Žiūrėjimo į akis problema – viena dažniausiai paplitusių tarp autistiškų vaikų. Daugeliui vaikų sunku ne tik pakelti akis, tačiau ir sulaikyti žvilgsnį kelioms sekundėms. To priežastys, greičiausiai, organinės:
- Yra nuomonių, kurios teigia, kad žiūrėdamas į kito žmogaus akis autistiškas žmogus jaučia savotišką „skausmą“.
- Yra nuomonių, teigiančių, kad tiesus žvilgsnis į akis ar į konkretų objektą priešingai neleidžia autistiškam vaikui įžvelgti detalių. Ir kad periferinis tokių vaikų žvilgsnis kaip tik leidžia pamatyti daugiau detalių ir geriau suprasti esmę.
- Yra manančių, kad autistiško vaiko žvilgsnis nukreiptas „į save“, o aplinkiniai ir aplinka jam nėra tokie įdomūs.
Gali būti, kad šiose hipotezėse yra dalis tiesos, tačiau nė viena jų nėra įrodyta. Ką gi galima padaryti, ar galime padėti vaikui įveikti šią „organinę“ problemą? Juo labiau, kad žiūrėdamas į kitus žmones vaikas mokosi imituoti, o imituodamas – įgyja naujus įgūdžius ir pažįsta pasaulį.
ABA siūlo kelis būdus. Pirmiausia, tam, kad vaikas išmoktų žiūrėti į akis ir šis elgesys „sustiprėtų“, turėtų atsirasti atitinkamas stimulas, kuris iššaukia šį elgesį, ir papildomas stimulas, kuris šį elgesį „sustiprina“. Anksčiau buvo naudotas toks metodas: buvo duodama instrukcija: „Pažiūrėk į mane!“, suteikiama pagalba – terapeutas rankomis atsukdavo vaiko galvą ir laikė, kol vaikas nepasižiūrėdavo į jo akis. Išgautas elgesys – vaikas pažiūrėjo į akis. Pasekmė – Terapeutas sakydavo „Šaunuolis! Puikiai žiūri!”, paleisdavo vaiko galvą ir duodavo jam atlygį – saldainį. Ilgainiui pagalba mažėdavo ir vaikas galėdavo pažiūrėti į akis po instrukcijos: „Pažiūrėk į mane!”. Tam, kad būtų ilginamas žvilgsnio laikas terapeutas skaičiuodavo, pvz., iki penkių. Jei vaikas išlaikydavo žvilgsnį visas 5 sekundes – gaudavo paskatinimą, jei neištverdavo – treniruotė prasidėdavo iš naujo. Tokiu būdu vaikai buvo mokomi žiūrėti į akis. Iš karto reikia pasakyti, kad tai ne tik neefektyvus (vaikai išmokdavo žiūrėti į akis tik po instrukcijos, dar daugiau, tik į konkretaus terapeuto akis), bet ir nelabai etiškas būdas (per prievartą laikyti vaiko galvą, kol jis pažiūrės, nėra etiška. Terapeutas fizinių veiksmų vaiko atžvilgiu taikyti negali (išskyrus sulaikymą agresijos ar saviagresijos atveju)), dar daugiau, ilgainiui vaikai imdavo vengti tokio terapeuto ir bet koks tolesnis darbas su šiuo žmogumi tapdavo apsunkintu.
Paruošta pagal: http://autism-aba.blogspot.com/2010/01/blog-post_26.html