Eglė Kairelytė – Sauliūnienė
Edukologė, elgesio analitikė, VšĮ “Abos centras” vadovė
Neseniai vedžiau mokymus keliems šimtams dalyvių, ir klausimas, kaip išmokyti autistišką vaiką laukti, iš pedagogų ir tėvų skambėjo ne kartą. Tai visiškai suprantama – juk laukimas yra iššūkis daugeliui vaikų, o ypač autistiškiems. Tiesa ta, kad ramiai laukti to, ko nori – sunku kiekvienam. Prisipažinsiu, aš pati esu labai nekantri, ypač kai tenka laukti atsakymo ilgiau nei parą… Tačiau nors laukti gali būti sunku, šis įgūdis yra būtinas kasdieniam gyvenimui. Nes ko nors laukti mums visiems tenka kasdien – ir net ne po vieną kartą. Jei kiekvieną kartą laukimas sukeltų didžiulį stresą, gyvenimas taptų sudėtingas. Deja, būtent taip dažnai jaučiasi autistiški vaikai, nes jie paprasčiausiai neturi šio įgūdžio. Todėl mūsų, pedagogų, pareiga – išmokyti autistiškus vaikus laukti.
Kodėl autistiškiems vaikams sunku laukti?
Daugumai autistiškų vaikų laukti sunku pirmiausia dėl to, kad jiems gali būti sudėtinga suprasti laiko sąvoką. Kas tos “penkios minutės”? O dar baisiau – ką reiškia “vėliau”?! Jiems gali atrodyti, kad tai neapibrėžtas laiko tarpas, todėl laukimas tampa nerimą keliančiu ir nesuprantamu procesu. Be to, autistiški žmonės dažnai nedaro nieko be aiškios motyvacijos. Jei autistiškas vaikas kažko nori, jis to nori čia ir dabar, nepaisant nieko. Šis impulsyvumas susijęs su sunkumais valdant emocijas ir planuojant veiksmus.
Dar viena priežastis – įpročiai. Autistiški vaikai dažnai laikosi griežtų rutinos taisyklių. Įsivaizduokime situaciją: kiekvieną kartą atėjęs į žaidimų aikštelę vaikas iškart eina suptis. Ir štai vieną dieną supynės užimtos! Ką reiškia, kad reikia laukti, kol kitas vaikas nulips?! Iki šiol jis juk VISUOMET iškart ėjo suptis…
Taip pat nereikėtų pamiršti sensorinių iššūkių. Kai kurie autistiški vaikai negali ilgai būti triukšmingoje, žmonių pilnoje aplinkoje – tai jiems sukelia sensorines perkrovas. Ilgas laukimas parduotuvėje gali tapti nepakeliamu išbandymu, kuris baigiasi emociniu protrūkiu. Deja, aplinkiniai dažnai šią situaciją interpretuoja klaidingai: “Koks blogas ir neišauklėtas vaikas…” Tačiau realybė tokia, kad jis tiesiog neišmoko laukti ir patiria per didelį stresą.
Kuo įgūdis laukti svarbus?
Kai kurie tėvai gali užtikrinti, kad namuose jų vaikas iškart gautų tai, ko nori. Tačiau realiame pasaulyje taip nebūna. Vaikams tenka laukti įvairiose situacijose: darželyje, mokykloje, žaidimų aikštelėje, stotelėje, parduotuvėje, poliklinikoje ir t.t. Jei autistiškas (o iš tiesų ir įprastos raidos) vaikas neturi šio įgūdžio, jis gali reaguoti impulsyviai – muštis, rėkti, stumdytis ar kitaip reikšti savo nepasitenkinimą. Ir tai visiškai suprantama. Ar galėtumėte tikėtis, kad kas nors be jokio mokymo pradėtų skaityti ar važiuoti dviračiu? Žinoma, ne! Tad kodėl tikimasi, kad autistiškas vaikas tiesiog ims ir išmoks laukti? Pirmiausia reikia mokančio suaugusiojo, kuris padės vaikui suprasti laukimo taisykles ir parodys, ką galima veikti, kol laukiama. Taip pat labai svarbu suprasti, kad netinkamas elgesys laukimo metu nėra vaiko kaltė. Jis tiesiog neturi šio įgūdžio, todėl mūsų darbas – jį išmokyti.
Geriausia mokyti laukti palaipsniui:
- Pirmiausia – individualioje aplinkoje (namuose, terapijoje, pas močiutę).
- Vėliau – natūraliose situacijose, kur nėra didelio spaudimo.
- Tik tada – sudėtingesnėse vietose, kur daugiau trikdžių (žaidimų aikštelėse, parduotuvėse).
O toliau – daug praktikos. Kuo dažniau vaikas praktikuosis, tuo lengviau bus laukti įvairiose situacijose.
Kaip mes mokome laukti
Mokant bet kokio įgūdžio, pirmas žingsnis – nustatyti, kiek vaikas jau gali laukti. Jei vaikas be nerimo gali išlaukti tik 10 sekundžių, mokymą pradėsime nuo dar trumpesnio laiko – 5 sekundžių. Kodėl? Kad garantuotume sėkmę.
Toliau kuriame mokymosi situaciją:
- Pasiūlome vaikui norimą daiktą ar veiklą.
- Kai vaikas jo paprašo, pasakome: “Palauk” ir skaičiuojame iki 5.
- Jei vaikas išlaukia ramiai – stipriai pagiriame ir duodame tai, ko jis norėjo.
Pirmasis tikslas – išmokyti, kad žodis “Palauk” reiškia, kad daiktą ar veiklą jis tikrai gaus. Vaikas turi mumis pasitikėti. Jei sakome, kad jis gaus žaislą po 5 sekundžių – jis tikrai turi jį gauti.
Niekada negalima apgaudinėti vaikų! Jei pažadame, kad duosime – privalome ištesėti. Jei negalime duoti – reikia pasakyti tiesą.
Mokome laukti natūralioje aplinkoje
Svarbus pagalbos būdas – vizualiniai laukimo signalai. Vaikui gali būti sunku suvokti abstraktų laiką, todėl reikia vizualių priemonių:
- Pirštų lenkimas – rodant, kiek sekundžių reikia laukti.
Laikmatis su raudona juosta – kuri mažėja, senkant laikui.
Laikrodžio piešinys su rodyklėmis – nurodant, kada įvyks laukiamas dalykas.
Vizualus dienotvarkės tvarkaraštis – kai laukimas susijęs su dienos veiklomis.
Ir dar vienas patarimas: į ilgą laukimą visada verta įtraukti vaikui patinkančią veiklą.
Pavyzdžiui, jei laukiate pas gydytoją, leiskite vaikui spalvinti ar žaisti mėgstamą žaidimą. Kai vaikas kažką veikia, laikas prabėga greičiau! Taigi, laukti nėra lengva, bet tai įgūdis, kurio galima išmokti! Jei mokysime vaiką palaipsniui, naudosime vizualią pagalbą ir užtikrinsime sėkmę – jis galės laukti ramiai, be streso ir netinkamo elgesio. O svarbiausia – įgis pasitikėjimo savimi ir aplinka. Juk autistiškas vaikas – tai vaikas, kuris gali išmokti. Mūsų darbas – parodyti jam, kaip. 🙂