Tostas už inkliuziją. Arba kaip pranešti apie autizmą klasei? II dalis: Bandymas, galimybė, vienybė

Home / NAUJIENOS / NAUDINGI PATARIMAI TĖVAMS / Tostas už inkliuziją. Arba kaip pranešti apie autizmą klasei? II dalis: Bandymas, galimybė, vienybė
Tostas už inkliuziją. Arba kaip pranešti apie autizmą klasei? II dalis: Bandymas, galimybė, vienybė

tęsinys. Pirma dalis:goo.gl/xTamUb

Man buvo suteikta nereali galimybė. Praėjo jau dvi savaitės, o man vis dar galva sukasi nuo to, kiek prieš mane atsivėrė galimybių. Aš jau išreiškiau savo padėką klasės mokytojai ir jos padėjėjai, Misis Volkes ir misis Nii. Tačiau dar prieš dvi savaitės aš neturėjo menkiausio supratimo, kiek jos nuostabios. Mes aptarėme, kada galėtume daryti reguliarius susitikimus, ir, prieš porą savaičių misis Volker ir misis Nii atrado kelias laisvas valandas po pietų. Jos pasidomėjo, ar aš turiu laiko, ir netikėtai mums pavyko trumpam susitikti.

Po poros valandų, per kurias mes spėjome ir pasijuokti, ir paverkti, aš patraukiau namo. Mano galva sukosi iš laimės. Tai NUOSTABIOS moterys. Tai, kaip jos dirba komandoje, neįtikėtina. Jų klasė – tikras stebuklas. Kokias istorijas jos pasakoja. Kaip jos myli ir supranta mano vaiką. Ir kiek daug Badas sugebėjo pasiekti, nuo tada, kai papuolė į šią klasę. Jos tokios puikios, kad dužiąją mūsų susitikimo dalį aš tik šūkčiojau: „Neįtikėtina!.. Apie tai reikia papasakoti per nacionalinę konferenciją… Jūs nesvarstėte parašyti knygą?“

Po to kai jos man papasakojo apie tai, kokius pasiekimus daro Badas, apie savo idėjas, strategijas, apie tai, kokius nerealius metus, pilnus pergalių ir pralaimėjimų, jie išgyveno su mano sūnumi, priėjo eilė tai pačiai galimybei, nuo kurios pradėjau savo pasakojimą.

Misis Nii ir Badas buvo resursinėje klasėje, o misis Vilker likusiems vaikams skaitė knygą apie berniuką, turintį aktyvumo ir dėmesio sutrikimą, parašytą pirmu asmeniu. Jie priskaitė tą dalį, kur pagrindinis herojus pasakoja, kad vartoja vaistus. Misis Volker atsitraukė, kad papasakotų vaikams apie tai, kaip veikia šie vaistai: kai kurie gydo, kiti tik palengvina ligos simptomus. Vienas berniukas pakėlė ranką ir paklausė: „Bet nuo to, kuo serga Badas, vaistų neegzistuoja?“  Šis drąsus žingsnis lyg sutraukė voratinklį, iš visų pusių pasipylė klausimai: „Badas autistas? O kas yra autizmas? Ar Badas kada nors taps tokiu, kaip mes?“

 Misis Volker buvo pagauta nepasiruošusi, ji nenumanė, kad pokalbis taip pakryps ir buvo nepasiruošusi atsakyti į visus šiuos klausimus, bet ji suprato, kad tai svarbūs klausimai, ir, jei teisingai į juos atsakysi, tai suteiks stebuklingų pasekmių visai klasei. Ji suprato, kad jei vaikai gaus atsakymus, tai sutvirtins jų savitarpio supratimą, ir pateikė stebuklingą pasiūlymą: „Gali būti, kad Bado mama atras laiko, ir papasakos jums apie viską“. Visi mokiniai šia idėja buvo sužavėti. Po to, kai misis Volker papasakojo apie tai, ji perdavė man pluoštą lapelių, išmargintų nerangiu vaikišku raštu. Ji papasakojo, kad paprašė vaikų surašyti savo klausimus, ir pasidomėjo, ar aš atrasčiau laiko, kad ateičiau į klasę. Misis Volker leido vaikams uždavinėti bet kokius klausimus, perspėjusi, kad aš pati spręsiu, į kuriuos jų atsakyti, o į kuriuos ne.

Aš ėmiau žiūrėti lapelius. Klausimai mane pritrenkė.

Kas yra autizmas?
Kodėl jis vaikšto ratais?

Bado mama, o jūs žinote visus būdus, kurie padeda Badui mokytis? …

Kodėl Badą taip erziną kai kurie kvapai?
Kodėl Badas kartoja paskirus žodžius ir frazes iš tiek daug filmų ir dainų?
Kodėl jis tiek daug juda?

Kas Badui yra? Paaiškinkite prašau:
— Jis toks gimė?
— Kaip tai nutiko?
— Kas vyksta jo galvoje?
— Kodėl jis kartoja žodžius?
— Kodėl jis bėgioja ratais?
— Kaip aš galiu jam padėti?

— Kodėl Badas taip pripranta prie žmonių, ir siekia būti tik su pažįstamais?
— Badas žino, kad jis ypatingas?
— Kodėl Bado tokia neįprasta klausa?

  1. Kai Badas paaugs, jis bus toks, kaip dabar, ar taps tokiu, kaip mes?
    2. Kodėl jisn negali atsakyti ištisomis frazėmis, kai jo ko nors klausi, tačiau lengvai pakartoja sunkias frazes ir sakinius?
    3. Visi mano, kad jis labai skiriasi nuo mūsų, ar tai tiesa?
    4. Kodėl jis toks? Jis toks gimė?
    5. Ar jis žino, kad skiriasi nuo mūsų?

Kodėl Bado tokia jautri klausa?

Kaip Jūs susitvarkote su autizmu?
Kodėl Badui kartais pavyksta taip juokingai pajuokauti?
Kodėl badas kartoja tiek frazių iš laidų? Kodėl jam nepatinka būti su kitais vaikais? Kaip man jam patikti? Atsakykite, prašau. P.S. Ar jis žino, kad jis ypatingas?

  1. Kas yra autizmas?
    2. Ar tai Jums padeda?
    3. Ar Badas gimė autistu?
    4. Ar tai dėl utizmo Jūs geriate vaistus?

Kodėl Badas viską kartoja?
Kodėl jis išsigando gaisrinės sirenos?
Kas yra autizmas?
Kaip aš galiu padėti Badui nesijaudinti?

Kodėl Badas bijo garsių garsų?
Kodėl Badas sukasi?
Kodėl jis visuomet taip Jūsų pasiilgsta?

Ar Badas žino, kad skiriasi nuo visų likusių žmonių?
— Kuo Badas skiriasi nuo mūsų?
— Kaip vadinasi ši būsena?
— Ar Badas toks gimė?
— Kaip dirba jo smegenys?

  1. Kaip Badas galvoja?
    2.Kodėl jam reikia aktyvių pertraukėlių?
    3.Kodėl jį gasdina garsųs garsai?
    4. Kodėl jis viską kartoja?
    5. Kaip jam apdėti?
    6. Ar jis žino, kad jis ypatingas?

Mano klausimai:
1. Kas yra autizmas?
2. Kaip Badas galvoja?
3. Pas Badą autistas?
4. Kodėl jis nekenčia garsus garsas?
5. Kaip aš galiu padėti Badui?
6. Badas nekenčia griaustinio garso?
7. Ar Badas žino, kad jis skiriasi nuo kitų?

Miela Bado mama
Badas įdomus, linksmas ir TIKRAS draugas.
1) Kaip jam pavyksta atsiminti tai, kas įvyko taips seniai?
2) Kodėl jis sukasi vietoje ir kalba pats su savimi?
3) Kaip jam padeda vaistai?
4) Kaip man su juo susidraugauti?
5) Ar dėl Bado pas Jus namie visada tylu?
6) Kodėl jam taip nepatinka triukšmas?

Kad priimčiau sprendimą man pakako minutės: „Aš sutinku. Aš ateisiu ir apie viską papasakosiu, apie ką tik galėsiu“. Mes nusprendėme, kad geriausia parinkti laiką, kai Bado nebus klasėje, ir mes leisime vaikams patiems pasirinkti: pavalgyti priešpiečius klasėje, per pokalbį su manimi, ar praleisti pokalbį ir pavalgyti kavinėje. Aš pasakiau, kad net jei liks tik vienas dalyvis, viskas bus ne veltui. Misis Volker mane patikino, kad liks žymiai daugiau: „Aš nereikalavau, jie patys nusprendė parašyti jums visus šiuos klausimus“.

Likusias dvi savaites aš praleidau dar ir dar kartą skaitydama vaikų klausimus, atrinkdama panašius, ir parinkdama pavyzdžius, kuriuos vaikai galės palyginti su savo gyvenimu. Aš prisiminiau istoriją, kuri nutiko prieš kelis mėnesius (apie tai, kaip Badas susidraugavo su savo mylimu muzikantu) ir apie tai, kad geras pokalbis gali paveikti ne tik tą, kuris pasakoja, bet ir tuos, kurie užduoda klausimus. Mano ausyse skambėjo klausimai, kuriuos uždavė Bado klasiokai:

Kaip aš galiu padėti Badui nesijaudinti taip stipriai?
Kaip man jam patikti?
Kaip man susidraugauti su Badu?
Kaip aš galiu padėti Badui?
Kaip aš galiu padėti?
Kaip galima padėti?

Aš myliu šiuos vaikus. Dievinu mūsų mokytojus. Aš laiminga, kad man pavyko išgyventi tokią neįtikėtiną patirtį.

Мano susitikimas su klase buvo toks jaudinantis, kad aš sunkiai galiu parinkti žodžius, kad jį aprašyčiau.

 Draugų rate.

Šiandien per priešpiečius aš susitikau su Bado klasiokais. Aš laukiau, kad viskas praeis sklandžiai, net puikiai, tačiau nesitikėjau, kad viskas bus taip nuostabu. Kaip malonu buvo matyti visus šiuos vaikus, kurie liko sėdėti už suolų, ir nėjo priešpiečių tik tam, kad daugiau sužinotų apie mano sūnų.

Niekas nereikalavo, kad jie dalyvautų pokalbyje, bet beveik niekas iš Bado klasiokų neišėjo. Keli berniukai paprašė leidimo visgi išeiti į pertrauką, bet man buvo aišku, kad jiems tai buvo visiškai BŪTINA, kad „išgyventų“ iki pamokų pabaigos. Bet net jie, kai grįžo po pertraukos ir sužinojo, kad mums liko dar 10 minučių, su susidomėjimu įsitraukė į pokalbį, uždavinėjo klausimus, ir buvo nemažiau susidomėję, nei likę.

O kaip gi tie, kurie pokalbyje dalyvavo nuo pradžių? O, tai buvo neįtikėtini vaikai. Aš laukiau, kad išgirsiu prunkštavimą, ruošiausi pajusti atskirtį ir net kažkurią akimirką abejingumą. Tačiau šią dieną klasėje nebuvo net ir pėdsako atsiribojimo ir priešiškumo. Buvo daug gerų juokų ir juoko, bet jokių patyčių. Mums tiesiog buvo gera kartu.

Aš planavau savo susitikimą, tačiau negalėjau įsivaizduoti, kiek mano auditorija bus pasiruošusi pokalbiui. Jie buvo pasiruošę visu 100 proc. Vaikai tik ir kėlė rankas, kad paprašytų leidimo užduoti klausimą, jų akys spindėjo, jie kūlversčiais bandė man papasakoti, kaip gerai jie pažįsta Badą, ką jie matė, kad jiems įdomu, kad jie jau spėjo sužinoti ir suprasti. Ir aš staiga supratau, jie jį supranta. Galbūt, jie nesupranta, kodėl jis toks, koks yra, bet jie supranta ir gerbia jo teisę tokiu būti.

Kaip jau sakiau, aš myliu šiuos vaikus.

Aš norėčiau parašyti daugiau apie patį pokalbį, kad jūs galėtumėte pajusti bent kiek to, ką jaučiau aš. Man nepavyks visko sutalpinti į vieną įrašą, per daug norisi pasakyti, taigi aš manau, kad kasdien talpinsiu po vieną dalį. Aš mūsų pokalbį kreipiau aplink klausimus, kuriuos uždavė patys vaikai, tad kasdien aš rašysiu savo atsakymą į kiekvieną jų. Ir, kaip aš jau rašiau, pabandykite įsivaizduoti kambarį, pilną dešimtmečių vaikučių, įsivaizduokite, kaip jie linguoja galvomis, užduoda klausimus, kelia rankas, ir su susidomėjimu klausosi.

 Kas yra autizmas?

Mažylis fenas mąstančių tosterinių pasaulyje

Pirmiausia, mano vizito slaptumas buvo didesnis nei FBI agento. Mes nenorėjome, kad Badas pamatytų mane mokykloje, nes žinojome, mano buvimas jį sujaudins. Mama — tai kažkas už mokyklos ribų. Ji turi pasirodyti tik tada, kai reikia eiti namo. Mes sutikrinome laikrodžius, ir kai atėjo priešpiečių laikas, misis Nii nusivedė Badą į kavinę, kur perleido jį kitam pedagogui, o pati grįžo.Tuo metu viena mokinių padėjo man nepastebimai praeiti į klasę.

Kol mes laukėme vaikų, kurie šildėsi sau maistą, Misis Volker pranešė, kad jos jau spėjo šiek tiek papasakoti vaikams apie mano tinklaraštį, perskaitė jiems kelias ištraukas ir papasakojo, kad visame pasaulyje žmonės skaito apie jų klasę. Vaikai buvo tiesiog laimingi, kad jie turės tokią milžinišką auditoriją ir su susižavėjimu žiūrėjo į mano idėją suteikti jiems pseudonimus, kad niekas iš pašalinių negalėtų suprasti, kas yra kas.

Kai visi susirinko mes pastate suolus ratu, visi susėdo į savo vietas, ir pokalbis prasidėjo.

Aš pradėjau nuo to, kad padėkojau jiems už pakvietimą. Aš pasakiau: „Noiur, kad jūs žinotumėte, kad jūs išties daug reiškiate mano sūnui. Badas ne visuomet moka parodyti savo simpatiją, kaip tai moka daryti kiti žmonės, tačiau žinokite – jūs labai labai daug jam reiškiate. Jis nuolat kalba apie savo draugus namie. Ir jis labai LAIMINGAS, kad jis jus turi“.

Vaikai pritariamai suūžė.

Aš tęsiau: „Aš taip pat noriu Jums padėkoti už klausimus. Tai puikūs klausimai. Juos skaitydama aš supratau, kiek jūs dėmesingi mano sūnui“.

Berniukas vardu Denas pakėlė ranką.

— Aš tą dieną nebuvau mokykloje, kai vaikai rašė klausimus, bet taip pat noriu paklausti.

— Puiku. Sutarkim, kad aš pirmiausia atsakysiu tiems, kas man parašė, o po to, jei tu dar turėsi klausimų, būsiu laiminga galėdama papasakoti viską, ką tik galėsiu.

Denas sutiko, ir aš vėl grįžau prie klasės: „Jūs galite užduoti man bet kokius klausimus. Aš žinau, kad kartais, kai mes kažko nesuprantame, mes drovimės klausti, tačiau žinokite, aš labai noriu, kad jūs klaustumėte. Tai geriausias būdas daugiau sužinoti apie tai, ko kol kas negali suprasti“.

Įvadas baigėsi, ir atėjo laikas pereiti prie klausimų. Aš buvau paruošusi 10 lapų. Aš norėjau, kad vaikai suprastų, kad nors Badas nuo jų skiriasi, jis nėra ateivis, ir išties su juo viskas gerai. Todėl aš paruošiau kelis pavyzdžius, kuriuos, kaip man atrodė, vaikai galės palyginti su nuosava gyvenimiška patirtimi.

Savo pirmą pavyzdį parinkau pagal principą „į taikinį arba viskas prapuls“, juk aplink šį pavyzdį suksis visas likęs pokalbis. Tai buvo labai rizikinga. Jei mano analogija jų nepalies, arba, kas dar baisiau, pasirodys banali, aš prarasiu savo auditoriją. Šioje situacijoje vienas bjaurus komentaras galėjo viską sugadinti.

Taigi, aš giliai įkvėpiau ir pradėjau:

Pirmas klausimas, kurį man beveik visi jūs uždavėte: Kas yra autizmas?
Autizmas – tai kažkas, su kuo žmogus gimsta. Jūs arba turite autizmą, arba ne. Autizmu neįmanoma užsikrėsti. Jei jūs turite autizmą, tai reiškia, kad jūsų smegenys dirba kitaip. Jos ne sugadintos, tiesiog veikia ne taip, kaip pas kitus žmones.

Įsivaizduokime, kad smegenys – tai mašina. Jūs žinote, kad smegenys vadovauja visam jūsų kūnui. Padedami smegenų Jūs mąstote, judate ir atliekate begales kitų nepastebimų veiksmų. Jums nereikia prisiminti apie tai, kad reikia kvėpuoti, nes jūsų smegenys savarankiškai vadovauja šiam procesui. Jūs neturite sau liepti mirksėti, smegenys duoda šią komandą akims automatiškai. Tokiu būdu, kartais jūs darote kai ką PADEDAMI smegenų, o kartais jūsų smegenys tiesiog pačios daro tai, ką turi.

Žmogaus, turinčio autizmo, smegenys dirba taip pat. Pas Badą taip pat. Tačiau, kadangi skirtingos jo smegenų dalys tarpusavyje sąveikauja kitaip, į kai kuriuos dalykus jis reaguoja ne taip, kaip kiti žmonės.

Taigi, mes žinome, kad mūsų smegenys – tai mašina, padaryta iš skirtingų audinių, neuronų ir nervinių ląstelių. Tačiau pabandykime jas įsivaizduoti kaip ką nors paprastesnio. Įsivaizduokime vietoje ląstelių metalą, gumą ir plastiką, ir tegu, pavyzdžiui, mūsų smegenys bus kažkas panašaus į tosterinę.

Šioje vietoje klasė ėmė juoktis. Tai buvo geras ženklas. Aš tęsiau. Jie mane suprato.

Įsivaizduokime, kad pas daugelį mūsų vietoje smegenų – tosterinė. Kai kurių tosterinė gamina traškius tostus, pas kažką – skrebučius, pas kažką — karštus sumuštinius. Vienų tostai gaminami iš kvietinės duonos, pas kitus – iš ruginės. Kažkas savo tosterinėje gali tik pasišildyti raguolius, o pas kai kuriuos tosteriai iškart supjaustomi trikampėliais. Tačiau visų mūsų smegenys daro maždaug tą patį: daro tostus.

Dabar pagalvokime, koks įgūdis bus svarbiausias tiems, kas gyvena šių galvojančių tosterinių pasaulyje?

Nora pakėlė ranką: „Stropiai mokytis ir daug dirbti?“

Šaunuolė! Ir JEI mes stropiai mokysimės ir daug dirbsime, tai galiausiai sugebėsime puikiai…

„Gaminti tostus“, – choru atsakė klasė.

Teisingai! Todėl kad tai yra tai, ką mūsų smegenys moka daryti geriausiai. Tokiu būdu, mes su jumis atsidūrėme pasaulyje, kur svarbiausia, visų svarbiausia, tai mokėti gerai gaminti tostus. Teisingai?

Vaikai ėmė linksėti.

Dabar įsivaizduokite, kad Bado smegenys taip pat pagamintos iš metalo, plastiko ir gumos, kaip ir mūsų, tačiau iš jo netikėtai išėjo kažkas visiškai kitokio. Vietoje tosterinės, jo smegenys tapo fenu.

Prisiekiu, aš išgirdau, kaip kažkas garsiai įkvėpė.

Tokiu būdu, su jo smegenimis – fenu VISKAS GERAI. Fenas – puikus daiktas, ir daug ką moka. Kai ką fenu daryti net patogiau nei tosterine. Tačiau pagaminti tostą naudojant feną labai ir labai sunku.

Jie pritariamai nusijuokė ir ėmė linksėti galvomis. Aš pataikiau į tikslą.

Išeina, kad mūsų įsivaizduojamame pasaulyje, nežiūrint to, kad Badas turi nuostabias, puikiai veikiančias smegenis – feną, jam vis tiek bus nelengva. Juk šio pasaulio gyventojai, su smegenims – tosterinėm, nusprendė, kad svarbiausia žmogui – mokėti gaminti tostus. Badas taip pat gali pagaminti tostą, naudodamas savo smegenis – feną, tačiau jam teks labai ilgai ir daug dirbti, žymiai daugiau ir ilgiau, nei visiems likusiems žmonėms. Ir nesvarbu, kaip gerai jis išmoks gaminti tostus naudodamas feną, jo smegenys niekuomet netaps tosterine, visam laikui liks kitokiomis.

Auditorija suprasdama suošė.

Tačiau, pagalvokite, ką ims daryti žmonės – tosterinės, jei jiems staiga sušlaps plaukai? Jie džiaugsis, jei koks nors fenas atsidurs netoliese.

Neitonas sušuko: „Todėl kad, jei mes pamėginsime išdžiovinti plaukus tosterine, bus trumpas sujungimas“.

Tiksliai! Lygiai taip pat viskas vyksta mūsų realiame pasaulyje, kur žmonių smegenys sudarytos iš neuronų, ir audinių, ir pilkosios masės, ir…

„Ir kitų svarbių dalykėlių“, — pasufleravo Trevis.

Tiksliai! Ir kitų svarbių dalykėlių! Pas daugelį mūsų šie svarbūs dalykėliai susirenka į maždaug vienodas smegenis – mašinas, ir mes sukūrėme pasaulį, kur svarbiausia yra tai, ką moka dauguma žmonių. Pavyzdžiui:
 kalbėti ir bendrauti su žmonėmis
— Susirasti draugų ir leisti laiką su žmonėmis
— daryti daug įvairiausių dalykų, turėti oačių įvairiausių interesų ir nuolat bandyti ką nors naujo

Kadangi mūsų smegenys puikiai susidoroja su tokiomis užduotimis, paprastai mes tai darome su malonumu. Tačiau Bado smegenys su šiomis užduotimis susidoroja sunkiai, nes jis turi autizmą.

Jam sunku kalbėti, ir jis negali kalbėti kaip kiti žmonės. Jam sunku bendrauti, ir būna sunku suprasti, kaip galima sąveikauti su kitais žmonėmis. Bet kokie pokyčiai įprastoje rutinoje ir būtinybė išbandyti ką nors naujo – Badui didelė problema.

Vaikai ėmė ūžti. Bado bendraklasiai puikiai įsivaizdavo, apie ką aš kalbu. Galima buvo net neaiškinti.

Tačiau jūs atsimenate, kad kai ką smegenys – fenas daro geriau, nei smegenys – tosterinė? Taip ir Badas, moka kai ką daryti iš tiesų GERAI. Kai kur jis žymiai geresnis nei bet kuris mūsų. Veikiausiai jūs tikrai galite patys man pasakyti, kame būtent.

Pakilo dešimtis rankų, ir per kelias sekundes mes sudarėme ištisą sąrašą.

Jis tikras genijus ten, kas susiję su kompiuteriu.

Jo klausa kaip šikšnosparnio.

Jis tiek visko atsimena.

Jis atsimena visus žodelyčius iš televizijos laidų.

Ir visų dainų žodžius.

Jis labai muzikalus.

Aš pridūriau: „O dar jis turi absoliučią gramatiką. Tereikia jam perskaityti žodį, ir jis visam laikui atsimins, kaip jis rašomas“.

„Jei aš turėčiau tokias smegenis“, — pridūrė Neitonas, — „Aš perskaityčiau visus žodynus ir išmokčiau visas planetos kalbas“.

„Šaunuolis“, — tęsiau aš, — „O dar Badas tikras skaitymo smaguris“.

„O dar jis turi puikų humoro jausmą“, — pakėlė ranką Molli.

Tai jau tikrai. Ir tuo jis niekuo nesiskiria nuo kitų žmonių. O kuo dar?

Vėl pakilo rankos.

Jis mato kaip visi likę žmonės.

Jis atrodo kaip įprastas berniukas.

Jis yra žmogus.

Tiksliai. Jis žmogus. Tai reiškia, kad jis jaučia tą patį, ką visi žmonės. Ir jam patinka būti šalia žmonių. Jam patinka žaisti ir juoktis. Jis mėgsta juokauti, mėgsta plaukioti, valgyti picą. Daugeliu atveju jis elgiasi taip pat, kaip paprastas žmogus.

Aš mėgavausi šypsenomis savo sūnaus klasiokų veiduose. Jų galvos – tosterinės net rūko nuo informacijos kiekio.

Tačiau dauguma jūsų klausimų buvo apie tuos atvejus, kai Badas elgiasi ne taip, kaip kiti, ir apie tai, kas jam sunkiai pavyksta. Taigi pereikime prie jų.

Tęsinys laukia…

Šaltinis: http://momnos.blogspot.lt/