas kelia didelių abejonių, todėl nutarus jas naudoti reikia atidžiai stebėti jų veiksmingumą.
Dėmesys įgūdžių generalizavimui ir išlaikymui. Labai mažai tyrimų tiesiogiai vertino, ar socialinių įgūdžių lavinimo programų metu išmokti įgūdžiai pritaikomi realaus gyvenimo socialinėse situacijose ir ar leidžia žmogui lengviau prisitaikyti. Taip pat vos keliuose tyrimuose buvo atliktas įvertinimas praėjus keliems mėnesiams po programos, kad būtų įvertintas įgūdžių tęstinumas bei „palaikymo sesijų“ poreikis įgūdžių sustiprinimui.
Dėmesys platesniems socialiniams tikslams. Užmegzti ir palaikyti draugystę buvo vienas iš pagrindinių Tėvų apklausos atskleistų tikslų, tačiau 46 proc. tėvų, vertindami programas, teigė, jog šis tikslas pasiektas menkai. Todėl bet kuria socialinių įgūdžių programa labai svarbu siekti ne vien tam tikrų specifinių įgūdžių perkėlimo į realų gyvenimą, bet ir platesnių socialinių tikslų, tokių kaip draugystės palaikymas. Detaliau aprašytas PEERS modelis draugystėms užmegzti pateiktas A priede.
IŠVADOS
Remiantis mūsų apklausų ir atliktos literatūros analizės duomenimis apie socialinių įgūdžių ugdymą ASS turintiems žmonėms mes matome spragas tyrimų atradimus perkeliant į praktiką. Tikimės, kad šis straipsnis suteiks reikalingos informacijos tėvams, mokytojams, tyrėjams bei visai bendruomenei, kad jie visi galėtų bendradarbiauti ir užpildyti šias spragas, ir remiantis tik geriausia praktika būtų kuriamos socialinių įgūdžių programos ASS turintiems žmonėms.
Mes siekiame, kad įvairaus amžiaus ir gebėjimų ASS turintys žmonės socialinių įgūdžių būtų mokomi remiantis tyrimais pagrįsta praktika. Vaikų ir jaunimo reikalų ministerijai investuojant į ABA programas ASS turintiems vaikams ir pabrėžiant socialinio funkcionavimo svarbą dabar pats laikas tyrimų žiniomis sustiprinti socialinių įgūdžių lavinimo programas ASS turintiems žmonėms visoje provincijoje.
Už vertimą nuoširdžiai dėkojame Julijai Davidonienei
Šaltinis: http://www.autismontario.com/Client/ASO/AO.nsf/object/SocialMatters/$file/Social+Matters.pdf