Eglė Kairelytė – Sauliūnienė
Edukologė, elgesio analitikė, VšĮ “Abos centras” steigėja
Tėvai, auginantys įprastos raidos vaiką, puikiai žino tą amžių, kai negali žingsnio žengti nesulaukęs eilės savo mažylio klausimų: “Kodėl, kaip, kada, kas, kam..” – pilasi kaip iš gausybės rago. Ir nors vienas kitą vejantys klausimai kai kuriems suaugusiems pabosta (nors, prisipažinsiu, man tai labai smagu atsakinėti. Nemažiau smagu ir uždavinėti klausimus mažiesiems, tokius kaip: “O kodėl dangus mėlynas”? Pabandykit ;)), autistišką vaiką auginantys tėvai apie tokį laiką dažnai tik svajoja. Tačiau mano patarimas – gana svajoti, metas veikti! Išmokykime autistišką vaiką užduoti klausimus. Kas su manimi?
Ko reikia, kad būtų galima pradėti mokymą
Iš tiesų, jei mes kalbėtume apie komunikaciją kaip tokią, vienas pirminių jos tikslų – prašymai. T.y., vaikas pirmiausia išmoksta kalbėti/komunikuoti tam, kad galėtų paprašyti to, ko nori, ir atsisakyti to, ko nenori. Tik vėliau mažylio kalboje atsiranda komentarai, pasakojimai, atsakymai į klausimus ir kt. Klausimai – tai tie patys prašymai, tik gerokai sudėtingesni nei prašymas daikto ar veiklos. Užduodamas klausimus, vaikas prašo kai ko nematerialaus – jis prašo informacijos.
Taigi, jei norime mokyti vaiką užduoti klausimus, pirmiausia jis turi gebėti laisvai prašyti daugybės įvairiausių materialių daiktų ar veiklų. Be to, dažniausiai tam, kad būtų galima mokyti klausimų, vaikas turi mokėti ne tik prašyti materialių dalykų, bet ir gebėti įvardyti įvairius objektus, turėti bent dalinai suformuotą kalbos suvokimą bei socialinių įgūdžių pradmenis. Juk tam, kad paklausčiau: “Kaip gyveni?” – man pirmiausia turi rūpėti tu ir tavo savijauta. Man turi būti svarbu, ką sakai, ir tai, kad tu kalbi su manimi.
Jei vaikas jau turi bent dalį šių įgūdžių, galima imtis pirmųjų žingsnių mokant jį užduoti klausimus. Kaip jau minėta, klausimai yra prašymai, tad būtina sukurti situacijas, kuriose vaikas būtų motyvuotas prašyti – t.y., norėtų gauti informaciją. Paprastai kalbant, jei norime, kad vaikas užduotų konkretų klausimą, turime sukurti sąlygas, kurios paverstų atsakymą jam svarbiu.
Pirmieji žingsniai
Kaip ir visais atvejais, kalbant apie vaikų mokymą, labai svarbu, kad procesas būtų smagus, įdomus ir įtraukiantis. Mokymasis visada bus efektyvesnis, jei paremtas vaiko motyvacija ir natūraliais interesais. Pavyzdžiui, jei mano ugdomam vaikui labai patinka skaičiai, tai yra puiki pradžia klausimų mokymui!
Jei vaikas dar nežino visų skaičių pavadinimų arba jam patinka klausytis, kaip suaugęs juos įvardija, galima pradėti nuo klausimo: “Kas čia?” – mokant jį užduoti klausimą, kai jis rodo į norimą skaičių pirštu. Jei vaikas geba įvardyti ir atpažįsta skaičius, galima žaisti žaidimą, kuriame jis turi atspėti skaičių, taip išmokant užduoti klausimą: “Koks skaičius?”
Svarbu aiškiai suprasti, ko konkrečiu atveju mokome. Jei siekiame, kad vaikas užduotų klausimą, turime sukurti situaciją, kurioje jam bus svarbus atsakymas, o ne tiesiog noras gauti daiktą.
Kuriame motyvaciją klausimams užduoti
Kaip jau rašyta aukščiau, norint išmokyti vaiką užduoti klausimus, būtina sukurti sąlygas, kuriose jam bus svarbus atsakymas. Kitaip tariant, pirmiausia reikia apsibrėžti, kokią informaciją vaikas turi norėti sužinoti, prieš užduodamas konkretų klausimą.
Štai keli pavyzdžiai:
- “Kas čia?” – kai vaikas nori sužinoti nepažįstamo daikto ar žmogaus pavadinimą.
- “Kur?” – kai ieško dingusio objekto ar žmogaus.
- “Koks, kuris?” – kai reikia sužinoti konkrečią informaciją apie objektą.
- “Kaip?” – kai nori sužinoti, kaip atlikti tam tikrą veiksmą.
- “Kada?” – kai laukia tam tikro įvykio ar veiklos.
- “Kodėl?” – kai ieško priežasties ar paaiškinimo.
- “Ar galiu?” – kai nori gauti leidimą.
Apsibrėžus šiuos tikslus, galime imti kurti mokymosi situacijas. Pavyzdžiui, jei norime išmokyti vaiką užduoti klausimą “Kur?”, galime kelis kartus iš eilės jo mėgstamą žaislą padėti vis į tą pačią vietą, kol vieną dieną jis tiesiog dingsta. Tai natūraliai sukels poreikį paklausti: “Kur mano žaislas?”.
Kiti pavyzdžiai, kaip mokyti klausimo “Kas čia?”:
- Dėžutė–siurprizas – vaikui bus mokoma klausti “Kas čia?”, kad sužinotų, kas viduje.
- Žaidimas su pažįstamais objektais – kelis daiktus vaikas įvardija, bet vieno nežino – natūraliai atsiras klausimas.
- Durų beldimas – kažkas pabeldžia, o vaikas klausia: “Kas čia?”.
- Slėpynės po antklode – uždavus klausimą “Kas čia?”, iš po antklodės išlenda žmogus ir sukuria smagią patirtį.
Tokios situacijos padeda ne tik mokyti klausimų, bet ir paverčia mokymą natūraliu bei džiuginančiu procesu. Mokant vaiką užduoti klausimus, svarbiausia – sukurti natūralų poreikį ieškoti informacijos. Jei užduotas klausimas visuomet atneš vaikui naudos (pvz., jis sužinos, kas slepiasi po antklode, ar kur pasidėjo jo mėgstamas žaislas), jis greičiau supras klausimų galią ir pradės juos naudoti savarankiškai. Tad jei norite namuose auginti mažąjį “kodėlčiuką”, nebijokite eksperimentuoti, kurti situacijas ir smagiai praktikuotis. Juk diagnozė čia visai nesvarbi! 🙂