Šiandien, pasakiusi komplimentą vienam savo mažųjų klientų, iš jo mamos išgirdau: „Kartais norisi išgirsti ką nors pozityvaus”. Norisi. Mums visiems. Todėl – skaitykite. Skaitykite ištempę ausis ir pravėrę širdis 🙂 Tai atviras vieno JAV restorano vadybininko laiškas autistiškos mergaitės mamai.
„Skirta moteriai ir vaikui, kurie sėdėjo už stalelio numeris devyni.
Aš Jums neprisistačiau. Mano vardas Tony Posnanski. Aš restorano vadybininkas jau penkiolika metų. Mano pagrindinė užduotis darbe – įsitikinti, kad viskas mano restorane veikia gerai. Tai susiję ir su indų plovimų, maisto gamyba, ir kartais net tikrinant, kaip padengti stalai. Be to, aš aiškinuosi su kiekvienu restorano lankytoju, kuris kuo nors nepatenkintas.
Prieš kelias savaites jūs atėjote į mano restoraną. Tą vakarą aį buvau labai užsiėmęs. Aš bėgiojau, padėdamas virtuvės darbuotojams gaminti maistą. Manęs paprašė pakalbėti su svečiais, sėdinčiais prie stalo, kuris buvo kaip tik šalia jūsų. Aš prie jų priėjau, ir jie pasakė, kad jūsų vaikas elgėsi labai garsiai. Aš girdėjau jo šūksnius, kol kalbėjau su klientais. Po to aš išgirdau, kaip maža mergaitė ėmė garsiai „spygauti”.
Aš nusprendžiau prieiti prie jūsų staliuko. Ir jūs jau žinojote, ką aš ruošiausi jums pasakyti. Jūs matėte, kad žmonės, su kuriais aš ką tik kalbėjau, rodė į jus. Aš ėjau prie jūsų stalo, o jūs žiūrėjote tiesiai į mane. Ir jūs nusprendėte pokalbį pradėti pirma. Jūs pasakėte, kad …
„Ar jūs žinote, ką reiškia auginti vaiką, turintį autizmo spektrą?”
Jūs nebuvote grubi, kai uždavėte man šį klausimą. Iš tiesų, jūs buvote visai nuoširdi. Jūsų dukrai buvo nedaugiau kaip penkeri metai. Ji buvo graži ir atrodė išsigandusi dėl to, kad aš priėjau prie stalo. Jai pasirodė, kad ji papuolė į bėdą.
Per penkiolika savo darbo kaip restorano vadybininkas metų aš galiu įvardyti ne tiek jau daug įsimintinų akimirkų. Aš atsimenu, kaip kažkokie lankytojai stipriai pyko dėl to, kad jų mėsainis buvo paruoštas ne taip, kaip jie norėjo. Atsimenu moterį, kuri pasakė, kad aš nepakankamai padorus žmogus, nes daviau jai įprastą Kolą vietoje dietinės. Atsimenu, kaip man teko atkalbinėti žmones nuo papildomo alkoholio, ir aš atsimenu, ką turėjau pasakyti moteriai už staliuko, kad jos vaikas elgtųsi tyliau.
Tačiau, aš atsimenu visas smulkmenas tos dienos, kai gimė mano sūnus. Kaip aš verkiau, kai išgirdau jo verksmą. Kaip aš stovėjau šalia jo ir sakiau, kad darysiu dėl jo viską, ko prireiks ir būsiu jam geriausias tėtis. Atsimenu dieną, kai vedžiau savo žmoną. Kaip aš verkiau ir žadėjau būti geriausiu vyru. Atsimenu dieną, kai gimė mano duktė. Tačiau tądien aš neverkiau. Aš buvau ramus, nes prieš dvejus metus aš praradau savo pirmą vaiką.
Aš žinau, ką jūs galvojote, kad veikiausiai žinote, ką aš turėjau jums pasakyti, kai priėjau prie jūsų staliuko. Jūs manėte, kad aš norėjau mandagiai pasakyti, kad jūs paprašytumėte savo dukters garsiai neberėkauti. Jūs manėte, kad aš pasiūlysiu jums persėsti. Aš turėjau nuliūdinti jus, bet ne įžeisti…
Aš nieko tokio nepadariau.
Vietoje to aš jums tik pasakiau: „Tikiuosi, kad jūsų maistas buvo puikus”. Aš „daviau penkis” jūsų dukrytei, o po to pasakiau, kad šįvakar jūsų maistas buvo restorano sąskaita. Jis kainavo vos šešiolika dolerių.Ir man tai reiškė daugiau, nei kas nors kitas. Aš nemanau, kad kiti svečiai, su kuriais aš kalbėjau, buvo laimingi, tai išgirdę. Tą akimirką jų nuomonė man nieko nereiškė.
Aš nežinau, kaip jūs sureagavote. Aš turėjau išeiti, man reikėjo į virtuvę, nes tą vakarą ji nesusitvarkė su užsakymais. Kai padavėjas paklausė manęs, kodėl aš sumokėjau už jūsų maistą, aš jam tiesiog pasakiau, kad jums nepatiko jūsų kepsnys. Aš niekam nepasakojau apie tai, ką jūs man pasakėte. Ir visgi aš buvau jums labai dėkingas dėl to, kad jūs man tai pasakėte.
Jūs uždavėte man klausimą, į kurį aš neatsakiau. Tiesa, aš nežinau, ką reiškia turėti vaiką, turintį autizmo spektrą. Tačiau aš žinau, ką reiškia būti tėvu. Aš žinau, ką reiškia būti vyru. Žinau, ką reiškia nepasakyti savo žmonai, kaip stipriai tu ją myli. Žinau, ką reiškia norėti daugiau laiko praleisti su savo vaikais.
Jūs uždavėte man klausimą, nelaukdama, kol aš pradėsiu kalbėti. Tai reiškia, kad panašias situacijas jūs jau turėjote anksčiau kituose restoranuose. Aš nenoriu būti panašus į kitus vadybininkus tokioje situacijoje. Aš nenoriu sakyti jums to, ką jūs jau girdėjote daug kartų.
Tiesą pasakius, aš parašiau tai jums ir jūsų nuostabiai dukrytei, nes norėčiau jums abiems padėkoti.
Jūs sukūrėte man nuostabų prisiminimą apie darbą restorane. Tą, kurio man trūko paskutinius penkiolika metų.
Taip pat jūs suteikėte man vertingą pamoką…
Kartais, elgdamasis teisingai, tu nepadarysi laimingais visų, o tik tuos žmones, kuriems to labiausiai reikia.
Pagarbiai, Tony Posnanski”.