Žemiau aprašomi dažniausiai naudojami metodai mokant kalbos
| Metodas | Trumpas aprašymas | Efektyvumo patvirtinimas |
| Artikuliacinė terapija | Seka, kai pirmiausia praktikuojamasi ties kiekvienu tiksliniu garsu atskirai, po to skiemenimis, po to žodžiais, sakiniais, istorijomis, pokalbiais ir t.t. | Tyrimais nepatvirtintas efektyvumas |
| Aido-treniruotė (echolalija) | Naudojama strategija, paremta mokyti aiškiau ištarti atitinkamus garsus arba žodžius, juos kartojant paskui mokytoją. | Geri efektyvumo įrodymai, tačiau rezultatai labai varijuoja nuo žymaus progreso iki progreso nebuvimo išvis. |
| Kaufmano pratimai | Sisteminis metodas formuojant kalbos garsų kombinacijas, atsižvelgiant į išsivystymo lygį; sukurta specialiai vaikams, turintiems kalbos apraksiją. | Nepakankamai įrodytas efektyvumas mokant autistiškus vaikus: egzistuoja tik rezultatai neeksperimentinių tyrimų ir mokslininkų nuomonė. |
| Mand (prašymų) treniruotė | Echo-treniruotė/kalbos šeipingas prašymo kontekste, pagrįstas naudojant vaiko motyvaciją komunikuoti. Kitaip sakant, apdovanojimu už kalbėjimą. | Geri efektyvumo įrodymai, tačiau vaikų reakciją į šį metodą varijuoja. |
| Artikuliacinės motorinės imitacijos treniruotė (Rosenfeld-Johnson) | Pirmiausia treniruojamasi ties nekalbiniais judesiais ir garsais (sudėti lūpas vamzdeliu, užpūsti „žvakę“, greiti liežuvio judesiai ir t.t.) naudojant skirtingus instrumentus (šepetėlius, liežuvio spaustukus ir t.t.) siekiant teisingo lūpų, liežuvio sudėjimo ir t.t. | Nėra įrodytas efektyvumas neeksperimentiniuose tyrimuose, vis daugiau tyrimų patvirtina efekto nebuvimą. (McCauley,Strand, Lof, Schooling, & Frymark, 2009) |
| PROMPT modelis (Chumpelik [Hayden],1984) | Taktiliškai-kinestetinis priėjimas, kai naudojama pagalba paliečiant kaukolę, liežuvį ar lūpas siekiant suformuoti būtinus garsus ar žodžius rankiniu būdu. Manoma, kad tai padeda vystytis motoriniams įgūdžiams ir būtiniems kalbiniams judesiams. | Nepakankamai įrodytas efektyvumas dirbant su autistiškais vaikais. (Pace, 2011) |
Apsisprendžiant dėl mokymo metodo, būtina atsižvelgti į šiuos faktorius:
Efektyvumo įrodymai;
- besimokančiojo charakteris (pvz., pradinis garsų palaikymo repertuaras);
- vaiko motyvacija;
- vaiko reakcija į programas, susietas su imitacija;
- specialistų komandos pasiruošimo lygis;
- planuojamo įsikišimo intensyvumas.
Naudojant echo/kalbines programas reikėtų laikytis šios sekos:
- Atlikite pirminį vaiko garsų ištarimo vertinimą naudodami standartinius artikuliacinius ir fono-loginius testus (ABLLS-R, VB-MAPP, EESA).
- Sudarykite labiausiai vaiką motyvuojančių daiktų ar veiksmų sąrašą. Apsispręskite kaip bus formuojami tiksliniai vaiko žodžiai ar kalbiniai vienetai.
- Sudarykite sąlygas vaikui paprašyti pageidaujamų daiktų/veiklos visą dieną tam, kad jis praktikuotųsi arba visus žodžius arba mokomus garsus. Kai kurios sąlygos atsiranda savaime, tačiau dažniau autistiškiems vaikams reikia sukurti tinkamą terpę klausimams/prašymams.
- Fiksuokite vaiko atkuriamų žodžių/garsų dažnumą ir tikslumą.
- Galima naudoti pagalbą/patarimus, kurie palaipsniui turi būti mažinami, kai vaikas ims teisingai atkurti tikslinius garsus/žodžius.
- Sunkios tikslinės užduotys turi būti praktikuojamos garso palaikymo programų kontekste. Sisteminiai ir dažni mokymosi epizodai, pagalba ir „pastiprinimas“ yra raktas į tokios programos sėkmę.
- Galimybės panaudoti išmoktus įgūdžius ne mokymosi sesijų metu yra kritiškai svarbus faktorius.
- Nuolatos ir nepertraukiamai vertinkite vaiko kalbos suvokimo įgūdžius, kad užtikrintumėte kalbos funkcionalumą. Jei pašalinis klausytojas nesupranta 80 proc. vaiko kalbos, tuomet alternatyvios komunikacijos priemonės, tokios kaip PECS turėtų būti naudojamos papildomai, kol toliau vystoma kalba.
Taigi, pirmiausia prieš imantis mokyti kalbos būtina apsibrėžti, kas ta kalba yra. Jei vaikas nieko nekalba, o sulaukęs trijų metų gali pasakyti „duok“ – ar tai vertinsime kaip kalbą? Arba, kai vaikas puikiai bendrauja su aplinkiniais, tačiau turi sunkumų atpasakodamas praėjusius įvykius ar mes tai vertinsime kaip kalbos nebuvimą?
Tuo atveju, kai vaikas naudoja vokalinę kalbą ir moka kreiptis į aplinkinius su prašymais, komentuoti vykstančius veiksmus, turi pirminius dialogo įgūdžius, kalbiniai sunkumai dažniausiai kyla dėl kalbos pragmatikos ir socialinio bendravimo įgūdžių. Tokiu atveju dirbama dažniausiai siekiant išmokyti socialinių taisyklių (pvz., kai pašnekovas į tave kreipiasi – reikia žiūrėti į akis; kai kalbi su pašnekovu, negalima prie jo prieiti per arti arba būti pernelyg toli nuo jo, reikia laikytis maždaug per žingsnį ir t.t.). Taip pat labai dažnai problemų kyla dėl abstrakcijų suvokimo arba sąlygiškumo. Pavyzdžiui, vaikas žino, kas yra jo mama, žino, kas močiutė, o kad močiutė yra mamos mama – negali suprasti. Tokiais atvejais kalbiniams ir socialiniams įgūdžiams formuoti naudojami tokie metodai, kaip „socialinės istorijos“, video-modelingas, o taip pat įvairios vizualios priemonės, pvz., taisyklių, kaip reikia elgtis viešumoje, sąrašas arba matrica, pagal kurią sudaroma teisinga frazė. Vaikams, kurių kalbinės problemos susijusios su motorinėmis, motorinių įgūdžių vystymas gali padėti pagerinti ir kalbą. Darbas su stambiąją motoriką ir judesių koordinacija, tiek viso kūno tiek ir kalbinio aparato, gali žymiai pagreitinti kalbinius įgūdžius, išmokyti vaiką geriau kontroliuoti savo kūną, o tai reiškia –jam bus lengviau mokytis. Tačiau net jei vaikas neturi kalbinių įgūdžių – jis vis tiek gali išmokti bendrauti, tereikia parinkti tinkamą būdą, o ne skirti visas jėgas stengiantis sukurti „pasyvų žodyną“ tikintis, kad kada nors tai atsipirks. Jau ankstyvame amžiuje vaikas gali išmokti kreiptis į aplinkinius naudodamas PECS korteles, komunikacines planšetes arba įvairiausius elektroninius prietaisus. Kuo anksčiau vaikas išmoks komunikacijos, t.y., kreiptis į aplinkinius, tuo didesnė tikimybė, kad ateityje jis galės bendrauti vokaline kalba. Mokymas „kaip bendrauti“ ne tik kalbinių įgūdžių pagrindas, bet ir būdas ateityje išvengti vaiko agresijos ir elgesio problemų, socialinės atskirties ir kalbinių įgūdžių praradimo. Vaikas, naudojantis jam tinkamą alternatyvios komunikacijos sistemą gali „prieiti“ iki išvystytos (nors ir ne vokalinės) kalbos, ir išmokti naudoti frazes ir abstrakčius suvokinius. Tuo metu kai alternatyviosios komunikacijos galimybėmis negalintis pasinaudoti vaikas gali „užstrigti“ garsų ar atskirų žodžių tarimo etape, tuo pačiu stiprėjant elgesio problemoms. Tyrimai parodė, kad naudojant vaikams alternatyvią komunikaciją ir tuo pačiu metu aktyviai bemokant juos kalbinių įgūdžių žymiai labiau padidinama tikimybė išmokyti/pagerinti vokalinę jų kalbą.
Newsletter of the Association for Science in Autism Treatment, Summer 2012: Tracie L. Lindblad, Reg. CASLPO (SLP), MS, Med, BCBA
Paruošta pagal: http://autism-aba.blogspot.com/2012/08/articulation-skills.html#ixzz3FdfHfg5b