Šiame straipsnyje surinktos mintys iš vienos nuostabios mamos tinklaraščio. Tikiuosi, žodžiai įkvėps Jus taip pat, kaip įkvėpė mus.
Manęs paprašė sujungti visus mano ankstesnius įrašus apie mano vizitus į Bado klasę taip, kad žmonėms būtų paprasčiau nieko nepraleisti. Tai nesunku, todėl su mielu noru šią užduotį vykdau.
Pirmiausia, būtina paminėti, kokį neįtikėtiną darbą per šiuos metus atliko Misis Volker (mokytoja) ir Misis Nii (mokytojo padėjėja). Kaip aš rašiau Misis Volker paskutiniame laiške: „Ačiū, kad tikite mano jėgomis, tačiau tai, ko MES galiausiai pasiekėme, negalėjo būti tik vieno trumpo pokalbio rezultatu. Laukas, kuriame subrendo šis nuostabus derlius, Jūs dirbote ištisus septynis mėnesius. Būtent Jūs ėmėtės situacijų, kuriose vaikai galėjo ko nors išmokti, suteikėte jiems galimybę pasireikšti, supratote, kad mokote juos ne tik rašyti kontrolinius, bet ir gyventi šiame pasaulyje“.
Mūsų mokytojai pradėjo savo nelengvą darbą nuo pat pirmų dienų, kai pasiūlė vaikams visiems kartu atšvęsti Bado gimimo dieną. Šventė išėjo gana neįprasta.
Purpuriniausias
Aš visuomet atsimenu Barbaros Džossi pasakojimą „Aš myliu jus purpuriniausia“. Šioje istorijoje du broliai prašo mamos išsiaiškinti, kurį jų ji myli labiausiai. Mama aiškina, kad meilė vienam jų – raudoniausia pasaulyje, o kitam – mėlyniausia, o kartu jie – jos purpuriniausi mylimiausi vaikai.
Ką man reiškia ši pasaka?
Ką gi, šiandien mano Badui sueina 10 metų. Pirmoji dešimtis. Apvali data. Jis puikiai supranta šio įvykio svarbą. Praeitą vakarą, kai mes ruošėmės miegui, jis netikėtai paklausė, ar aš spėjau pamatyti, kaip jis pavirto dešimtmečiu. Ryte sūnus buvo labai nustebęs, kad pas tokį suaugusį jaunuolį liko devynmečio balsas.
Tačiau ši istorija prasidėjo prieš dvi dienas, kai aš po mokyklos atvažiavau pasiimti sūnaus, kad nuvežčiau jį pas gydytoją. Mes ketinome aptarti vaistų skyrimą ir šiek tiek pakeisti grafiką, kad šiek tiek palengvintume perėjimą į ketvirtą klasę. Nežiūrint to, kad šiais metais adaptacija prie mokyklos praėjo be ypatingų sunkumų, praėjusiais metais jis imdavo jaustis šiek tiek sunkiau. Tuomet Badas visomis išgalėmis bandė ištrūkti iš klasės ir iki mirties atsisakydavo eiti į pamokas.
Aš buvau įsitikinusi, kad jam patinka mokykloje, jis turėjo puikius klasiokus ir mokytojus, tačiau šiais metais tas faktas, kad savo raida jis vis labiau atsilieka nuo bendraamžių, galėjo jį ypač sugniuždyti. Jų klasėje visuomet buvo puiki atmosfera, ir visiems vaikams, be jokios išimties, ten buvo gera, tačiau tai, kas susiję su mokymo programa — vis sunkesnė kalba, masė abstrakčių sąvokų ir sunkių akademinių įgūdžių – mano sūnui buvo vis sunkiau su ja dorotis. Net per pertraukas skirtumas tarp jo ir bendraklasių tapo labiau matomas, lyg jie būtų iš Marso, o mano sūnus atskrido iš kažkokios kitos galaktikos. Jis vis dažniau mieliau laiką leido resursiniame kambaryje, su pedagogais ir lydinčiaisiais mokytojais. Su kuriais bendrauti buvo paprasta, aišku, nuspėjama ir komfortiška.
Taigi, po to kai ankstų ketvirtadienio rytą aš išsivežiau Badą, Misis Volker nusprendė, kad tai puiki galimybė, ir surinko visus likusius mokinius į netikėtą susirinkimą. Dauguma vaikų pažinojo Badą daug metų, tačiau buvo ir tokių, kurie klasėje mokėsi pirmus metus. Naujokams misis Volker papasakojo, kad per šias išeigines Badas turės svarbų įvykį, pirmą jubiliejų, dešimt metų. Ji papasakojo, Kaip sunku Badui gali būti ištverti tradicinę šventę, ir pasiūlė apsvarstyti, kaip suorganizuoti šventę taip, kad jis jaustųsi komfortiškai ir patogiai.
Iki pat vakaro vaikai su mokytojais derino būsimos šventės detales.
Penktadienį, kai Badas atėjo į mokyklą, jis pamatė, kad visi jo klasiokai, mokytojai ir resursinio kambario pedagogai jo garbei nuo kojų iki galvos apsirengė purpuriniai, mano sūnaus mėgstamiausia spalva. Kiek vėliau, Bado draugai padovanojo jam knygą, kurią padarė savo rankomis, purpuriniu viršeliu, žinoma. Kiekviename puslapyje iš vienos pusės buvo vieno iš jo bendraklasių, mokytojo ar lydinčiojo fotografija, o iš kitos – pasveikinimas Badui, parašytas purpuriniu rašalu, arba ant purpurinio popieriaus.
Per minčių lietų vaikai sudarė sąrašą dalykų, kurie daro Badą tokiu ypatingu, todėl daugelyje puslapių komplimentai mano sūnui kartojosi: su tavimi malonu bendrauti, tu visuomet stengiesi per pamoką, tu linksmas. Tačiau buvo ir originalių pasveikinimų: „Man patinka su tavimi draugauti. Tu linksmas, kietas ir puikiai šoki“, „Tu nuostabiai sudainavai per koncertą“,“Man patinka tavo humoro jausmas“. Du klasiokai, Trevisas ir Kelli, parašė, kad Badas – vienas geriausių jų draugų.
Kol Badas į kažką nukreipė dėmesį Kelli parodė misis Voker kompaktinę plokštelę, kurią atsinešė, jos kartu tyliai į klasę įnešė grotuvą ir įjungė muziką. Kambarys nepastebimai prisipildė garsų, suskambo Dirko Bentli daina „ Every Mile A Memory“. Badas atsisuko, jo veidą nušvietė šypsena, ir jis uždainavo:
„Texas stars in a purple night,
Not seein’ ’em with you, baby, oh they never do look right…“
Klasiokai, kurie jau gerai pažinojo Badą, ėmė šypsotis, o vienas naujokų nustebęs šūktelėjo: „Oho! O jis moka dainuoti!“
Po to vaikai sudainavo Badui „Su gimimo diena“, tačiau tik puse balsų, kad jo „neperkrautų“. Misis Volker pasakė, kad tai buvo pats geriausias tylus choras, kokį ji tik kada yra girdėjusi. Galiausiai, atėjo laikas vaišintis pyragaičiais, kuriuos su savimi atsinešė Badas. Jis taip pat nunešė dėžutę pyragaičių į savo resursinę klasę, kad pavaišintų pedagogus.
Su šventės pabaiga stebuklai nesibaigė, jie tęsėsi iki dienos pabaigos. Per matematikos pamoką vaikai dirbo su sunkiomis matematinėmis lentelėmis, kurios Badui buvo neįveikiamos, tačiau jis sėdėjo rpie lentos, garbingoje vietoje, šalia mokytojos, ir kartu su ja sprendė savo lentelę. Visi vaikai paeiliui prieidavo prie Bado, jis su jais sveikinosi ir klausė: „Kas tau labiau patinka, katės, šunys ar paukščiai“, – ir įrašinėjo rezultatus į lentelę.
Kitoje pamokoje padedamas draugų Badas įrašinėjo praleistus žodžius į eilėraštį apie jį patį. Kiekvienas siūlė savo variantus. Misis Volker atspausdino man šį eilėraštį (žinoma, purpuriniu rašalu). Štai jis:
Badas
Kas pats greičiausias, linksmiausias, rūpestingiausias ir kiečiausias
Kas mėgsta tylias kantri melodijas ir kompiuterius
Kam labiausiai pasaulyje reikalinga Mama, dėmesys ir draugai
Kas bijo garsių garsų, žaibo ir riksmo
Kas svajoja išmokti groti gitara, susipažinti su Dirku Bentli ir keliauti į žygį
Kas nuolat vaikšto purpuriniais batais, marškinėliais su dinozaurais ir su ausinėmis
Badas
Dienos pabaigoje vaikai su mokytojais kartu nusifotografavo, misis Volker išspausdino nuotrauką ir įklijavo ją į paskutinė purpurinės knygos puslapį. Šioje fotografijoje visa jūra purpurinių atspalvių, nuo šviesios lelijos, iki tamsiai violetinės. Mokytojai ir lydintieji iš kraštų, o per vidurį – visa jūrą švytinčių vaikų, ir mano sūnus pačiame centre. Šalia Bado stovi jo draugė Kelli, o už jo – naujas draugas Kolinas, kuri apkabinęs Badą per pečius, kad jis jaustųsi apgintas ir nesijaudintų.
Jei jūs pažiūrėsite į šią nuotrauką, tai sunkiai atspėsite, kas gi čia jubiliatas. Kiekvieno vaiko šypsena praktiškai iki ausų – nežiūrint to, kad misis Volker sąžiningai apsakė, kad šiais metais kiekvienam jų tokios šventės nepavyks surengti. Tačiau ši diena vis tiek buvo ypatinga, nes šioje klasėje, šioje mokykloje, vaikai supranta, kad „sąžiningai: ne visuomet reiškia „po lygiai“. Veiksmą „sąžiningai“ mes atliekame, kad padėtume kiekvienam mokiniui būti sėkmingu, o tokiu atveju skirtingiems mokiniams gali būti reikalingos skirtingos sąlygos.
Kadangi vaikai sugeria principus, kuriais gyvena mokykla, mano sūnaus klasiokai galėjo tiesiog pasidžiaugti švente. Jie džiaugėsi tuo, kad mokosi mokykloje, kur tam, kad padėtum mokiniui su ypatumais pasijusti laimingu, atšaukia pamokas,kur vertina visus žmones be išimties, įskaitant juos pačius.
Mano sūnaus klasiokai jaučia, kad juos myli. Meilė vieniems – raudoniausia pasaulyje, o kitiems – pati mėlyniausia, o jei jie susirenka draugėn, tai klasė prisipildo purpurinės spalvos, kuri ir yra meilė.
Metus laiko mūsų mokytojai tęsė savo darbą, o praėjusį mėnesį, per tėvų susirinkimą, įtraukė į jį ir mane. Tą dieną jie paklausė, ar aš galėsiu pasikalbėti su Bado klasiokais, ir perdavė man sąrašą klausimų, kurį sudarė kartu su vaikais.
Tęsinys vėliau
Tęsinys: II dalis: goo.gl/ScImFm
Šaltinis: http://momnos.blogspot.lt/