Nemažai tėvų skiria didelį dėmesį pasyviam vaiko žodynui – moko jį įvardyti atskirus daiktus/objektus kortelėse, taip pat pasakodami apie rodomus daiktus. Pvz., „Žiūrėk, tai kamuolys. Jis apvalus, glotnus. Žiūrėk, kaip aš jį metu. O štai jis, kamuoliukas, rieda. Žiūrėk! Žiūrėk!!! Na gi, pakartok! Apvalus, apvalus! Nagi, suskaičiuok – vienas, du trys! Mesk man! Pasakyk: Teta, duok kamuolį. Sakyk: Duok! Duok! Štai taip, rankute. Tai ranka! O kur tavo koja? Žiūrėk, stalas taip pat turi koją!” Visą tą laiką autistiškas vaikas “būdamas kažkur kitur” eina nuo vieno žaislo prie kito arba bando ištrūkti ir pabėgti kuo toliau (ką jo vietoje darytų bet kuris kitas vaikas). Ir štai, galiausiai užsiėmimas baigėsi. Ir mokytojas patenkintas tvirtina: “Štai, kiek mes šiandien visko išmokome! Tiesa, Tomas nereagavo… Tačiau nieko, jis viską atsimins! Kol kas tai nuguls pasyviame jo žodyne, o kai jis ims kalbėti – visa tai pasakys…” Nuoširdus tikėjimas pasyviu žodynu tampa sunkia problema mokant autistišką vaiką, ir nukreipia tėvus ir mokytojus nuo susikoncentravimo į mokymo efektyvumą.
Autistiškų vaikų mokymas pasižymi tuo, kad mes negalime tiksliai tvirtinti, ką vaikas žino, o ko ne, kol nepamatysime, kad jis spontaniškai naudoja šiuos įgūdžius kasdienoje – vaiką supanti aplinka ir jo asmeninių interesų ratas turi sudaryti galimybes vaikui atskleisti savo įgūdžius. Taigi, prieš mokant vaiką tokių suvokimų, kaip “stalo koja”, “glotnus” arba “saulė šviečia, o kamuolys rieda” – reikia susimąstyti, ar šiuo vystymosi etapu vaikas turės kur šiuos žodžius pritaikyti? Jei kalba eina apie autistišką vaiką, kuris nemoka suformuluoti prašymų, suinteresuotas tik siaurais savo stimulais (maistas ir savistimuliacija), tai anksčiau įvardytų sąvokų mokymas – bergzdžias ir niekam nereikalingas darbas. Jų mokymas reiškia, kad mes veltui gaištame brangų laiką. Vietoje to, kad tratėtume apie saulutę ir riedantį kamuolį, ar nevertėtų geriau susikoncentruoti į tai, kad vaikas išmoktų prašyti? Taip, dabar jis moka kreiptis tik naudodamas korteles, tačiau tai jau bus ne „pasyvus“, o „aktyvus“ žodynas. Gali būti, kad šiuo metu vaikas visiškai nesidomi saulyte ir kamuoliu, jį domina ratu važiuojantys traukinukai, arba geltonuose popieriukuose esantys saldainiai. Ak, kaip tai neteisinga nekreipti dėmesio į saulutę! Taigi reikia nedelsiant “įkalti į galvą”: “Saulė šviečia, saulė šviečia”, o “kamuolys rieda, rieda…” Tačiau tiesa ta, kad žymiai efektyviau jei vietoje to dirbsite siekdami praplėsti vaiko interesų ratą – ieškosite stimulų, kurie galės sudominti vaiką ir su kuriais jis aktyviai sąveikaus. Pavyzdžiui, ieškosite naujų žaislų ir žaidimų (ne tik stalo, o ir skatinančių judėti: supynės, batutai, paspirtukai, labirintai, kuriais rieda kamuoliukai, ir t.t.).
Beje, sunkumai bendraujant, kurie būdingi autistiškiems vaikams, taip pat ne visuomet yra pedagogų dėmesio centre. Pvz., mokant vaiką kartoti garsus: „A“, „O“, „Dž“, „Au“ ir t.t. tai toli gražu ne visada reiškia, kad vaikas šiuos garsus naudos spontaninėje kalboje. Pvz., jei logopedas dirba su vaiku mokydamas jį galūnių –ė, -ės: „mergait-ė“, „mergait-ės“, vaikas išmoko pridėti šias galūnes. Tačiau tai nereiškia, kad jis grįžęs namo paprašys mamos „arbaty-tės“, jis gali ir toliau tiesti ranką į puoduką ir tempti mamą prie stalo arba pats užšoks ant kėdės ir pasiims tai, ko jam reikia. Taigi, šiuo atveju jei patys sau užduosite klausimą, kam reikia šiuo metu mokyti vaiką galūnių –ė, -ės – nuoširdus atsakymas būtų: „pasyviam žodynui“.
Paruošta pagal: http://autism-aba.blogspot.com/2011/12/teaching-autistic-child.html