Užduotys turi būti intensyvios, greitos
Blogas elgesys ignoruojamas – geras skatinamas
Karts nuo karto verta taikyti “Prieš tai – Po to” principą tuomet, kai vaikas turės atlikti nelabai jam patinkančią užduotį. Pvz.: 1. Ar nori sūrelio? Puiku, tada greičiau pabaik tvarkyti stalą ir eisime valgyti sūrelio.; 2. Galėsi pažiūrėti „Tele bim bam“ kai padarysi „sysiu“ ant klozeto; 3. Dabar pamiegosime, o tuomet eisime į žaidimų aikštelę. Šis metodas PASIRENKAMASIS, t.y., vaikas gali atsisakyti vykdyti užduotį, bet tada NEGAUS ir apdovanojimo/paskatinimo.
Mokantis vaikas privalo susiformuoti svarbiausius įgūdžius:
Bendravimas – vaikas turi mokėti reikšti pageidavimus jam pasiekiamu būdu (gestais, kortelėmis, žodžiais). Svarbu, kad vaikas mokėtų ne tik paprašyti ko nors, bet ir atsisakyti kažko, ko jis nenori, priimtinu būdu (t.y., nerėkiant ir negriūnant ant žemės ar pan.).
Savarankiškumas – vaikas turi išmokti pačių paprasčiausių savarankiškų veiksmų: naudotis indais ir įrankiais kai valgo, gerti iš puodelio, plauti rankas, nueiti į tualetą ir t.t.
Kalbos suvokimas – vaikas turi išmokti suprasti ir vykdyti instrukcijas, o svarbiausia, gautus įgūdžius taikyti praktikoje.
Socialiniai gebėjimai – vaikas turi išmokti tinkamai elgtis už namų ribų, nepabėgti, neatiminėti kitų žmonių maisto, bent kurį laiką ramiai pasėdėti, kantria laukti ir t.t.
Žaidimo įgūdžiai – vaikas turi išmokti savarankiškai žaisti kokį nors žaidimą ir nesipiktinti, kai suaugęs ar jo bendraamžis nori prisėsti ir pažaisti kartu.
Kadangi pagrindinis tikslas suteikti vaikui kuo pilnavertiškesnį gyvenimą, įgūdžių jis turi būti mokomas ten, kur juos vėliau taikys (namie, lauke, darželyje, gatvėje). Be to, sudarant individualią programą svarbu atsirinkti tai, kas tuo metu svarbiausia, kad vaikas galėtų prisitaikyti, ir pirmiausia mokyti šių įgūdžių, kitus, mažiau svarbius, atidedant vėlesniam laikui. Tiesa, vienu metu galima mokyti kelių įgūdžių.
Naujų užduočių/žaidimų/įgūdžių mokymas:
Prieš imantis mokytis vieno ar kito elgesio – būtina nustatyi patį elgesį, jo poveikį aplinkai. O Taip pat apsispręsti, ką mes su tuo elgesiu norime padaryti – jo išmokyti (jei vaikas to apskritai nemoka), sustiprinti (pasiekti, kad šis vaiko elgesys kartotųsi dažniau arba truktų ilgiau, pvz., pabūti ramiai, kai kiti miega) ar susilpninti (padaryti taip, kad elgesys liautųsi arba atsirastų vis rečiau, pvz., isterijos priepuoliai ko nors reikalaujant).
Jei mes norime sustiprinti jau išmoktą vaiko elgesį, pvz., mes norime išmokyti vaiką sėdėti prie stalo konkretų laiką ir konkrečiu tikslu (vaikas sėdėti juk ir taip moka). Pirmiausia turime aiškiai apsispręsti, ko mes norime – pvz., kad vaikas išmoktų sėdėti ant kėdutės prie stalo ir žaisti stalo žaidimą – dėlioti mozaiką – 5 minutes. Arba mes norime, kad vaikas išmoktų sėdėti prie stalo ir valgyti kartu su visa šeima/grupe 30 min.
Kitas žingsnis apsibrėžti patį svarbiausią dalyką – kokie motyvaciniai faktoriai veikia tai, kad vaikas sėdi už stalo. T.y., ar vaikui „naudinga“ sėdėti prie stalo apskritai? Pvz., kalbant apie mozaiką, ar jis apskritai mėgsta mozaiką dėlioti? O gal jis jos pakęsti negali? Arba, kas vyksta, kai vaikas tiesiog sėdi prie stalo. Ar tai, kad tėvai/auklėtojas giria vaiką dėl to, kad jis sėdi ir valgo prie stalo kartu su visais veikia vaiko elgesį? Ar atsistojęs nuo stalo vaikas gaus valgyti prie jo sugrįžęs vėliau, pvz., žiūrėdamas televizorių?
Dažnai autistiški vaikai vienoje vietoje ilgai išsėdėti negali dėl senso-motorinių problemų (t.y., jie jaučia sensorinį „pasitenkinimą“ dėl nuolatinio judėjimo). Taip pat autistiški vaikai prie stalo sunkiai sėdi, kai tokį sėdėjimą supranta kaip „kankinimą“, tai yra, sunkios užduoties, kuri jų visiškai nedomina ir nemotyvuoja, vykdymą. Tai reiškia, kad funkcinės priežastys to, kad vaikas nesėdi už stalo, gali būti šios:
- Jis vengia užduočių, atliekamų prie stalo, nes jos jam neįdomios/nemalonios/nuobodžios.
- Jis sunkiai nusėdi, nes judesys jį žymiai labiau motyvuoja nei statiška pozicija.
- Vaikui nebūtina sėdėti už stalo, kad gautų tai, ko jam reikia. Pvz., vakarieniaujant visi valgo duoną, o vaikas jos nemėgsta. Kai jis atsisako valgyti – galų gale jam duodamos mėgstamos bandelės, ir dar leidžiama valgyti prie televizoriaus.
- Dėmesys. Pavyzdžiui, mama bėgios paskui vaiką po visus namus su šaukšteliu ir maitins jį (o šis žaidimas vaikui kur kas įdomesnis, nei nuobodus kiūtojimas prie lėkštės, kai tiek daug mamos dėmesio jis negauna). Taip pat vaikas gali norėti bet kokio dėmesio, net negatyvaus – pavyzdžiui, riksmo, barimo ir moralo ir išvestų iš pusiausvyros tėvų. Tokiu atveju į vaiką nukreiptas pyktis jį gali žymiai labiau motyvuoti nei „tylus“ pagyrimas, kai jis valgo ramiai.
Taigi pereiname prie jau mokomo įgūdžio stiprinimo. Jei kalba eina apie stiprinimą, mums reikia kažkokio faktoriaus/stimulo, kuriuo mes galėtume „pastiprinti“ elgesį. Tuo pačiu, mes taip pat turime susilpninti alternatyvų nepageidaujamą elgesį, šiuo konkrečių atveju – nenusėdėjimą vietoje. T.y., mūsų tikslas padaryti taip, kad nesėdėjimas prie stalo vaikui būtų mažiau „naudingas“ nei sėdėjimas, arba kad stimulai, kurie skatina vaiką sėdėti prie stalo, būtų stipresni nei tie, dėl kurių jis bėgioja. Ir dar, ko mums reikia prieš mokantis sėdėjimo prie stalo įgūdžių – nustatyti pirminį elgesio lygį, t.y., išsiaiškinti, kiek laiko kur ir kokiomis aplinkybėmis vaikas prie stalo vis dėlto šiai dienai sėdi. Be to, atsižvelgiant į šias žinias bus galima sekti progresą (t.y., jei šiandien vaikas sugeba minutę sėdėti prie stalo ir dėlioti dėlionę, kai jis ims sėdėti 2, o po to 3 minutes – tai jau bus progresas). Tai padės mums sudėlioti palaipsninę mokymosi programą, kuri bus efektyvi, o ne dar labiau užaštrins problemą.
Po to, kai mes nustatome nenusėdėjimo priežastis, mes galime taikyti kai kuriuos iš šių būdų:
- Jei vaikas nenusėdi dėl senso-motorinių problemų – vertėtų jį mokyti labai palaipsniui pradedant mokymą nuo labai trumpų „pasėdėjimų“, palaipsniui sėdėjimo laiką didinant. Kai tik vaikas numatytą laiką pasėdi – jis turi gauti apdovanojimą/paskatinimą (pvz., saldainį, žaislą ar žodinį pagyrimą). Tačiau svarbiausia – iškart po to leisti jam atsistoti. Galima naudoti skaičiavimą. Jūs sakote vaikui: „Tomai, atsisėsk!” ir pasodinate jį už stalo, suskaičiuojate iki penkių, duodate jam žaislą ir leidžiate nuo stalo pakilti. Po 20 sekundžių pratimas kartojamas, bet jau skaičiuojame iki 6 arba iki 5, bet lėčiau, ir t.t. Atminkite, kad nenusėdėjimas vietoje automatiškai stiprinamas/skatinamas vaiko „savistimuliacijos“, todėl sėdėjimo prie stalo skatinimas/apdovanojimas turi būti labiau motyvuojantis.
- Tuo atveju, jei vaikas vengia sėdėti prie stalo norėdamas išvengti užduočių pirmiausia reikia sumažinti reikalavimus, t.y., palengvinti užduotis iki minimalaus, o geriausia apskritai pradėti nuo vaiko mėgstamo žaidimo/užsiėmimo ir palaipsniui didinti reikalavimus. Pavyzdžiui, jei norite, kad vaikas rašytų raides, tačiau dabar jis to daryti dar negali, nes nemoka ir nenori mokytis, tai pirmiausia pasiūlykime vaikui pasėdėti prie stalo ir papaišyti (jei šis užsiėmimas vaikui patinka). Kai jis jau nusėdi prie stalo piešdamas, jūs galite imtis tolimesnių žingsnių: kai jis nustos piešti, pasiūlykite jam parašyti tik vieną raidę ir vos jam tai padarius – paskatinkite/apdovanokite ir iškart leiskite jam nuo stalo pakilti. Kitą kartą paprašykite parašyti dvi raides, po to tris ir t.t. kuo ilgiau vaikas sėdi prie stalo ir kuo labiau jis susikaupęs – tuo paskatinimas/apdovanojimas turi būti didesnis.
- Tuo atveju, kai nesėdėdamas už stalo vaikas siekia dėmesio ar suaugusiojo reakcijos – vienas veiksmingiausių būdų bus nustoti kreipti dėmesį į vaiko „pabėgimą nuo stalo“, bėgiojimą, išdykavimą ir t.t. Tačiau tuo pačiu atvirkščiai, vaikui turi būti skiriamas didesnis dėmesys kai jis ramiai sėdi ir žaidžia. Galima parodyti iniciatyvą ir pačiam pasiūlyti vaikui pažaisti (kuo dažniau, tuo geriau) ir visą savo dėmesį skirti tik jam.
- Ir galiausiai, kai dėl nenusėdėjimo vietoje vaikas gauna „nuolaidas“ ir tuos daiktus, kurių jis negauna, kai žaidžia/sėdi gražiai (pvz., bandelę vietoje duonos). Geriausia bus jei mėgstamus daiktus vaikas gaus TIK kai ramiai sėdės prie stalo. T.y., nežiūrint to, kad visi valgo duoną, vaikas turi gauti bandelę kai tik jis atsisėda prie stalo su visais. Tačiau jei jis staiga atsistoja nuo stalo ir pabėga – tai bandelės jis negaus jokiomis aplinkybėmis! Išskyrus, jei vėl gražiai atsisės prie stalo kartu su visais.
Visi šie mokymosi metodai bus efektyvus, jei teisingai nustatysite elgesį ir tuos faktorius, kurie šį elgesį skatina, o taip pat tuos, kurie padeda jį silpninti. Tačiau dažniausiai gyvenime nebūna paprastų nustatymo būdų, būtina patirtis ir atkaklumas, kad to pasiektum. Todėl labai svarbu nenuleisti rankų, o nuolat ieškoti sprendimo būdų, kurie tinka būtent jūsų vaikui, atitinka jo interesus, motyvacinius faktorius ir mokymosi būdą.
Paruošta pagal: http://www.iloveaba.com/2011/09/3-step-prompting.html
Foto: http://blog.mindjet.com